M.Primoracas neatmeta galimybės į komandą pasikviesti ir legionierius

M.Primoracas neatmeta galimybės į komandą pasikviesti ir legionierius

 „Atsiprašau, aš dar ne su „Dzūkijos“, o „Unicaja“ marškinėliais, einu persirengti“, – interviu pradeda naujasis į LKL pirmenybes grįžtančios Alytaus krepšinio komandos treneris Mario Primoracas.

Persirengęs žaliais, kokia ir yra pagrindinė Dzūkijos klubo spalva, patyręs strategas, legendinis Jugoslavijos bei Bosnijos ir Hercegovinos rinktinių žaidėjas buvo pilnas įspūdžių, patirtų vizito Alytuje metu, todėl interviu pradėjome klausimu:

– Alytus. Kas jis yra jums?

– Gražus, žalias miestas su puikia sporto infrastruktūra. Pamačiau areną, maniežą, treniruoklių salę, stadioną – tai ką jūs turite daro įspūdį, todėl džiaugiuosi pasirinkęs ne bet ką, o į aukščiausią lygį žengiančią Alytaus „Dzūkiją“.

– Niurzgliams atrodo kitaip – esą „Dzūkija“ bus LKL autsaiderė ar netgi „patrankų mėsa“. Turite žodį amžiniesiems skeptikams?

– Komanda, jos savininkas Tomas Pačėsas, matau, turi ambicijų, o tai, kad NKL pirmenybėse „Dzūkijos“ rungtynės buvo lankomiausios – mus daro dar stipresniais. Nebijau to pareikšti iš anksto – Alytuje lengva nebus nė vienam varžovui!

– Kodėl pasirinkote Lietuvą?

– Prisipažinsiu – tai, ką visą gyvenimą darau atitinka ir jūsų, lietuviško, kovingo krepšinio, kurį suprantu ir gerbiu, principus. Be to – krepšinyje, kaip sakoma, aš – šimtu procentų, dažnai esu vadinamas darbščiu treneriu, o ir iššūkių nebijau, tai pasirinkimui kliūčių lyg nebuvo.

– Sakote – suprantąs lietuvišką krepšinį. Koks jis, ypač klubinis, su kuriuo turėsite progos susipažinti iš arčiau?

– Anksčiau Lietuvoje esu viešėjęs kaip Vilniaus „Statybos“ priešininkų komandos narys. Jūs nesikeičiat – krepšinis ir toliau lieka lietuvių religija, tik vienus talentus keičia kiti. Lietuviškas krepšinis išlaiko geriausius savo bruožus – žaidimą širdimi ir su aistra.

– Esate iš buvusios Jugoslavijos. Ar galite patvirtinti, ar paneigti, matyt, ne tik Lietuvoje posakiu virstantį teiginį, kad su jūsų regiono specialistu klube atsiras ir tautietis ar bent jau kraštietis krepšininkas?

– Jeigu formuojant sudėtį to reiks – neatmetu galimybės, kad prie „Dzūkijos“ prisijungs buvusios Jugoslavijos krepšinio mokyklų auklėtinis. Tačiau noriu jus nuraminti. Lankydamasis Alytuje mačiau ne vieną jauną perspektyvų krepšininką, be jų mes neišsiversime. Tai jums tvirtinu kaip treneris, neretai vadinamas jaunų talentų ugdytoju. Kaip pavyzdys Turkijos klube rungtyniaujantis Slovėnijos rinktinės žaidėjas Klemenas Prepeličas mano auklėtinis, užaugęs Mariboro (Slovėnija) klube, kuriame aš dirbau paskutinius penkiolika metų.

– Slovėnijoje, Liublijanos „Olimpija“ klube, po starto „Lietuvos ryte“, prieš didįjį karjeros skrydį, formavosi ir viena iš Lietuvos krepšinio legendų – Šarūnas Jasikevičius. Ką galite papasakoti apie tai?

– Nenoriu to sureikšminti, tačiau manau, kad „Olimpia“ strategas Zmago Sagadinas prie Šarūno formavimo ir pavertimo garsiu žaidėju prisidėjo iš esmės.

– „Dzūkija“ bus daugiau lietuviška ar iš užsieniečių sudaryta ekipa?

– Aš manau, kad klubas turi remtis vietos, šalies žaidėjais. Jų pavardžių vardinti kol kas negaliu, tačiau susipažinęs su pretendentų sąrašu – kad pasirinkau „Dzūkiją“ – nenuliūdau, o tikiu, nenuliūsite ir jūs. Apie užsieniečius Alytuje – jeigu jų bus, tai greičiausiai įžaidėjo ar „centro“ pozicijose.

– Trenerio pagalbininkas bus jūsų ar mūsų tautietis?

– Mano asistentu bus alytiškis Karolis Marcinkevičius, tas pačias pareigas „Dzūkijoje“ ėjęs ir pernai, o šią vasarą T. Pačėsui talkinęs darbe su Lietuvos U-20 rinktinės krepšininkais. Man patiko jo mąstymas ir matymas, tai kas planuojama Alytuje. Smagu, kad prie šių planų įgyvendinimo jau prisidedu ir aš.

– Jūsų kontraktas su „Dzūkija“ – vienam sezonui. Tai daug ar mažai?

– Ilgi įsipareigojimai nieko nekeičia. Jeigu Alytuje atliksime gerą darbą – man bus puiki paspirtis čia pasilikti ir atvirkščiai– jeigu nesiseks, ką žinai, teks pasitraukti anksčiau. O jei klausdamas turite mintyje ir tai, kiek čia uždirbsiu – geriau paklauskite T. Pačėso.

– Prieš tapdamas treneriu buvote profesionalus žaidėjas, patirties sėmęsis iš įvairiausių trenerių. Kas jie?

– Dešimt metų atidaviau Sarajevo „Bosna“ klubui, su kuriuo tapau šalies čempionu ir taurės savininku. Po to sekė Berlyno „Alba“, kurią papildęs, po metų sulaukiau ir trenerio Svetislavo Pesičiaus. Kartu tapome vicečempionais. Patirties sėmiausi Bosnijos ir Hercegovinos, Vokietijos, Italijos, Kroatijos, Austrijos, Slovėnijos lygose.

– Buvote ir nacionalinių rinktinių, netgi dviejų, narys, tiesa?

– Su Jugoslavijos rinktine, kuriai vadovavo Dušanas Ivkovićius, 1989 metais tapau Europos čempionu. Su Bosnijos ir Hercegovinos rinktine, kurią treniravo Ibrahimas Krehičius, 1993 metais pasiekėme bosniams iki šiol aukščiausią, aštuntą, vietą senojo žemyno pirmenybėse.

– Kaip vertinate jums pažįstamų slovėnų, bosnių, o taip pat lietuvių šansus artėjančiame Europos čempionate Slovėnijoje?

– Lietuviai, kaip visuomet atrodo galingi. Slovėnija prieš kelias dienas įveikė Rusiją, demonstruoja pirmenybių šeimininkų pajėgumą. 2011 metų Europos čempionate rungtyniavę Alytaus arenoje bosniai liko turnyro lentelės gale. Šiemet Slovėnijoje jie – tiesioginiai lietuvių grupės priešininkai, iš kurių, kiek žinau, tikimasi geresnių rezultatų.

Koks realus Bosnijos ir Hercegovinos pajėgumas – papasakosiu į Alytų grįžęs rugsėjo pirmąją. Kelionės į Lietuvą išvakarėse Sarajeve žaisiu už legendinę 1993-iųjų Bosnijos ir Hercegovinos rinktinę, kuri draugiškoje kovoje susikaus su dabartine bosnių rinktine, vadovaujama krepšininko Draženo Petrovičiaus vyresniojo brolio Aleksandaro „Aco“ Petrovičiaus.

DISKUSIJA
Visi
Registruoti
Anoniminiai
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų