Mažų pergalių Lietuvos futbole nėra arba kodėl trejus metus laukiame stebuklo rinktinėje? (9)

Lietuvos futbolo rinktinė ir vėl pralaimėjo. Tai lyg ir nebūtų keista, kadangi per tiek laiko prie pralaimėjimų pripratome. Visgi keista girdėti naują Lietuvos rinktinę supančią retoriką, jog jos žaidimas taisosi ir netgi yra pozityvus. Panagrinėkime, kodėl taip nėra.

Lietuvos futbolo visuomenėje paskutiniu metu galima neretai išgirsti tokį fenomeną: „Tai buvo geriausias jų kėlinys šiame atrankos cikle!“ 

Štai kad ir po rungtynių su serbais galėjome išgirsti vienintelio įvarčio autoriaus Donato Kazlausko nuomonę apie rungtynes, jog jos pavyko gerai ir Lietuvos rinktinė atranda savo braižą, o greitu metu gali pasimatyti ir rezultatai.

O kokie gi tie rezultatai? Jie šiame atrankos cikle yra labai aiškūs: septynerios rungtynės, nulis pergalių, pelnyti penki įvarčiai ir praleisti 19.

Na gerai, sakysite, visko pasitaiko. Bet pažiūrėkime tuomet į ankstesnius ciklus. Inauguracinis UEFA Tautų lygos turnyras, kuriame lietuviai varžėsi C divizione: šešerios rungtynės, šeši pralaimėjimai, trys pelnyti įvarčiai ir praleisti 16.

Atranka į 2018 metų pasaulio čempionatą Rusijoje Lietuvos rinktinei buvo kiek geresnė: per dešimt rungtynių iškovota viena pergalė, patirti šeši pralaimėjimai, pelnyti 7 įvarčiai ir praleisti 20.

Tai yra ganėtinai paviršutiniška statistika, bet ji pasako daugiau nei reikia: Lietuvos rinktinė turi tendenciją pralaimėti ir tai daryti praleisdami vidutiniškai bent po du įvarčius per rungtynes, praktiškai nepateikdami jokio atsako.

Labai stiprus faktas yra toks, kad oficialiose rungtynėse (o ne draugiškose su Šri Lankos jaunimo rinktine) lietuviai paskutinį kartą pergalę šventė prieš trejus metus – 2016-ųjų spalio 11 dieną rezultatu 2 – 0 namuose įveikta Maltos rinktinė. Nuo to laiko Valdo Urbono ir Edgaros Jankausko vadovaujamos rinktinės per 22 rungtynes pralaimėjo 19 kartų. Tai reiškia, kad Lietuvos rinktinė pralaimėjo daugiau nei 86 procentus visų žaistų oficialių rungtynių.

Kodėl taip yra? Ar taip yra dėl to, kad Lietuva neturi pakankamai gerų futbolininkų? Ar dėl to, kad nesugeba atitinkamai pasirengti rungtynėms? Tai yra ganėtinai subjektyvus klausimas, turintis ir subjektyvų atsakymą. Visgi kas labai kliūna, kad V.Urbonas, o taip pat ir jo pirmtakas E.Jankauskas neretai nevengdavo kalbėti apie įvairius eksperimentus. Tai būtų gerai, jeigu eksperimentai būtų vykdomi draugiškų rungtynių metu, tačiau matėme daug eksperimentų ir oficialiuose mačuose, kuomet buvo nesėkmingai išbandoma ir penkių gynėjų sistema, ir po įvairias pozicijas mėtomi žaidėjai. Tai komandai neprideda stabilumo.

Kitas neraminantis aspektas yra tai, kaip Lietuvos rinktinė žaidžia. Tam reikia pažvelgti į jos fiksuojamą statistiką. Štai kad ir šiame atrankos cikle V.Urbono auklėtiniai norėtų pasakyti, kad žaidžia gynybinį futbolą. Tokią jų taktiką galėtų atspindėti faktas, kad varžovams yra visuomet atiduodama rungtynių ir kamuolio kontrolė, kuri dažniausiai siekia bent 60 procentų. Tačiau gynybinio futbolo visiškai neprimena varžovams leidžiamos sukurti progos.

Lietuvos rinktinės varžovai per rungtynes sukuria nuo mažiausiai 16 iki daugiau nei 30 galimybių atlikti smūgį į vartų pusę. Tik vienintelėse rungtynėse namuose su Liuksemburgu jų leista sukurti kiek mažiau – 14. Dar blogiau yra tai, kad tokios progos virsta įvarčiais. Per septynerias rungtynes lietuviai praleidžia vidutiniškai po 2,7 įvarčius.

Galima pagaliau prieiti ir prie šio straipsnio pradžioje paminėtos frazės apie geriausius kėlinius atrankos cikle. Ar mūsų rinktinė turėjo gerą pirmąjį kėlinį namuose su Serbija? Ne. Kodėl? Taip, jo metu apsiginta ir nepraleistas nė vienas įvartis, tačiau varžovai ne tik kontroliavo visą žaidimo eigą, bet ir susikūrė kelias labai pavojingas progas, kuomet net ir atsitiktinumo dėka kamuolys nepakliuvo į vartus, o į juos iš viso tuomet smūgiuota devynis kartus.

Daug kalbėta ir apie nuostabų pirmąjį kėlinį su Portugalijos rinktine. Bet ar jis buvo nuostabus? Nebuvo. Savo teritoriją varžovams užleidę lietuviai suteikė jiems galimybę susikurti 15 progų, iš kurių portugalai galėjo pelnyti kelis įvarčius, tačiau jie patys nesugebėjo užbaigti susikurtų atakų.

Kad ir kiek kalbėtume apie gerus ar blogus kėlinius, galiausiai viskas veda į vieną išvadą – galutinį rezultatą. Pastaruosius tris metus rezultatų nematome. Matome pavienius rinktinės bandymus kai kuriose rungtynėse žaisti futbolą ir kurti progas greitose kontratakose, tačiau vien to nepakanka, kadangi prieš aukštesnio lygio komandas dažniausiai tiesiog trūkta resursų kovoti lygiai.

Žodžiai apie atsiradusį žaidimo braižą ir artėjančius rezultatus skamba labai gražiai, tačiau demonstruojami rezultatai teigia priešingai.

Paskutines šio atrankos ciklo rungtynes lietuviai žais Portugalijoje, kur paaiškės, ar tai taps jau 1109 diena be pergalės oficialiame susitikime.