Sūnų į Italiją, dukrą į Prancūziją tobulėti išleidęs talentų tėtis A.Jocys: „Lietuvoje krepšininkui augti yra sunku“ (7)
Rokas Jocys (viršuje), Justė Jocytė su Toniu Parkeriu ir Alvydas Jocys (dešinėje) | asmeninio archyvo nuotr.
„Krepšinis – tai atsipalaidavimas, – sportas.lt sakė trylikametė krepšininkė Justė Veronika Jocytė, rugpjūčio mėnesį suspindusi Europos šešiolikmečių merginų krepšinio pirmenybėse. – Treniruotėse tenka sunkiai dirbti, tačiau po kiekvienos treniruotės užlieja geras jausmas, nes žinau, kad po kiekvienos tampu vis geresne savo paties versija“.
Europos pirmenybėse lietuvaitės iškovojo sidabro medalius, o J.Jocytė rinko vidutiniškai po 19,6 taško, atkovodavo po 8,3 atšokusius kamuolius ir atlikdavo po 2,1 rezultatyvaus perdavimo.
Tuoj po pirmenybių merginai buvo priklijuota krepšinio talento etiketė.
„Bet man pačiai nelabai patinka, kai esu vadinama super talentu ar žvaigžde, nes pati dar nesijaučiu tokia esanti, – kuklinosi jaunoji krepšininkė, sulaukusi kvietimo prisijungti ir prie Europos čempionato atrankos turnyro rungtynėms su Albanija ir Turkija besirengiančios moterų rinktinės. – Tačiau man džiugu sulaukti žinučių „Tu tapai mano dukros ideale, dėl tavęs ji nori dar daugiau treniruotis“. Smagu“.
Kamuolys – kiti žaislai nerūpėjo
Šiais metais Klaipėdos V.Knašiaus krepšinio mokyklos auklėtinė debiutavo ir Moterų krepšinio lygoje. Vilkėdama Klaipėdos „Neptūno“ aprangą 184 cm ūgio J.Jocytė per trejas rungtynes vidutiniškai rinko po 13,3 taško, atkovojo po 5 kamuolius ir atliko po 3,7 rezultatyvaus perdavimo.
„Su kamuoliu esu nuo vienerių, – pabandė prisiminti savo vaikystę krepšininkė. – Tad kiti žaislai man net nerūpėjo“.
J.Jocytė puikiai pamena ir pirmą krepšinio treniruotę Palangoje pas trenerę Daivą Mažionienę. „Prisimenu, kad į salę atėjau visa persigandusi, nes daugelis merginų buvo kur kas vyresnės“, – nusijuokė šešerių į salę užsukusi mergina.
Krepšinio tema Jocių namuose – kasdienybė. Studijų laikais JAV krepšinį žaidė merginos tėtis Alvydas, o dėdė Evaldas rungtyniavo Plungės „Olimpo“ klube. Krepšinį žaidžia ir pusantrų metų vyresnis J.Jocytės brolis Rokas, kurio ateitis dabar yra patikėta Romos „Stella Azzura“ krepšinio akademijai.
„Patarimų nuolat gaunu, belieka tik spėti visus juos sugaudyti, – sakė krepšininkė. – Dažnai mokausi iš brolio žaidimo, stebiu, ką jis daro gerai, o ką reikėtų taisyti. Krepšinis šeimoje yra pagrindinė tema. Gyvename krepšiniu ir tuo mėgaujamės... Nors tėtis visada norėjo, kad lankyčiau muzikos mokyklą. Pasirinkau krepšinį ir prie šito klausimo daugiau niekada negrįžome“.
Paslaptis paprasta
Prieš savaitę J.Jocytė pasirašė trejų metų trukmės sutartį su Vilerbano „Asvel“ krepšinio akademija.
„Buvo keli variantai Europoje, susidomėjimo Justė sulaukė ir JAV, tačiau pasvėrus visus „už“ ir „prieš“ nusprendėme, kad Tony Parkerio prižiūrima akademija yra geriausias variantas, – sportas.lt sakė krepšininkės tėtis Alvydas Jocys. – Prancūzai suruošė raštą V.Knašiaus krepšinio mokyklai, kad jie perima Justės ugdymą. V.Knašiaus krepšinio mokykla išdavė paleidžiamąjį raštą, kuriuo patvirtino, kad jokių pretenzijų neturi. Vėliau jau bendravo šalių krepšinio federacijos“.
Šįkart, atrodo, apsieita be skandalų – su jais šeima susidūrė, kuomet sūnus Rokas buvo išlydimas į Italiją. 2017-2018 m. žaisdamas Palangos „Žemaitijos“ komandoje U-14 čempionate vaikinas vidutiniškai pelnydavo po 51,7 taško, atkovodavo po 16,8 kamuolio, tačiau nesulaukė dėmesio iš jaunimo komandas turinčių „Ryto“, „Žalgirio“ klubų. Jaunojo krepšininko išvykimas į Romą nepatiko Lietuvos krepšinio federacijos atstovams.
„Situacija tikrai nepasikartos, visi puikiai supranta, kad Justė yra krepšininkė, kuri tikrai dabar neturėtų galimybių tobulėti Lietuvoje“, – teigė A.Jocys.
Sulaukęs klausimo, kokia yra šeimos krepšinio paslaptis, A.Jocys nusijuokė: „Sveikai maitintis“.
„Mes su broliu žaidėme krepšinį nuo pat mažens. Matyt, genuose jau užkoduotas tasai krepšinis, – pasakojo A.Jocys. – Nuo mažens matėme, kad ir mūsų vaikai gyvena krepšiniu. O tik vėliau, galbūt, reikėjo teisingai įvertinti situaciją, reikėjo apsispręsti, ar reikia jiems nurodyti kryptį. Rezultatai rodė, kad vaikai turi gebėjimų. Todėl mums, tėčiui ir mamai, beliko juos pamaitinti ir sužiūrėti, kad laiku eitų miegoti. Treniruotės? Jų ten stumti nereikėjo. O dabar yra smagu, kad jie patys savarankiškai gali spręsti, ko nori iš gyvenimo. Esame dėkingi Palangos ir Klaipėdos treneriams, o dabar žiūrėsime, kas bus toliau“.
Užsienis – vienintelė alternatyva
„Žalgiris“ – taip, klubas turi jaunimą auginančią sistemą, bet ten visiems vietos neužteks. „Rytas“ – net nežinau, ar jie dabar turi jaunimui tinkamą piramidę! Klaipėda? Kažkas vyksta. Tačiau jie tik pasako „Palauk“. Ko laukti? Kiek laukti? Trejus ar ketverius metus? Bet reikia jau dabar! Pamatinis jauno krepšininko augimas yra iki šešiolikos metų. Tai yra laikas, kuris apsprendžia, kuo jis bus. O jau vėliau treneris aplipdo patirtimi, kad jaunuolis taptų krepšininku. Lietuvoje krepšininkui augti yra sunku“, – apie pasirinkimą tobulėti kalbėjo A.Jocys.
Jis neabejojo, kad Lietuva – krepšinio šalis. „Tačiau išauginame Klaipėdoje vaikų, bet pažiūrėkime – paauglystėje klaipėdiečiai persikrausto į Kauną arba Vilnių. Ar matote Klaipėdoje daug jaunų žaidėjų, kurie žaistų „Neptūne“? Laurynas Bieliauskas penkerius metus sėdėjo ant suolo ir išvyko žaisti į Kėdainius, – dėstė A.Jocys. – O kažkada tai buvo vienas perspektyviausių žaidėjų. Tiesiog jis neturėjo galimybės „Neptūne“ atsiskleisti. Tai tėra pavyzdys. Bet mūsų šeima neturėjo jokios kitos alternatyvos – tik užsienis“.
Paklaustas, ar su žmona Aurelija negalvoja kraustytis arčiau vaikų – į Romą ar Lioną – A.Jocys priminė, kad pasaulis juk keičiasi. „Sėdi į lėktuvą ir keliauji, galima vaikus aplankyti kas mėnesį. Italija ir Prancūzija šalia. Tai gal pavyks visada vienu ypu. Labai patogu“.
Vaikai bręsta
„Mane džiugina, kad Justė vengia visų neigiamų emocijų, kurios galėtų sklisti, tarkime, socialiniuose tinkluose. Ji paskaito antraštes, bet neskaito komentarų – negatyvios mintys jai yra neįdomios, – apie savo dukrą kalbėjo A.Jocys. – Suprantame, kad gyvenime viskas nebus tik teigiama, bus žmonių, kurie norės pakenkti. Bet dabar žiūrėdamas į Justę labai džiaugiuosi, kaip ji susitvarko su visu dėmesiu. Ji moka bendrauti, kalbėtis su žurnalistais, bet tuo pačiu ir neužriesti nosies – tai įgimti dalykai. Žinoma, vėliau atsakomybės našta tik augs, tačiau ji žinos, ką reikia daryti, kaip eiti į pasaulį“.
Pasak A.Jociaus, tvirčiau dabar Italijoje jaučiasi ir sūnus Rokas.
„Pirmuosius mėnesius jis liūdėjo, kad namai toli, tačiau dabar jau matome, jog dabar jau viskas yra gerai, – pridūręs, kad sūnus jau pramoko italų kalbą, pastebėjo A.Jocys. – Dabar jo pagrindinis tikslas yra sulaukti kvietimo į Lietuvos U-16 rinktinę. Tam jis rengiasi. Jeigu Rokas nesulauks kvietimo bent į stovyklą, tai jau bus įdomu... Manau, kad jis turėtų būti pakviestas. Svarbiausia, kad nesužaistų trenerio ar federacijos ambicijos. Taip neturėtų būti. Pasakys, kad vėl jo nesimato? Palaukite, yra video, yra statistika. Juk federacijos atstovai patys gali nuvažiuoti į akademiją ir pasižiūrėti, kaip jaunimas sportuoja. Bet tikiu, kas viskas bus OK. Turiu viltį“.
A.Jocys prisipažino dar prieš kelerius metus netikėjęs, kad viskas taip pakryps. „Vaikai užsienyje, o mums reikės jų rungtynes stebėti „Online“? Nesitikėjome. Su Roku buvo sunkiausia išsiskirti, tačiau nuvažiavome, apsižiūrėjome, viską patys pamatėme. Dabar, po metų, matome, kaip vaikinas subrendo. Todėl ir Justę ramiau yra išleisti, – sakė A.Jocys. – Be to, mergaitės yra savarankiškesnės. Tėčiui ir mamai, žinoma, visada norisi, kad vaikai augtų ir treniruotųsi šalia. Tai būtų tobulas variantas. Bet situacija pati diktuoja sąlygas. Bet gal nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą – turėsime gerus krepšininkus, o mums, tėvams, beliks džiaugtis ir laikyti „špygas“, kad nebūtų traumų“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
