Avarija | Organizatorių nuotr.

Avarija | Organizatorių nuotr.

 Didesnės ar mažesnės avarijos, kai ekipažas „netelpa“ greičio ruožo posūkiuose ar padaręs keletą kūlversčių baigia pasirodymą greta trasos, yra neišvengiama ralio dalis. Tokių epizodų liudininkais tapę žiūrovai akimirksniu nuotraukomis ar filmuotais kadrais užpildo socialinius tinklus, tačiau patiems sportininkams kiekvienas „stogas“ dažnai tampa ne tik finansine problema, bet ir sudėtingu psichologiniu išbandymu. Kokios priežastys dažniausiai lemia tokius incidentus? Ar įmanoma iš to gauti kokios nors naudos? Ir kuo šiame kontekste išsiskiria „Rally Classic“?

Pastarasis klausimas yra akivaizdžiai lengviausias: „Rally Classic“ kasmet vainikuoja Lietuvos čempionatą, todėl labai dažnai būtent čia sprendžiama, kas kokią poziciją užims turnyrinėje lentelėje. Antra – sezonui baigiantis visi pilotai būna pasiekę geriausią savo sportinę formą, sukorę daugiausia greitų kilometrų ir perpratę savo automobilius, todėl trasomis lekia  prie pat galimybių ribos. Ir trečia. Druskininkų, Varėnos bei Lazdijų krašto specifika – siauri, minkšto grunto, techniškai sudėtingi keliai – iš tiesų yra kietas riešutėlis.

„Jei ekipažas pats sau išsikelia tikrai ambicingus tikslus ir kaunasi dėl čempiono titulo, reiškia jis nuolat balansuoja ant peilio ašmenų. Čia erdvės nėra net nedidelėms klaidoms, o jų neišvengia niekas. Lietuvos ralio istorijoje išimtimi galima laikyti nebent Roką Lipeikį, kuris per visą sportinę karjerą demonstravo neįtikėtiną stabilumą ir sugebėjo pasiekti tikrai daug solidžių pergalių į finišą atvairuodamas visiškai sveiką automobilį. Tačiau absoliuti dauguma ekipažų retsykiai apsirinka vertindami kelio dangos pokyčius, sudarydami greičio ruožo stenogramą ar įsileisdami į galvą minčių, nesusijusių su vairavimu, pasiduodami psichologiniam spaudimui ar pan.“, – pastebi „Juta Racing“ ekipažo šturmanas Žilvinas Sakalauskas.

Prisiekę ralio fanai puikiai žino ir tai, kad dalis avarijų nutinka dėl „geležies“ kaltės, kai kokia nors pakabos, vairo mechanizmo ar stabdžių sistemos detalė pervargsta. Tarkim, 2014-aisiais Vytauto Švedo „Mitsubishi EVO X“ galinė pakaba lūžo lekiant 150 km/val. greičiu ir bolidas akimirksniu tapo nevaldomas. Darius Biesevičius, tose pat lenktynėse nežymiai slystelėjęs į greito posūkio išorę, kliudė ten tūnojusį kelmą ir vartėsi tol, kol šiurpiai atrodžiusį performansą „stogas/dugnas/stogas/dugnas“ sustabdė pušų kamienai. Benediktas Vanagas 2015-aisiais vos nesudegino saviškio „Subaru Impreza WRC“, kai iš galinio reduktoriaus ant įkaitusio išmetimo sistemos vamzdžio pradėjo varvėti alyva. Giedrius Notkus metais anksčiau naktinio greičio ruožo metu padaryta klaida lėmė maudynes drumzlino vandens sklidiname šalikelės griovyje...

„Panašių istorijų gali papasakoti praktiškai visi ilgesnį lenktynininko stažą turintys sportininkai. Vienos nuo kitos jos skiriasi tik tuo, kaip ekipažams pavyksta išmokti tokias pamokas – išnagrinėti incidento priežastis ir sugrįžti prie įprasto važiavimo tempo. Tai tikrai sudėtingas procesas, nes nugalėti savas baimes, kaltės ar gėdos jausmą yra vienas didžiausių iššūkių“, – patikino Ž. Sakalauskas.

Kita vertus, sėkmingai tokias krizes įveikę sportininkai tam tikra prasme pereina į aukštesnę lygą ir užsidirba papildomą ralio fanų pagarbą bei sulaukia daugiau rėmėjų dėmesio. Bene akivaizdžiausias to pavyzdys – 2017-aisiais įvykusi Deivido Jociaus avarija: viename visiškai naujų „Rally Classic“ greičio ruožų jie pernelyg optimistiškai (toje vietoje greitis siekė bemaž 190 km/val.) įskriejo į aštrėjantį posūkį ir netilpę trasoje gal 150 metrų vartėsi Ricielių kaimo laukais. Per šią avariją Deividui lūžo 13 kaulų, o plaštakas chirurgai sudėliojo kaip „Lego“ kaladėles.

„Keletą dienų gulint reanimacijos palatoje tikrai buvo visokių minčių ar esu teisingam kelyje. Bet vos tik mane atjungė nuo visų medicininių aparatų, vertybių inventorizacija baigėsi, netrukus pradėjau skausmingą reabilitacijos programą ir pasiruošimą „WRC Monte Carlo“ raliui. Iki jo buvo likę tik kiek daugiau nei pustrečio mėnesio, todėl lenktynių išvakarėse iš tiesų buvo daug abejonių – vis dar stipriai skaudėjo, o pirmojo starto šviesoforo signalo natūraliai bijojau. Tačiau kai pavyko laimėti vadinamąjį shakedown ruožą savoje klasėje ir pasiekti ralio finišą, mano užsispyrimu patikėjo ir tie rėmėjai, kurie anksčiau mandagiai atsisakydavo prisidėti prie rengiamų projektų. Tik dėl šios priežasties išvažiavom į keletą Pasaulio ralio čempionato etapų“, – prisiminė D. Jocius.

Automobilių sporto profesoriumi tituluojamas Jonas Dereškevičius, dalindamasis įžvalgomis apie skaudžias ralio pamokas teigė, kad svarbiausia kaip pilotas pats avarijas interpretuoja.

„Vieni po incidento pasidžiaugia, kad likimas juos globoja ir saugo nuo didesnių bėdų, o aplamdyti automobilio šonai – sąlyginai nedidelė tos dovanos kaina. Jei tai tampa stimulu tobulinti vairavimo techniką, pilotas pagreitėja. Jei avarijos priežastys lieka detaliai neišnagrinėtos, nugrimzti į nepasitikėjimo savo jėgomis liūną galima labai greitai. Šiais atvejais kvalifikuota trenerio pagalba yra būtina“, – pastebi J. Dereškevičius.

info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.


Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

LKL 2019/2020

10-20 „Rytas“ 17:00 „Žalgiris“
10-20 „Sintek-Dzūkija“ 18:30 „Juventus“
10-26 „Pieno žvaigždės“ 16:30 „Neptūnas“
10-26 „Rytas“ 17:00 „Šiauliai“
10-26 „Juventus“ 17:00 „Nevėžis“




Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

Lietuvos „A lyga“

Sek 10-20 Žalgiris 19 : 00 Sūduva
Šeš 10-26 Riteriai 13 : 00 Panevėžys
Šeš 10-26 Atlantas 13 : 00 Palanga
Šeš 10-26 Sūduva 13 : 00 Žalgiris
Šeš 10-26 Kauno Žalgiris 13 : 00 Stumbras