L.Grigelis: „Norėtųsi kuo greičiau susigrąžinti turėtas pozicijas“

Vilniuje vykstančiame ITF serijos „Prezidento taurės“ teniso turnyre šiemet nusprendė dalyvauti antra Lietuvos raketė 21-erių metų Laurynas Grigelis.

Prieš penkerius metus šiame turnyre L.Grigelis iškovojo savo pirmąjį ATP reitingo tašką. Tenisininkas portalui „lrytas.lt“ papasakojo apie savo nusmukusį reitingą, jausmą grįžus į gimtinę, ateities planus ir įvairius gyvenimo nuotykius..

- Ar patiko „Depeche Mode“ koncertas?, - lrytas.lt paklausė L.Grigelio.

- Tikrai labai geras renginys buvo. Niekada nebuvau tokiame koncerte, o pabuvus „Depeche Mode“ - norisi ir į kitus nueiti.

- Kaip kalbėjome prieš mėnesį, Lietuvos jūsų planuose nebuvo. Kas pasikeitė?

- Nebuvo. Iš pradžių ketinome važiuoti į JAV žaisti turnyrų, tačiau septynias savaites praleidus Azijoje su treneriu nusprendėme, kad antra tokia kelionė per kelis mėnesius labai nuvargintų. Tad nusprendžiau likti Europoje. Žaidžiau „Challenger“ serijos turnyruose ant kietos dangos Italijoje, Slovėnijoje, Turkijoje, Portugalijoje, norėjome važiuoti į Ispaniją, tačiau ten reitingas neleido patekti į pagrindines varžybas, todėl nusprendėme atvažiuoti į Lietuvą.

- Prieš metus buvote aukščiausioje ATP reitingo pozicijoje per savo karjerą – 183-iojoje. Praradote kelis šimtus pozicijų ir dabar esate 496-as. Ar analizavote su treneriu, kas lėmė tokį kritimą?

- Žaidimas nelabai kaip einasi. Du mėnesius – sausį ir vasarį – gydžiausi riešo traumą. Sveikata pasitaisė, tačiau baimė liko. Ji neleisdavo žaisti taip, kaip žaidžiau, pavyzdžiui, gruodį, kai buvo pasiruošimas sezonui. Tuomet buvau puikios formos. Po traumos buvo sunku grįžti, o kai rezultatai prasti – dingsta pasitikėjimas savimi.

Norėtųsi turėtą poziciją susigrąžinti kuo greičiau. Nesu užsibrėžęs tikslo jau kitais metais būti 120-150 vietoje. Norisi tai padaryti kuo greičiau. Noriu kuo greičiau grįžti ten, kur žaidžiau – į „Challenger“ serijos ir ATP atrankos turnyrus. Bandau tai pasiekti.

- Kai būna sunku, ką darote: stengiatės pabūti vienas, analizuojate nesėkmės priežastis ar bandote ją pamiršti?

- Žinoma, kai nesiseka – reikia analizuoti, nors psichologiškai tai ir nepatinka. Reikia rasti problemą, kad tai nesikartotų kituose turnyruose.

Kai gerai žaidi – sulauki dėmesio, žmonės stebi, paploja. O kai blogai – žmonės pradeda kalbėti: jam nebesiseka, gal jam reikėtų išvis mesti tenisą ir užsiimti kažkuo kitu.

Tačiau tie, kurie nėra teniso pasaulyje, nesupranta, kad būna periodų, kai nesiseka. Metus ar du. Buvo tenisininkų, kurie iškrito iš šimtuko, bet sugrįžo po dvejų-trejų metų. Todėl nors ir nesiseka, nenuleidžiame nosies ir bandome grįžti.

- Jums visai neblogai sekėsi dvejetų varžybose. Ar nebuvo minčių didesnį dėmesį skirti dvejetams?

- Ne. Visas mano dėmesys skirtas vienetams, žiūrėsiu, kaip seksis ten. Daug karjerą baiginėjančių žaidėjų, kritusių reitinge pereina į dvejetus, tačiau aš vis dar noriu bandyti laimę vienetuose.

- Jūsų treneriui Giuseppe Mengai tik 37-eri. Bendraujate kaip treneris su mokiniu ar kaip draugai?

- Ankstesnis mano treneris Williamas Rota buvo dar jaunesnis. Jam dabar – 26-eri. Jis priklausė „Future talent“ programai. Ta kompanija viską norėjo pradėti nuo nulio. Jie su manimi pradėjo dirbti, kai aš turėjau vos 2 taškus. Jie norėjo pradėti darbą su jaunais treneriais, žaidėjais, fizinio rengimo treneriais, kad visi kartu augtų ir tobulėtų.

Tačiau kai pasiekiau ketvirtą šimtuką, pamačiau, kad tas treneris man daugiau duoti negali. Jis pats taip pat tą suprato.

Nuo 2010-ųjų rugsėjo dirbame su Giuseppe. Kartais ir dvejetų varžybose sužaidžiame.

Aikštelėje esame žaidėjas ir treneris. Treneris pasako tai, ko draugas nepasakytų. Tačiau už kortų tampame bičiuliais.

Bendrauju su jo šeima. Kadangi Italijoje mus skiria 90 km atstumas, kartais pasilieku pas juos, kad nereikėtų važinėti pirmyn atgal. Galima sakyti, su jų vaikais užaugau.

- Kaip manote, jei prieš dešimt metų nebūtumėte išvykęs iš Lietuvos ar jūsų rezultatai būtų tokie?

- Nemanau, nes jei nebūčiau išvažiavęs iš Lietuvos – bučiau nebežaidęs teniso. Mano trenerė Valdonė Povilionienė tuo metu nusprendė padaryti pertrauką. Nebeturėjau kur treniruotis. Todėl tėveliai sprendė, ar išvažiuoti ir toliau žaisti, ar mesti tenisą ir, kaip ir visiems visiems tokio amžiaus vaikams, eiti į mokyklą. Vėliau – studijuoti. Nusprendė, kad turiu žaisti ir išvykome į Italiją. Dėkui jiems už tai, kad žaidžiu tenisą.

- Paminėjote studijas. Ar tenisininkui įmanoma studijuoti?

- Jei profesionaliai, tai tikrai sunku. Juk visa diena būna užimta treniruotėmis. Kai 6-7 valandas per dieną praleidi kortuose, grįžus namo nebėra noro. Galima studijuoti, bet jei universitetą reikia baigti per ketverius metus, tai tenisininkas baigs per šešerius-septynerius, nes daug laiko užima žaidimas.

- Ar randate laiko pramogoms, pomėgiams?

- Labai mažai. Dabar, kai grįžau į Vilnių, norisi ir ten, ir ten nueiti, bet nėra laiko. Treniruotė, poilsis ir vėl treniruotė. Kartais besiruošiant turnyrui būna laisvas sekmadienis, tačiau eiti su draugais žaisti krepšinį taip pat nesinori, reikia pailsėti. 

- O kaip atsipalaiduojate?

- Prieš dvejus metus man pradėjo patikti go-kartai. Kai randu laisvo laiko, einu važinėtis. Norėjau net savo nusipirkti, bet pagalvojau, kad dar anksti. Mėgstu sėdėti su draugais, kalbėtis, žiūrėti filmus, klausytis muzikos.

- Kokią teniso situaciją Lietuvoje palikote prieš dešimt metų išvažiuodamas į Italiją ir kokią ją matote dabar?

- Daug kas pasikeitė. Prieš dešimt metų Lietuvoje tiek žmonių nežaidė teniso, kiek yra dabar. Dabar yra daug daugiau struktūrų, kortų. Pavyzdžiui, Italijoje nemačiau tokios arenos, kaip Vilniuje „SEB arena“, kurioje yra ir keturiolika kortų ir sporto salė. Kai mano treneris atvyko į Lietuvą, jis išsižiojo pamatęs „SEB areną“. Sakė, kad Italijoje tokios tikrai nėra.

Italijoje daugiau trenerių, tačiau Lietuvoje matau daugiau noro žaisti.

- Kai išvažiavote į Italiją, jums buvo vos dvylika. Ar sunku buvo priprasti?

- Tikrai nelengva. Ypač pirmaisiais metais, nes kalbos nemokėjau, buvau mažas, Lietuvoje palikau visus draugus. Tačiau vėliau pripratau. Dabar su šeima džiaugiamės, kad esame Italijoje.

- Pasakykite atvirai – ar planuojate grįžti gyventi į Lietuvą?

- Jei sąžiningai – tokių planų dabar nėra. Galbūt ateityje kas nors pasikeis, tačiau kol kas gerai jaučiuosi Italijoje ir ten planuoju pasilikti.

- Italijoje jus tikriausiai sunku atskirti nuo vietinių. Kokias savybes jaučiate perėmęs iš jų?

- Jų virtuvė labai gera, todėl mėgstu gerai valgyti. Ir stilingai rengtis, nes gyvenu prie Milano – mados miesto. O šiaip jaučiuosi lietuviu, o ne italu.

Man nelabai patinka, kad jie nesako tiesiai į akis ką galvoja, jei jiems kažkas nepatinka. Jie mėgsta kalbėti už akių. Tačiau yra linksmesni žmonės, mažiau įsitempę.

- Giriate jų virtuvę, o pačiam skanesni lietuviški cepelinai ar itališki spagečiai?

- Kadangi ilgai nebuvau Lietuvoje, tai sakyčiau, kad cepelinai. Pasiilgstu lietuviškos virtuvės. Tačiau jei reikėtų rinktis, tai rinkčiausi itališką.

- Italai pamišę dėl futbolo. Ar jums futbolas labiau prie širdies nei krepšinis?

- Geras klausimas (juokiasi). Man ir tas, ir tas patinka. Jei žaisti, tai labiau mėgstu krepšinį. Su treneriu nusprendėme nežaisti futbolo, nes yra didelė rizika gauti traumą, tačiau kai turiu laiko pamėtau į krepšį.

Jei žiūrėti, tai per televiziją mieliau stebiu krepšinį, o stadione – futbolą.

Prieš atvykdamas į Italiją apie futbolą nežinojau nieko. O dabar tenka ir į stadioną nueiti. Sergu už Milano „Inter“ klubą.

- Gyvenate Italijoje, tačiau pernai Europos futbolo čempionate sirgote už Nyderlandų rinktinę.

- Taip, norėjau, kad olandai laimėtų. Pamenu kai 2006-aisiais italai tapo pasaulio čempionais, jie dvejus metus apie tai kalbėjo. Atsibodo klausytis, gal todėl nesirgau už juos (juokiasi).

- Rugpjūčio 14-ąją – jūsų 22-asis gimtadienis. Kokios dovanos norėtumėte?

- Net nežinau. Man patinka staigmenos (šypsosi).