Vežimėlių akmenslydininkė R.Pociūtė: „Visada sunkiausias pirmas žingsnis“

 Kaunietė Reda Pociūtė turi svajonę – su Lietuvos vežimėlių akmenslydžio rinktine patekti į 2022 m. Pekino žiemos paralimpines žaidynes. Prieš trejus metus žaisti akmenslydį pradėjusi moteris sako, kad sportas – puiki galimybė negalią turinčiam žmogui išeiti iš namų ir įsilieti į gyvenimą. Esą pats sunkiausias – pirmas žingsnis, o jį žengus atsiveria horizontai: judėjimas, bendravimas, kelionės, pasaulio pažinimas, o svarbiausia – tikėjimas savimi, kurio pagalba nuverčiami kalnai.

R. Pociūtė ant akmenslydžio ledo pirmą kartą atsidūrė prieš trejus metus, kai išbandyti šią sporto šaką paragino kolegė iš neįgaliųjų organizacijos. Vežimėlių akmenslydžio komanda tada ieškojo papildymo.

„Atrodė, kad bus labai paprasta. Maniau: paleidi akmenį, išmuši priešininką ir viskas. Pasirodo, kad ne viskas taip paprasta. Paaiškėjo, kad yra sukimai, laikas, technika“, – šypsosi R. Pociūtė.

52-ejų Reda sako niekada nebuvusi sportiška, prieš tai mėgino jėgas tik bočioje. Tačiau akmenslydis patiko. Lietuvos rinktinės narė pritaria sakantiems, kad šis žaidimas – lyg šachmatai ant ledo.

„Tikrai taip. Mąstymas čia labai svarbus, turi žinoti kelis ėjimus į priekį. Be to, akmenslydis yra labai kultūringas, intelektualus žaidimas. Niekas čia nesikeikia. Net žiūrovai turi laikytis santūriai. Ne taip, kaip futbole ar krepšinyje, kur visi rėkia kiek gerklės leidžia“, – juokiasi akmenslydininkė.

„Šitas sportas labai palankus išeiti iš namų, užsiimti kažkokia veikla. Plius yra dalyvavimas varžybose, bendravimas su žmonėmis. Ne tai, kad sėdi namie, mezgi, gamini maistą ir viskas. Išeini iš tos rutinos. Čia pasportuoji, išvažiuoji, pabendrauji. Juk žmonės labai įdomūs. Be to, keliauji, matai naujas šalis“ – aktyvaus dalyvavimo sportinėje veikloje privalumus skaičiuoja akmenslydininkė.

R. Pociūtė juokauja, kad dabar jau tiesiog negalėtų palikti komandos. Esą ekipos draugai nepaleistų.

„Negaliu pamesti savo komandos. Pagal taisykles, komandoje visada turi būti viena moteris. Jeigu aš paliksiu juos, tai jie verks. Jie turi mane labai stipriai laikyti, motyvuoti. O aš motyvuoju juos. Mes kiekvienas esame skirtingos asmenybės, bet papildome vienas kitą ir tai yra puiku“, – sako R. Pociūtė.

R. Pociūtė su bendražygiais turi didelį tikslą – patekti į 2022 m. Pekino žiemos paralimpines žaidynes. Dvejus metus iš eilės planetos pirmenybių B divizione Lietuvos rinktinė pasirodė išties solidžiai.

„Pirmame pasaulio čempionate 2018 m. niekas nežinojo, kas ta Lietuva. O dar kai pasakydavome, kad namie net neturime specialaus, akmenslydžiui skirto ledo, tai visi į mus žiūrėdavo kaip į pilypukus iš kanapių. Bet mes užėmėme aukštą vietą ir buvome per vieną pergalę nuo pusfinalio.

2019 m. buvo sunkiau. Manau, mums koją pakišo įtampa ir atsakomybė, nes mes žinojome, ką turime padaryti, lūkesčiai buvo didesni. Kai kuriose rungtynėse buvo toks vaizdas, kad mes pirmą kartą ant ledo, kad žaidžiame kaip pirmokai. Gaila, kad šįkart nepavyko jų pateisinti“, – sako R. Pociūtė.

Vis dėlto akmenslydininkai nepasiduoda, nes žino, jog nepademonstravo viso potencialo. Jie tikisi spėti įšokti į Pekino paralimpiados traukinį. Jiems šiemet patekti tarp trijų geriausių pasaulio čempionato B diviziono komandų, patekti į A divizioną, o kitąmet išlikti tarp devynių geriausių komandų.

„Mes dar turime laiko. Šiemet privalome kilti aukštyn. Turime atsiriboti, sumažinti įtampą ir daryti tai, ką mokame geriausiai. Paskutinis pasaulio čempionatas parodė, kad bet kas gali laimėti prieš bet ką.

Viskas įmanoma. Galbūt Pekino žaidynės kažkam atrodo kaip stebuklas, kuriuo sunku patikėti. Tačiau galimybė yra. Aš labai džiaugčiausi už komandą. Patekimas į paralimpiadą šiai komandai duotų labai daug. Pirmiausiai – pasitikėjimo. Kai žmogus pasitiki savimi, jis gali nuversti kalnus“, – tiki R. Pociūtė.

R. Pociūtė neįgaliojo vežimėlyje atsidūrė būdama 27-erių, kai užklupo stuburo problemos. Tačiau iš šios moters neišgirsite nė vieno skundo. Ji nekeikia likimo už siųstus išbandymus ir į gyvenimą žvelgia pozityviai. Iš Ariogalos kilusi moteris sako, kad jai labai padėjęs tikėjimas.

„Man atrodo, kad kiekvienas žmogus tokius įvykius išgyvena savaip. Iš pradžių aš ilgai tylėjau. Po to pradėjau klausti: kodėl? Dažniausiai šį klausimą užduodame Dievui. Pradėjau studijuoti Bibliją ir viskas išaiškėjo. Atsisėdus į vežimėlį, gyvenimas nesibaigia. Pasirodo, yra taip“, – šypsosi R. Pociūtė.

Akmenslydininkė turi žinią panašaus likimo žmonėms, kuriems galbūt sunku žengti pirmą žingsnį.

„Visada sunkiausias – pirmas žingsnis. Tereikia apsirengti, praverti duris ir išeiti iš namų. Išėję mes pamatome platų vaizdą. O sėdėdami namie mes užsisėdime ir matome labai siaurą gyvenimo spektrą. Čia prasideda depresija, mintys apie tai, koks esu nelaimingas ir vienas.

Po karo žmonės buvo ištremti į Sibirą. Ar jie skundėsi? O dabar visko apstu. Informacijos pilna, reikia tik žengti pro duris. Akmenslydis – labai geras sportas, juo užsiimti nėra sunku. Čia nėra amžiaus cenzo. Ateikite pas mus, mes priimame visus norinčius. Kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį 20 valandą mes renkamės Kauno ledo arenoje“, – pokalbį baigia R. Pociūtė.