Buvęs krepšinio komandos treneris A.Raščius dabar nešioja krepšelius: „Požiūris į darbą nepasikeitė“

 Nuo Naujųjų metų – iki atostogų. Nuo atostogų – iki Naujųjų metų. Tiek dar dirbti sau kasmet pažada šiemet 75-etį švęsiantis Antanas Raščius. Išėjęs į pensiją buvęs futbolininkas, fizinio rengimo treneris, treniravęs Lietuvos krepšinio ir tinklinio komandas, dabar dirba daugumos net nepastebimą krepšelių surinkėjo darbą. Su rūpesčiu apie prekybos tinklo „Rimi“ pirkėjus kalbantis Antanas tvirtina, jog galimybė užsidirbti tikrai nėra pagrindinis motyvas pensijoje eiti į darbą, svarbiausia – galimybė bendrauti.

Į parduotuvę – pasimatyti su krepšelių surinkėju

„Man gyvenime sekėsi. Kai baigiau futbolininko karjerą ir kelis metus kaip fizinio parengimo treneris treniravau tuomet garsią moterų krepšinio „Kibirkšties“ komandą, atėjau dirbti į „Žalgirio“ tarybą, administravau tinklinio klubą „Kuro aparatūra“. Pasaka, su kokiais žmonėmis teko dirbti: irkluotoju Juozu Jagelavičiumi, Zigmu Pranciškumi Jukna, Juliumi Vytautu Briedžiu, Vladislovu Česiūnu ir kitais. Tai labai daug sporte pasiekę ir tuo metu aukštas pareigas užėmę žmones, bet rasdavau su jais bendrą kalbą. Niekada nelindau ten, kur nereikia, dirbau savo darbą ir stengiausi jį padaryti jei ne idealiai, tai bent jau kaip įmanoma geriau“, – pasakoja Antanas Raščius.

To pačio principų – padaryti kaip įmanoma geriau – vyras laikosi ir dirbdamas krepšelių surinkėju. „Jei matau, kad eina moteris su vaiku ir ieško pinigų vėžimėliui pasiimti, jei tik galiu, visada atrakinu vežimėlį. Jeigu matau, kad eina senutė su lazdele – privažiuoju ir duodu vežimėlį, kad būtų lengviau. O tai visada sugrįžta – ir seni, ir jauni ateina, dėkoja už darbą, pagyras rašo. Ateina, pavyzdžiui, viena jauna pora, o vyras ir sako, jog žmona specialiai paprašė vykti į šią parduotuvę, nes Antano pasiilgo“, – šypsosi garbaus amžiaus vyras, dirbti ir pensijoje nusprendęs po to, kai sulaukė kvietimo iš „Rimi“ prekybos tinklo, kurio parduotuvėje, daržovių skyriuje, dirbo iki pensijos.

Fizinę formą palaiko kasdien

A. Raščius stengiasi vaikščioti kuo greičiau ir kuo daugiau kartų apeiti kasas bei surinkti krepšelius – nori būti pavyzdinis darbuotojas: „Pirkėjai stovi prie kasų. Juk reikia, kad jiems patogu būtų, kad krepšelių krūvos nesimėtytų. Lygiai taip pat norisi, kad pirkėjams nepritrūktų vėžimėlių, todėl stengiesi ir juos kuo greičiau surinkti.“

Aštuntą dešimtį įpusėjęs Antanas sako, darbe fiziškai nepavargsta. Didžiąją dalį gyvenimo sportui atidavęs vyras ir laisvalaikį leidžia aktyviai – kelis kartus per savaitę sportuoja Vingio parke, sporto klube arba baseine. „Keliuosi anksti. Iš ryto nueinu į Vingio parką ir jame praleidžiu 2–2,5 valandas. Turiu susidėliojęs maršrutą, kurio ilgis, išmatavau, – 12 km 800 m. Visą ratą kiekvieną kartą apeinu. Miške svarčius pakilnoju, padarau pratimų ant suoliuko“, – pasakoja Antanas. Vis tik vilnietis pripažįsta, jog dirbti vyresniame amžiuje gali būti nelengva, bet bandyti reikia. – Amžius darbui nėra svarbus.“

„Tėvuk, tu sirk, bet truputi ramiau!“

A. Raščius atskleidžia, kad dirbdamas vyresniame amžiuje jis taip pat nemažai išmoko, pasikeitė jo charakteris – tapo nuoseklesnis, ramesnis. „Dabar jau žymiai ramiau ir santūriau į viską žiūriu. Taip pat bendravimas su pirkėjais išmokė kantrybės ir supratimo. Jei anksčiau pykdavau, kad pirkėjas pastatė automobilį ant tako ir man sunku su vėžimėliais praeiti, dabar jau su šypsena veide atkreipiu jo dėmesį, kad negražiai sustojo“, – pasakoja geros nuotaikos nestokojantis Antanas.

Tiesa, vyras vis dar nemoka santūriai stebėti sporto varžybų, kurioms taip pat skiria nemažą laisvalaikio dalį. „Dažniausiai žiūrėti varžybų einu vienas. Kai žaidžia „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“, sergu už pastarąjį ir iš „Ryto“ sirgalių sulaukiu prašymų: „Tėvuk, tu sirk, bet truputi ramiau!“. Kai stebiu varžybas per televizorių, namie net musės neskraido. Man reikia susikaupti. Žmona tai jau žino, tad tuo metu leidžiame laiką atskiruose kambariuose“, – juokiasi senjoras.

Silpnybė – pirkti maistą namams

Dar vienas Antano pomėgis laisvalaikiu – eiti apsipirkti. „Pirkti maistą – mano silpnybė. Labai mėgstu eiti į turgų, su ten dirbančiomis moterimis pabendrauti. Tai, žinoma, ne visada į gerą piniginei – dažnai nuperku tai, ko nereikia, ar daugiau nei reikia. Tada tenka tyliai išsikepti nupirktą lašinių perteklių su kiaušiniais, kad žmona nesužinotų“, – juokiasi Antanas. Pasak jo, kitos moterys žmonai pavydi, nes jai nereikia ir į parduotuves ji nevaikšto, nors pati, kaip ir Antanas, dirba tame pačiame „Rimi“ prekybos tinkle.

Neseniai su žmona Antanas minėjo vedybinio gyvenimo 50-ies metų sukaktį. Prieš tiek pat laiko jiedu kartu grįžo iš Rusijos, kur Antanas buvo gavęs paskyrimą dirbti treneriu. Sprendimą grįžti į gimtinę su tuo metu nei žodžio lietuviškai nemokėjusia sutuoktine vyras laiko vienu iš dviejų svarbiausių gyvenimo įvykių. Pirmasis – sūnaus gimimas.

Antanas Rasčius – vienas iš devynių naujos fotomenininkės Neringos Rekašiūtės parodos #AmžiusNesvarbu herojų. #AmžiusNesvarbu – tai bendras prekybos tinklo „Rimi“ ir fotomenininkės Neringos Rekašiūtės projektas, kuriuo siekiama griauti visuomenėje vis dar vyraujančius stereotipus apie vyresnio amžiaus žmones, suteikti jiems naujų galimybių ir taip prisidėti prie atviresnės bei tvirtesnės visuomenės kūrimo. Menininkės sukurtuose devyniuose fotoportretuose vyresnio amžiaus žmonės iš visos Lietuvos spinduliuoja džiaugsmą, susitikimo akimirkos žavesį ir svarbą. Parodos atidarymas – jau vasario 27d. 11 val. PC „Panorama“, Vilniuje.