Urtė Baikštytė | Alfredo Pliadžio nuotr.

Urtė Baikštytė | Alfredo Pliadžio nuotr.

„Prieš atsispyrimą, atrodo, smegenys išsijungia – visos mintys dingsta. Viskas vėl įsijungia tik tuomet, kai būnu nusileidusi ant čiužinio, – sportas.lt prisipažino savaitgalį Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempione tapusi šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė. – Sunku paaiškinti jausmą virš kartelės. Tikiuosi kažkada pavyks jį nupasakoti“.

Dvidešimtmetė šiaulietė pakartojo asmeninį uždarų patalpų rekordą įveikusi 186 centimetrų aukštį.

„Jausmas – dvejopas. Tai pirmasis toks mano laimėjimas Lietuvos čempionatuose. Tuo džiaugiuosi, – sportas.lt sakė sportininkė. – Tačiau šiek tiek ant savęs pykstu, kad nemoku pilnai susitvarkyti su emocijomis – žinojau, kad laimėjau, sektoriuje likau viena ir buvo sunku šokti ir susikaupti. Nuo to nukentėjo technika, šuoliai gavosi nekokybiški. Šiek tiek gailiuosi, kad neatlikau techniškų šuolių bandant įveikti asmeninį rekordą“.

Kiek vėliau atletė priminė, kad varžybose visada yra svarbiausia pasiekti gerą rezultatą – užimta vieta, pasak jos, antrojo plano detalė.

Grįžo po traumos

Tačiau detalių likimas per metus jaunajai atletei nepašykštėjo – pernai vasarą Vokietijoje vykusiose varžybose mergina patyrė traumą. Diagnozė – aponeuriziniai daugybiniai keturgalvio raumens plyšimai. Žinoma, iš pradžių niekas negalvojo, kad tai gali sujaukti karjeros planus. Tik vėliau paaiškėjo, kad U.Baikštytė negalės dalyvauti Europos U23 čempionate, nebus lengva pasirengti ir žiemos sezonui.

Urtė Baikštytė | asmeninio archyvo nuotr.

Urtė Baikštytė | asmeninio archyvo nuotr.

„Pamenu, tą savaitę dalyvavau trejose varžybose. Dabar suprantu, kad toks krūvis buvo per didelis iššūkis, – pasakojo U.Baikštytė. – Tuomet nesupratome, kad teks ganėtinai ilgą laiką gydytis, kol galėsiu šokinėti. Pažeista buvo atsispiriamoji koja, todėl viskas užtruko. Skaudžiausia buvo, jog trauma sujaukė visus vasaros planus – sportinė forma, atrodo, buvo gera, planavau vykti į Europos U23 čempionatą“.

Lengvaatletės teigimu, sunkiausia buvo ištverti nežinią, kada vėl galės pilnu pajėgumu treniruotis.

„Atrodo, jau išlauki momento, kuomet viskas turėtų būti tvarkoje, tačiau tik prasidėjus krūviui supranti, kad skausmas dar niekur nepradingo. Tai vargina, – kalbėjo U.Baikštytė. – O sugrįžusi į treniruotes po pertraukos supranti, kokia esi silpna, kaip sudėtinga bus grįžti į gerą sportinę formą. Tai gąsdina. O pats blogiausias dalykas – traumos po vieną nevaikšto“.

Kova su savimi

Tačiau priverstinis poilsis U.Baikštytei suteikė papildomos motyvacijos. „Kol negalėjau sportuoti pajaučiau begalinį norą tai daryti, – kalbėjo sportininkė. – Grįžusi pradėjau su nekantrumu laukti kiekvienos treniruotės. Šįkart pradėjome protingiau darbuotis, stengiamės viską apgalvoti, teisingai susidėlioti krūvius. Atmetame visus variantus, paženklintus „Kuo daugiau, tuo geriau“. Stengiamės neperspausti – kiekvieną dieną kreipiame dėmesį į savijautą, bandome įvertinti, ką galime tą dieną, ko geriau atsisakyti. Nenorime kartoti klaidų ir stengsimės aplenkti traumas“.

U.Baikštytė teigė, kad kol kas šuolio į aukštį sektoriuje labai svarbus psichologinis pasirengimas – kol kas sunkiausia yra realizuoti save. Ypač varžybose.

„Per treniruotes technika būna geresnė, atėjus į varžybas išlenda vėl tos pačios klaidos, kurios, atrodo, jau buvo sutvarkytos per treniruotes, – sakė U.Baikštytė. – Suprantu, kad nereikia kreipti dėmesio, kokiame aukštyje yra kartelė, tiesiog reikia stengtis kuo techniškiau viską atlikti. Bet kylant aukščiau atsiranda didesnė įtampa, tam tikras kūno susikaustymas, nes pajunti norą įdėti daugiau pastangų. O reikėtų atsipalaiduoti, padaryti tai, ką jau tūkstančius kartų esi dariusi“.

Psichologinė kova su savimi, anot atletės, vyksta nuolat.

„Ir tai yra savotiškas mokslas, – nusišypso U.Baikštytė. – Kiekviena situacija yra skirtinga, nors ir veda vieno ir to paties tikslo link. Mintis reikia nukreipti tik techniko elementų pagerinimui nesiblaškant ir nešvaistant energijos kitoms detalėms“.

Prieš kiekvieną šuolį U.Baikštytė sau pasako: „Padaryk dar vieną technišką šuolį“.

Urtė Baikštytė | asmeninio archyvo nuotr.

Urtė Baikštytė | asmeninio archyvo nuotr.

„Jeigu pavyksta? Tuomet jau ir nelabai gaila, jei kartelė nukrenta, – nusijuokė jaunoji sportininkė. – Tai tik reiškia, kad tą dieną nebuvau pasirengusi įveikti to aukščio. Tačiau būna liūdna, kuomet nepavyksta atlikti techniško šuolio. Tuomet gailiuosi, kad ne viską padariau, kad kartelę išsilaikytų... Tad per visas varžybas kartoju sau „Dar vieną, dar vieną...“

Geriausias treneris – mama

Šią savaitę, po šalie pirmenybių, skirs poilsiui, o vėliau pradės pasirengimą vasaros sezonui. Jau yra suplanuotos kelios stovyklos.

„Pagrindinis tikslas – išlikti sveikai, – sakė U.Baikštytė. – Jeigu tai pavyks, tikiu, jog pasirengimas vasaros sezonui bus geras, pati būsiu sustiprėjusi ir pajėgi įvykdyti Europos čempionato normatyvą (190 cm, – aut.past.). Tai būtų mano pirmasis suaugusiųjų čempionatas, iš kurio, žinoma, daug nesitikiu, tik aukštesnio rezultato. Iki jo – dar pusmetis, sunku planuoti. Reikia dirbti“.

Urtė Baikštytė | Alfredo Pliadžio nuotr.

Urtė Baikštytė | Alfredo Pliadžio nuotr.

Išgirdusi klausimą, kurio uoliai vengia – apie olimpines žaidynes – lengvaatletė primena, kad tai yra visų sportininkų svajonė.

„Ir mano... – pabrėžia U.Baikštytė. – Nuo mažens stebiu olimpines žaidynes. Žaviuosi šia švente visiems žmonėms ir sporto pasauliui. Patekimas į olimpines žaidynes sportininkui, manau, atperka visą sunkų darbą ir pastangas, įdėtas per visus karjeros metus. Žinau, kad anksčiau ar vėliau važiuosiu į olimpines žaidynes ir aš“.

Mamos Juzefos Baikštienės treniruojama atletė tik patraukia pečiais, sulaukusi klausimo, ką reiškia, kai šalia visuomet „du viename“ – ir trenerė, ir mama.

Urtė Baikštytė su mama bei trenere Juzefa Baikštiene | asmeninio archyvo nuotr.

Urtė Baikštytė su mama bei trenere Juzefa Baikštiene | asmeninio archyvo nuotr.

„Būna įvairių dienų, – sakė U.Baikštytė. – Kartais, kai labai daug laiko praleidžiame kartu, neslėpsiu, norisi atsiriboti. Abi turime stiprius charakterius, neretai ir skirtingas nuomones. Bet visuomet įsiklausome ir randame kompromisą. Niekada nesu turėjusi trenerė, kuri nebūtų mama, tad net nežinau, kaip galėtų būti kitaip. Aš labai džiaugiuosi, kad mano mama yra ir mano trenerė. Be jos nebūčiau atradusi savo sporto šakos. Tikiu, kuo geriau treneris pažįsta savo sportininką, tuo tai yra labiau į naudą, nes sporte psichologiniai aspektai lemia ypatingai daug“.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

Trukdymai
2020-02-25 21:11:35
labai trukdo judantys vaizdai. Įkyri reklama veikia atgrąsančiai
Atsakyti

Rezultatai
Lentelės

Anglijos „Premier“ Lyga

Pir 03-09 Leicester City 4 - 0 Aston Villa
Sek 03-08 Manchester United 2 - 0 Manchester City
Sek 03-08 Chelsea 4 - 0 Everton