Kovotoja J.Stoliarenko: „Pačiai smalsu, kiek gali pasiekti paprasta, bet užsispyrusi mergaitė be talento“ (2)
Julija Stoliarenko | asmeninio archyvo nuotr.
„Manau, svarbiausias mano gyvenimo pasiekimas – pasirinkimas būti savimi ir likti kovos menuose, nepaisant visų stereotipų ir visuomenės nuomonės, kad moteris to daryti negali“, – pripažįsta geriausia Lietuvos kovotoja tituluojama Julija Stoliarenko.
Ji primena, kad visi turime vieną gyvenimą. „Ir jeigu tik yra jo prasmė, mano manymu, tai yra nugyventi jį laimingai – be jokių pasigailėjimų, dorai ir, jeigu įmanoma, palikti kažkokį pėdsaką, – sportas.lt sakė kovotoja. – Visą tai man suteikia kovotojos kelias, bet aš juo neičiau, jeigu pasiduočiau visuomenės spaudimui ir savo kompleksams“.
„Paprasta mergaitė“
Ne vieną kartą J.Stoliarenko buvo pavadinta „kiečiausia“, „geriausia“ ir „stipriausia“, tačiau pati kovotoja teigia to visiškai nesureikšminanti, o kartais ir negirdinti. „Tiesą pasakius, ne taip dažnai tai išgirstu, – nusijuokia kovotoja. – Man pačiai kur kas įdomiau, kas vyksta visame pasaulyje. Dėl to kiečiausia kol kas tikrai nesijaučiu ir suprantu, kad manęs laukia dar labai ilgas ir sunkus kelias to link“.
„Fighter House/Roger Gracie Acedemy Kaunas“ auklėtinė jau yra tapusi Lietuvos braziliškojo džiudžitsu, Kudo, Muay Thai čempione, tris kartus ji tapo absoliučia Baltijos šalių graplingo čempione, prieš dvejus metus Japonijoje iškovojo pasaulio Lethwei (Birmos bokso) čempionės titulą, metus gyveno ir kovojo SEIZA projekte, kur laimėjo visas keturias kovas.
Pernai lietuvė tapo braziliškojo džiudžitsu Europos čempione, o pasaulio pirmenybėse iškovojo bronzą. Šiais metais pasipuošė dviejų Europos pirmenybių sidabro medaliais – braziliškojo džiudžitsu ir graplingo, tapo Airijos „Celtic Gladiator“ organizacijos čempione. J.Stoliarenko yra pirma ir kol kas vienintelė kovotoja iš Lietuvos, kuri pateko į UFC organizuojamą realybės šou „Ultimate Fighter“.
„Tik negalvokite, kad esu nepalaužiama, – nusišypso 26-erių J.Stoliarenko. – Palūžtu. Ir gana dažnai. Yra vos keli dalykai, kurie mane vis dar laiko tame kelyje. Visų pirma, aš labai myliu tai, ką darau, ir tiksliai žinau, jeigu gyvenimas manęs nebūtų pakreipęs į profesionalų sportą, kovos menai vis tiek būtų kažkur šalia. Supratimas, kad aš darau tai, kas mane žavi ir neatsibosta, kad tai yra kelias, kurį aš pati pasirinkau, prideda jėgų eiti toliau“.
Tuoj pat kovotoja priminė esanti azartiškas žmogus. „Kiekvieną kartą, kai ateina lūžio momentas, galvoje sukasi mintis, kad aš vis dar neišnaudojau viso savo potencialo ir nepamačiau, kaip toli galiu nueiti, – kalbėjo J.Stoliarenko. – O man žiauriai smalsu, kur gyvenimas mane dar nuves ir kiek daug paprasta mergaitė be talento, bet su dideliu noru gali pasiekti“.
Laukia rimtos kovos
Rugsėjo 21 dieną Kaune, „Žalgirio“ arenoje, „KOK World series in Kaunas“ turnyro ringe J.Stoliarenko susitiks su Baltarusijos kikbokso čempione Viktorija Dvaraninovič.
„Pasirengimas vyko sklandžiai, esu visapusiškai pasirengusi ir nekantrauju žengti į ringą, – sakė J.Stoliarenko. – Esu dėkinga visai „Fighter House/Roger Gracie Academy Kaunas“ komandai ir treneriui Donatui Uktveriui. Fizinio pasirengimo treniruotėse Jonas Čižauskas per metus nudirbo didelį darbą, kuris jau duoda vaisių kovose. Mano varžovė bus smūgiuotoja, todėl esu nusiteikusi rimtai kovai“.
Dažniausiai kovas laiminti po atliekamo rankos laužimo J.Stoliarenko tik nusijuokė sulaukusi klausimo, ar šįkart kova gali baigti tuo pačiu. „Juokingiausia, kad treniruotėse mes visiškai neatidirbinėjame rankos laužimo jau daug metų, – šypsojosi kovotoja. – Visada akcentuojame kitus „ginklus“, kuriuos aš turiu ir galiu panaudoti. Tačiau rankos laužimas yra „ginklas“, kurį galiu ištraukti ir jį panaudoti bet kurioje padėtyje“.
KOK ir „Bushido FC“ turnyruose J.Stoliarenko yra iškovojusi keturias pergales, viena kova baigėsi lygiosios.
Spalio 2 dieną kovotojos laukia dar vienas iššūkis – Lethwei čempionės titulo gynyba. „Labai laukiu, labai pasiilgau Lethwei, – sužibo J.Stoliarenko akys. – Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau Lethwei bokso kovas, supratau, kad tai yra ta smūgiavimo forma ir taisyklės, kurių taip ilgai ieškojau. Jokių taškų, jokių apribojimų, jokių teisėjų ir pirštinių – tik du žmonės, stovintys vienas prieš kitą ir kovojantys iki galo... Nežaidžiantys žaidimo, kas ką daugiau palies, o norintys sužinoti, kas iš tikrųjų yra geresnis“.
„Viskas savas laikas“
Kovotoja teigė besižavinti Lethwei bokso filosofija, istorija ir svarba Mianmaro šaliai. „Tai jiems yra ne tiesiog kovos menas, bet kultūros ir istorijos dalis, – priminė J.Stoliarenko. – Būsima kova yra mano galimybė vėl pasirodyti prieš Japonijos ir Mianmaro gerbėjus, kurie mane palaikė ir iki šiol laukia mano sugrįžimo į Lethwei ringą“.
J.Stoliarenko kiek surimtėja, kai sulaukia klausimo apie sugrįžimą po UFC vėliava. „Planas yra ir mes jau po truputį einam į priekį, – tvirtai rėžė kovotoja. – Ten patekti nėra lengva, bet įmanoma. Viskam savas laikas. O dabar aš džiaugiuosi suprantanti, kad be kovos menų negaliu išgyventi nei vienos dienos“.
Kovotoja norėtų visiems patarti: „Negalite nei dienos išgyventi nepagalvoję apie tai? Darykite tai“.
„Taip man yra su kovos menais: pabundu ryte ir iškart galvoju apie kovos menus, einu miegoti ir jie visa dar sukasi mano galvoje, – nusišypso J.Stoliarenko. – Mane žavi gyvenimo būdas, kuriuo gyvenu, žmonės, kuriuos sutinku, iššūkiai, kuriuos gaunu eidama šiuo keliu, ir emocijos, kurių niekur kitur neįmanoma patirti“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
