Olimpinį kelialapį medžiosiantis baidarininkas A.Seja: „Šių metų nesėkmės – tik į naudą“

„Iki olimpinio kelialapio pritrūko vos 0,18 sekundės, – kalbėdamas apie 200 metrų distancijoje besivaržančio baidarininko Artūro Sejos sezoną priminė treneris Romualdas Petrukanecas. – Manau, kad geresniam startui pritrūko stipresnio darbo sporto salėje, nes bijodamas traumos tikimybės iš treniruočių plano buvau išbraukęs dalį būtinų treniruočių“.

23-ejų A.Seja sezono pradžią paženklino dviem bronzos medaliais pasaulio taurės varžybų etapuose. Vėliau išvyko į Europos žaidynes, kur pusfinalyje pagerino varžybų rekordą. „Deja, finale pablogėjo oro sąlygos ir tenkinomės penkta vieta, – konstatavo R.Petrukanecas. – Per likusius du mėnesius iki pasaulio čempionato A.Seja dalyvavo tik vienose varžybose. Tik vėliau supratome, kad varžybų praktikos trūkumas neigiamai veikia sportininko savijautą“.

Pasak trenerio, pasaulio čempionatui buvo pasiruošta gerai. „Bet finale pritrūko gero starto, – teigė R.Petrukanecas. – Ties distancijos viduriu viskas stabilizavosi, tačiau nuotolio pradžioje nesukaupta greičio atsarga neleido sėkmingai finišuoti“.

R.Petrukanecas pripažino, kad šiame sezone išbandyti strateginiai bei metodiniai sprendimai davė aiškius atsakymus, kokį pasirengimo varžyboms planą reikėtų dėlioti kitiems metams. Kitais metais šalies baidarių ir kanojų irklavimo atstovai tęs kovą dėl olimpinių kelialapių.

Po pasaulio čempionato A.Seja dalyvavo varžybose Rusijoje, kur iškovojo tris medalius: auksą 200 metrų distancijoje vienvete, sidabrą 200 metrų distancijoje mišria dviviete ir bronzą vienviete 100 metrų distancijoje. Sezoną A.Seja baigs Tokijuje šią savaitę vyksiančioje regatoje.

„Tiesiog nepavyko, – prisiminęs pasaulio čempionato finalą sportas.lt sakė pats A.Seja. – Finale visi startavo, o aš taip ir likau. Kartais būna patogu, kai šalia yra vienas iš lyderių, prie kurio tempo gali prisiderinti. Šįkart man to padaryti nepavyko. Nespėjau dairytis į šonus. Tik finišavęs pamačiau, kad pralaimėjau“.

- Dabar jau galime drąsiau apie tai kalbėti – ar į čempionatą išvažiavai visiškai neslegiamas fakto, kad buvai 200 metrų distancijos reitingo lyderis? – paklausiau A.Sejos.

- Prieš pat finalą spaudimo nejaučiau, nes puikiai žinau, kas yra sportas. Suvokiu, kad vieni metai gali būti itin sėkmingi, o kiti nesusiseka. Finale tiesiog nepavyko išsikrauti, gerai atidirbti. Didelių klaidų tarsi ir nepadariau. O tasai spaudimas? Varžyboms rengiausi kaip visada, nesijaučiau esantis kažkuo išskirtinis. Tiesiog finalo dieną buvau prastesnis už kitus.

- Jeigu pabandysime įvertinti visą sezoną?

- Treniruotėse atidirbau, kiek galėjau. Europos žaidynės Minske? Pusfinalyje viskas buvo tvarkoje, o finale pasikeitė oro sąlygos, iki medalių trūko nedaug. Pasaulio čempionatas? Sportininkų atsilikimai vienas nuo kito – minimalūs. Artėjant olimpinėms žaidynėms visi rengiasi stipriau. Visi stiprėja. Sezoną, žinoma, norėjosi baigti geriau. Norėjau patekti į stipriausiųjų penketą, iškovoti olimpinį kelialapį. Bet stengiuosi save raminti, kad į pasaulio pirmenybių finalą irgi nėra lengva patekti. Labai daug stiprių sportininkų tenkinosi B arba C finalais. Žinoma, lyderiai finale buvo aiškūs. Šie metai mane išmokė, kad sporte būna visko, būna dienų, kai gali pralaimėti.

- Sunkios tokios pamokos?

- Po varžybų mane aplankė labai didelis apmaudas. Buvau nusiminęs. Bet dabar žinau, kad mano sportinė forma yra gera. Tai įrodžiau Rusijoje vykusiose varžybose, kuriose dalyvavo ir pasaulio čempionato dalyviai. Aš juos aplenkiau. Tai tėra įrodymas, kad vieną dieną gali laimėti jis, o jau kitą dieną pergalę švęsiu aš. Esu jaunas sportininkas. O mūsų sporte yra čempionų, kurie sportuoja iki 35-38 metų. Pasaulio čempionato finale man teko varžytis su kur kas vyresniais sportininkais. Tad aš su šypsena žvelgiu į ateitį ir visiems sakau, kad dar 10 ar 12 metų galėsiu laisvai irkluoti, o paskui... Svarbu, kad noro būtų. Dažniausiai sportininkai pavargsta nuo treniruočių ciklų – įsivaizduokite, kiekvienais metais tai vyksta diena iš dienos. Tai gali tapti erzinančia rutina. Ir negali per treniruotes simuliuoti – kiekvieną dieną turi išsikrauti maksimaliai. Sportininkai tiesiog pavargsta. Todėl svarbu, kad jie degtų noru.

- Kas kursto tavo norą?

- Atvirai? Pralaimėjimai kursto mano norą sportuoti. Kai laimi, tu sportuoji, bet kartais net nepastebimai gali atsipalaiduoti. Aš iki šiol puikiai pamenu, kad paauglystėje visada pralaimėdavau. Nebuvau pasaulio lyderiu jaunimo varžybose. Tačiau tuomet atsirado didelis noras patekti į lyderių ratą. Tai pasiekiau, tačiau šie metai įrodė, kad to nepakanka. Mūsų sezonas jau baigiasi, tačiau jaučiu, kad nenoriu jokių atostogų, nenoriu jokių pertraukų, noriu sportuoti toliau. Gali būti, kad nesėkmės Europos žaidynėse ir pasaulio čempionate – tik į naudą. Lyderiai pasikeitė, visi mane bent jau trumpam pamirš, į mane nekreips dėmesio, bet aš žinosiu, kad mano sportinė forma gali būti labai gera. Jaučiu sportinį pyktį ir norą visiems įrodyti, kad šie metai tebuvo atsitiktinumas.

- Po varžybų Tokijuje vis vien turėsi atostogų?

- Turėtume turėti, bet... Ką reiškia poilsis? Tiesiog šiek tiek sumažinsime krūvį, tikrai negulėsime ant sofų prieš televizorių.

- Esi kada nors atostogavęs?

- Anksčiau mokiausi universitete. Tad laikas skiriamas mokslas ir buvo mano poilsis. Bet normalių atostogų? Pliaže pagulėti? Ne. Laiką skyriau mokslams, tačiau jie jau baigėsi ir dabar nežinau... Manau, sportuosiu toliau. Bet būna, kad treneris mane priverčia nieko nedaryti, sako „Važiuok kur nors“. Nuolat mane reikia vyti iš baidarės, iš sporto salės.