Fedoras Černychas | lff.lt nuotr.

Fedoras Černychas | lff.lt nuotr.

„Kvaila situacija“, – atsiduso Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas Fedoras Černychas, sulaukęs klausimo apie persikėlimą iš Maskvos „Dinamo“ į Rusijos „Premier“ lygos turnyrinės lentelės dugne besikapstančią „Orenburg“ komandą.

Rugpjūčio mėnesį spaudoje pasirodė žinutės, kad 28-erių puolėjas nėra patenkintas dėl nesuteikiamo žaidimo aikštėje, todėl „Dinamo“ nuomos teisėmis jį ir Vladimirą Moskvičiovą skolina „Orenburg“ klubui.

„Žinojau, kad per šį žaidėjų perėjimo langą „Dinamo“ stengsis įsigyti daug naujų žaidėjų, už kuriuos mokės nemažus pinigus. Žinojau, kad ieškos atakuojančių žaidėjų, – sportas.lt pasakojo F.Černychas. – Todėl sezono pradžioje pasikalbėjau su treneriu. Klausiau, ką turėčiau daryti. Buvau nusiteikęs ieškoti naujo klubo...“

Tuomet iš trenerio Dmitrijaus Chochlovo lietuvis išgirdo: „Nekvailiok, esi reikalingas klubui! Lieki pas mus 100 proc.“

- Šie trenerio žodžiai nuramino? - paklausiau F.Černycho

- Patikėjau. Bet prabėgo keli turai, o aš vis dar nebuvęs aikštėje per rungtynes. Dar kartą su juo pasikalbėjau. Sulaukiau atsakymo, kad viskas yra gerai, kad yra manimi patenkintas. „Lauk savo šanso“, – pasakė jis man. Aš ir laukiau, nors turėjau galimybę išvykti žaisti į Turkiją, manimi domėjosi kiti Rusijos klubai. Iš viso su treneriu kalbėjau gal keturis ar penkis kartus... Jis netgi suirzo, liepė baigti klausinėti. O likus dešimčiai dienų iki žaidėjų perėjimo lango pabaigos atėjo pas mane su sporto direktoriumi ir pranešė, kad variantas paprastas – arba važiuoju į Orenburgą, kur galėsiu žaisti, arba galiu likti, bet žaidimo laiko negausiu. Neturėjau, kur dėtis, nes visos komandos jau buvo susikomplektavusios sudėtį. Kitų galimybių nebuvo. Teko važiuoti. Manau, kad „Dinamo“ iš anksto žinojo, kad nebūsiu reikalingas. Tik nesuprantu, kodėl apie tai manęs neperspėjo. Kiti žaidėjai buvo išleisti, jie susirado klubus. O aš likau paskutinis. Kažkaip keistai pasijaučiau. Man atrodo, kad jie pasielgė negražiai.

- Kaip pasitiko Orenburgas?

- Mane buvo perspėję, kad miestas bus baisus. Bet, žinote, aš esu gyvenęs Baltarusijoje, Lenkijoje, todėl galiu pasakyti, kad Orenburgas yra normalus miestas, kuriame gyvena 500 tūkst. gyventojų. Viskas čia yra gerai. O kalbant apie futbolą, čia nėra tokios didelės bazės, kokią mačiau Maskvoje. Pati organizacija yra mažesnė. Bet komanda mane priėmė labai šiltai. Žaidėjai geri. Šeštadienį iškovojome pirmą pergalę. Visi laimingi. Duok Dieve, kad pergalių šiame sezone būtų daugiau. Tikimės, kad tai yra pergalių serijos pradžia. Tik gaila, kad negalėjau žaisti dėl suspazmuoto raumens.

- Kažkas rimto?

- Buvo atlikta magnetinio rezonanso tomografija. Medikai sakė, kad nieko rimto. Viskas praeis. Sveikatą dar kartą pasitikrinsiu atvykęs į Lietuvos rinktinės stovyklą.

- Kokiomis nuotaikomis laukėte rinktinės stovyklos?

- Dabar džiaugiuosi, kad pagaliau, po keturių mėnesių pertraukos, gavau galimybę žaisti klube. O į rinktinę atvažiuoti man visuomet buvo ir bus garbė. Atvažinėsiu tol, kol būsiu jai reikalingas. Nesvarbu, kokia bus mano sveikata. Manau, jaučiuosi skolingas rinktinei, kuri man padėjo būti pastebėtam, išvažiuoti į užsienį. Juk į rinktinę mane kvietė labai jauną. Tik dabar suprantu, kad buvau dar nesubrendęs žaisti tokiame aukštame lygyje, bet man buvo suteikta galimybė. Ir galiu pasakyti, kad ji buvo suteikta avansu. Atvirai galiu pasakyti, kad žaisti į Lenkiją išvažiavau, nes buvau rinktinės žaidėjas. Man rinktinė davė labai daug. Viską, ką turiu futbole, turiu rinktinės dėka. Todėl dabar neatvažiuoti aš negaliu. Turiu atsidėkoti.

- Paties nė kiek negąsdino periodas be futbolo?

- Tai pirmas toks periodas mano profesionalo karjeroje. Keturi mėnesiai be klubinio futbolo? Tai daug. Buvau sveikas, galėjau žaisti. Bet to nedariau. Skamba kraupokai. Ir, žinoma, nuotaika buvo ne pati geriausia, bet esu žmogus, kuris niekada nenuleidžia galvos. Atidaviau visas jėgas treniruotėse, dirbau papildomai. Nes toks yra mano darbas. Žinau, jeigu stengsiuosi ir dirbsiu, viskas bus gerai, kad gavęs šansą, juo tikrai pasinaudosiu. Viską atiduosiu ir rinktinei. Galbūt, nesu pasirengęs 100 proc., bet kažkur jau netoli jų.

- Kas išmokė panašiose situacijose nenuleisti galvos?

- Nuo mažens aš toks. Juk vaikystėje man neretai kartodavo, kad nieko iš manęs nesigaus, siūlė mesti futbolą. Nuolat tai girdėjau – „Mesk tą futbolą, eik mokytis“. Bet aš buvau užsispyręs. Pats bėgiodavau, savarankiškai treniruodavausi papildomai. Toks buvau, toks, manau, ir išlikau. Gerai pamenu situacijas Baltarusijoje, kai treniruotėse bėgdavau greičiausiai. Žinoma, kitiems žaidėjams tai nepatikdavo. Kelis kartus nuo „senių“ buvau net per galvą gavęs, kad daugiau taip nedaryčiau... Bet aš vis vien bėgau. Nes žinojau, kad dirbu dėl savęs, dėl savo sportinės formos. Tai suprantu ir dabar.

- Lietuvos rinktinė Vilniuje žais su Ukrainos (rugsėjo 7 d.) ir Portugalijos (rugsėjo 10 d.) komandomis. Atrodo, kad daugiau yra kalbų apie tai, kokios žvaigždės atvyks į Lietuvą, o ne apie pačią mūsų rinktinę...

- Žinote, jei man dabar būtų dvidešimt, gal ir mane gąsdintų tos žvaigždės (juokiasi). O dabar tikrai jos manęs nebaugina. Suprantu, kad atvažiuoja aukštesnio lygio žaidėjai. Reikės kur kas daugiau mūsų pastangų. Privalėsime su rinktine atiduoti 120 proc. savo jėgų. Turėsime kovoti. Manau, kad galime garbingai sužaisti. Aš nežarstysiu skambių frazių, nesakysiu, kad laimėsime, bet žinau, kad galime garbingai pasirodyti.

- Fedorai, grįžti namo į Vilnių. Kiekvieną kartą jaudiniesi?

- Žinoma, kad jauduliukas yra. Juk čia gyvena mano šeima, visi draugai. Kiekvieną kartą esu visų pasiilgęs. Bandau su visais susitikti. Bet ir paties miesto Vilniaus, Lietuvos esu labai pasiilgęs. Nes čia jaučiuosi ramiai.

- Ir, žinoma, pasiilgai gimtosios Šeškinės kalvos su nacionaliniu stadionu...

- Teisingai (juokiasi). Vis laukiame, kada jis „pasistatys“. Duok Dieve, dar spėsiu išbėgti jame... Bent kokioms atsisveikinimo rungtynėms. Man buvo devyniolika, kai visi žarstė pažadus „Tuoj bus, tuoj“. Man jau 28-eri, o griuvėsiai kaip stovėjo, taip ir stovi. Laikas bėga.

- Kalbant apie bėgantį laiką, vos kelis mėnesius pratiniesi prie tėčio pareigų...

- Prie šių pareigų jau pripratau. Jau viską moku: ir maudau, ir sauskelnes galiu pakeisti, jau netgi į futbolo rungtynes buvau nuvežęs. Nebijau liki „vienas prieš vieną“. Ir manau, kad man visai gerai gaunasi. Kažkaip dėl nieko nepergyvenu. Žinojau, ką reikia daryti. Atrodo, kad tikrai sėkmingai tvarkausi su tėvo pareigomis.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.


Čiornas
2019-09-02 18:13:16
Tai pampersų neturi? Vystyklai?
Atsakyti
Alas
2019-09-02 16:04:45
Saviakas,saunuolis
Atsakyti



Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

LKL 2019/2020

09-21 „Rytas“ 17:00 „Pieno žvaigždės“
09-21 „Neptūnas“ 17:00 „Juventus“
09-21 „Lietkabelis“ 18:15 „CBET“
09-22 „Šiauliai“ 17:00 „Žalgiris“
Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

Lietuvos „A lyga“

Šeš 09-21 Riteriai 13 : 00 Žalgiris
Šeš 09-21 Kauno Žalgiris 15 : 00 Sūduva
Šeš 09-21 Atlantas 19 : 00 Stumbras
Ant 09-24 Panevėžys 18 : 00 Sūduva

Begimas (141)
Įkelti trasą Ieškoti
Begimas
REZULTATAI Viso: 141