Šarūnas Kuliešius | hockey.lt nuotr.

Šarūnas Kuliešius | hockey.lt nuotr.

 Prieš šešerius metus pagrindiniame Lietuvos ledo ritulio čempionate debiutavusi Vilniaus „Hockey Punks“ ekipa po dviejų sezonų sugebėjo prasibrauti į finalą ir jame tik po atkaklios kovos 3:4 pralaimėjo daugkartinei šalies čempionei Elektrėnų „Energijai“, kitais metais finišavo trečioje pozicijoje, o praėjusiame sezone vėl sugrįžo į finalą ir iškovojo sidabro medalius.

Vaikų ledo ritulio akademiją taip pat valdantys „pankai“ išsikovojo vietą ir naujai kuriamoje Baltijos lygoje bei bus vienas iš dviejų kitą sezoną joje žaisiančių Lietuvos klubų.

„Pankai“ taip pat sulaukė solidžios Vilniaus savivaldybės paramos – pirmą kartą komandos istorijoje jie sulaukė 50 tūkst. eurų injekcijos, kuri padės gerokai sustiprinti komandą ir ją paruošti aukštesnio lygio kovoms.

Kitą sezoną „Hockey Punks“ gretose planuoja ir toliau rungtyniauti ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, 42-ejų metų Šarūnas Kuliešius, kuris taip pat yra ir komandos vadovas. Prieš artėjantį sezoną su portalu „Sportas.lt“ Š.Kuliešius kalbėjosi apie komandos komplektaciją, žaidėjų atlyginimus, Baltijos lygos idėją, didžiausius klubo sunkumus, Lietuvos čempionato tobulėjimą, vaikų ruošimą ir strategiją, šiuo metu neįmanomą KHL lygio komandą Lietuvoje bei kitus su ledo rituliu susijusius dalykus.

„Ant žemės sportuoti renkamės nuo rugpjūčio pradžios. Paraiškų davimo terminas Baltijos lygoje yra iki rugpjūčio mėnesio vidurio, o Lietuvos čempionate – iki rugpjūčio pabaigos, todėl dar anksti kalbėti apie mūsų sudėtį. Su kai kuriais žaidėjais jau susitarėme ir tikrai turėsime naujokų, kurie bus gana stiprūs Lietuvos mastu“, – sakė Š.Kuliešius.

– Dairotės į užsienio žaidėjus ar deratės daugiau su lietuviais?

– Prioritetas yra Lietuvos ledo ritulininkai, bet ne visada sutampa galimybės ir norai. Lietuviai nori uždirbti daugiau. Žinoma, bus užsieniečių, bus baltarusiai – Sergejus Markovsky ir Aleksėjus Kuveko, kurie jau žaidė pas mus praėjusiame sezone, tačiau nebus meksikiečio Hectoro Majulo, kuris išvažiavo rungtyniauti į Italijos antrą lygą. Turėjome rusą Ilją Želtakovą, dėl kurio dar galutinai nėra aišku. Lietuviai nemažai prašosi, net keista.

– Ar nėra taip, kad dėl gana riboto Lietuvos ledo ritulininkų skaičiaus jų atlyginimas yra neproporcingai didelis jų žaidimo lygiui, lyginant su užsieniečiais?

– Jeigu imti bendrą Europos lygį, tai negali lietuviai daug prašyti, tačiau yra vidinė rinka ir jie pagal tai mato, kokios klubų galimybės ir stato savo sąlygas. Mes visą laiką taip darėme bei tikiuosi ateityje taip darysime: nenorime sandorių, kurių nežinome ar galėsime įvykdyti. Jeigu žaidėjas sako kainą, kurios mes negalime duoti – mes tiesiog nevedame derybų ir nedarome susitarimų, kurių vėliau negalėtume įvykdyti ir tai taptų tiesiog galvos skausmu.

– Teko girdėti apie išskirtinę ir labai gerą „pankų“ rūbinės atmosferą. Ar jūs didelį dėmesį skiriate ir žaidėjo asmeninėms savybėms?

– Tai labai svarbus dalykas. Kiek teko skaityti ledo ritulio ir kitų trenerių biografijas ar pasisakymus, tai visi pažymi, kad geras žaidėjas, bet prastas žmogus rūbinėje ilgajam periodui atneša daugiau žalos komandai nei naudos. Todėl asmenybė yra tikrai svarbu, nes su tuo žaidėju kasdien susiduri ir jeigu jis įmuš porą įvarčių, bet turėsi su juo vargti – bus blogiau. Bet Lietuvoje nėra tokių labai neigiamų žmonių, tačiau faktas, kad jeigu nesi tikras dėl jo, tai žiūri į jį atsargiau.

– Kokia dabar yra situacija su vartininkais Lietuvoje? Ar sutiktumėte, kad praėjusio sezono pusfinalio serijos su „Kaunas Hockey“ komanda nugalėtoją lėmė vartininko žaidimas?

– Simas žaidė tikrai gerai – nėra klausimų. Bet galima sakyti ir taip, kad tą pusfinalio seriją nulėmė mūsų geresnis puolėjų žaidimas – tai svarstyklės ir negali žiūrėti tik iš vienos pusės. Artūras Pavliukovas nėra žemesnio lygio vartininkas nei Simas Baltrūnas, bet kažkuris kažkurią dieną geriau sustovi. Reikėtų žiūrėti į kiekvieną įvartį atskirai, nes vartininkas tiesiogiai priklausomas nuo gynybos. Gali elitinį vartininką, tarkime Mantą Armalį, pastatyti į vartus Lietuvos čempionate, tačiau jeigu gynyba nesužais, tai nematau komandos Lietuvoje, prieš kurią jis tada nepraleistų nei vieno įvarčio.

Greičiausiai kitame sezone S.Baltrūnas ir toliau liks mūsų vartininku, bet jeigu ateitų kitas klubas su didesniais pinigais ir jį perpirktų – mes nieko negalėtume padaryti. Vartininkas yra viena pagrindinių komandos dėlionės dalių.

– Žaisite Baltijos lygoje. Kaip į šios lygos idėja žiūri „pankų“ vadovybė?

– Yra pradinis projektas, į kurį visi žiūri su dideliu noru, bet taip pat ir gana atsargiai. Visi nori, kad ta lyga būtų patvari ir niekas nenori įsivelti į dideles išlaidas ir negauti jokios grąžos. Tai turėtų būti ne tik piniginė grąža iš žiūrovų ir jų didesnio lankomumo, bet ir didesnis rėmėjų susidomėjimas bei visi kiti dalykai. Jaučiamas noras iš visų šalių, kad šis projektas pavyktų, tačiau visi nori žengti žingsnis po žingsnio, nes niekas neturi didelių biudžetų.

Asmeniškai manau, kad tai gera idėja, nes jau seniai reikėjo klubiniam ledo ritulyje kažko tokio. Latviai turi Rygos „Dinamo“, kuri yra įdomi Latvijoje, tačiau yra ir visos kitos komandos, kurios norėtų didesnio susidomėjimo. Atėjus naujai mąstančiai Latvijos vadovybei, visi žiūrime viena linkme ir tai yra didelis ir svarbus dalykas.

Kas liečia finansus – kalba buvo, kad lyga padengs kelionės išlaidos ir klubams reikės patiems padengti pragyvenimo išlaidas, jeigu reikės nakvynių. Neatrodo, kad komandoms tai būtų didelė finansinė našta.

„Energija“ – „Hockey Punks“ rungtynių akimirka | Tito Pacausko  nuotr.

„Energija“ – „Hockey Punks“ rungtynių akimirka | Tito Pacausko nuotr.

– „Pankai“ iš Vilniaus savivaldybės gavo 50 tūkst. eurų paramos. Tai pirma tokia didelė pagalba iš miesto?

– Anksčiau gaudavome paramą per projektinius dalykus ir sumos buvo kur kas mažesnės. Dabar papuolėme į klubų krepšelį, kurie savo šakose kovoja dėl medalių ir ta suma yra kur kas didesnį.

– Kaip tai keičia komandos strategiją, pajėgumą ir planus?

– Nesiruošiame pradėti „taškytis“ pinigais. Kaip sporto šakai – ledo rituliui – tai nėra dideli pinigai, bet smagus pats faktas, kad į mus kreipia dėmesį ir patiki mokesčių mokėtojų pinigus. Stengiamės išlaikytai ir konservatyviai viską tvarkyti, kad nebūtų vėliau kažkokių trūkumų.

– Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriat organizuojant rungtynes Vilniuje?

– Vilniuje arena yra tikrai geroje vietoje, ledą nėra sunku gauti, bet jis yra pakankamai brangus. Su tokiu žiūrovų susidomėjimu ir lankymo rodikliais, mums rungtynių išlaidos neatsiperka ir reikia dar prisidėti finansiškai. Tikimės, kad su Baltijos lyga atsiras didesnis susidomėjimas, nes jis anksčiau ar vėliau generuoja pinigus. Didžiausias sunkumas ir yra apsimokėti to ledo sąskaitas.

Kas liečia ledo gavimą – arenos savininkas į mus žiūri gana palankiai, nes jau eilę metų žaidžiame, treniruojame vaikus ir šioje vietoje problemų tikrai nėra.

– Grąža iš rungtynių nėra didelė?

– Tą klubinį ledo ritulį norisi pastatyti į kuo aukštesnį lygį, o kad tą padaryti reikia daug treniruotis ir į tai daug kas atsiremia. Mes planuojame per savaitę čiuožti tris kartus, tačiau mūsų žaidėjai dar gali eiti ir į fizinio rengimo grupines treniruotes. Ledo ritulys yra kontaktinis sportas, o kadangi šiemet bus ir Baltijos lyga, tai jeigu būsi nepasiruošęs – traumų tikimybė bus kur kas didesnė, todėl dirbsime papildomai su fizine žaidėjų forma, kad paruoštume žaidėjų kūną ir nereikėtų susidūrus su latviais po to ilgai gydytis.

– Praėjęs sezonas visoms komandoms buvo keistas: žaidė vos keturios komandos šešiais ratais, nemažą laiko dalį čempionato organizavimas apskritai buvo sustabdytas. Ar matosi kokie nors žingsniai, kad būtų judama į priekį?

– Vienas pagrindinių lygos žingsnių į priekį yra tas, kad rungtynės pradėtos transliuoti internetu. Tai yra svarbus ir reikalingas žingsnis. Visose Baltijos šalyse yra ta pati bėda – yra tik po tris-keturias komandas, kurios yra ilgalaikiai projektai, o ne vienadienės ekipos. Jiems nesinori žaisti tik tarpusavyje daugybę kartų, nes tai nebeįdomu nei žaidėjams, nei žiūrovams. Aišku norėtųsi, kad būtų daugiau komandų ir čia matosi perspektyvų: Panevėžyje arena jau yra maždaug du metus ir tikiuosi, kad po kažkiek metų ten atsiras komanda. Apie Klaipėdos potencialą nėra kalbos – net stebėtina, kaip jie iki šiol neturi vedančios komandos Lietuvos lygoje. Taip pat yra Šiauliai, kurie turi neblogų vaikų, trenerių. Jeigu dar Rokiškis užsidengtų stogą ant lauko aikštės, tai jau pridėjus šias komandas – čempionatas būtų labai neblogas.

– Ar lyga skatina komandas išlaikyti jaunus žaidėjus ir kažkiek prie to prisideda?

– Abejoju, kad 16-17 amžiaus vaikai turėtų gauti algas, bet jie turėtų gauti geras treniruočių sąlygas tiek ant ledo, tiek ant žemės. Turime judėti link to, nes norint paruošti aukšto meistriškumo ledo ritulininką, jis du kartus per dieną turi būti ant ledo ir tai daryti penkias-šešias dienas per savaitę. Iki šito dar reikia daug darbo padaryti.

„Hockey Punks“ akademijos auklėtiniai | Tito Pacausko  nuotr.

„Hockey Punks“ akademijos auklėtiniai | Tito Pacausko nuotr.

– „Pankai“ turi gana stabilią piramidę: turite akademiją, mėgėjų komandą, pagrindinę komandą Lietuvos čempionate. Kada tikitės sulaukti pastiprinimo iš akademijos?

– Vyresnio amžiaus vaikų turime ne tiek ir daug, todėl jie vėliau išsiskirstė ir perėjo į „Geležinio vilko“ mokyklą, nes ten jiems konkurencingesnė aplinka. Mes patys didesnio rezultato tikimės iš 2009-2010 metų vaikų gimimo, kurių turime gana nemažą kiekį. Nors neaišku kaip progresuos Lietuvos lyga, galbūt po 5-6 metų ji bus labai stipri, bet manau, kad 16-17 metų gabesnis vaikas jau gali rungtyniauti su vyrais Lietuvos čempionate.

Kas liečia struktūra – tai nuo pat pradžių buvo daroma su mintimi. Tas mūsų augimas prasidėjo nuo mėgėjų meilės ledo rituliui ir to iš istorijos neištrinsi. Visada norisi, kad kiekvienais metais būtų geriau: kažkada džiaugėmės, kad mėgėjai išmoko čiuožti, vėliau džiugino, kad galėjome konkuruoti mėgėjų lygoje. Po to tapome vyrų komanda ir dabar kovojome čempionato finale. Visada norisi žengti tą sekantį žingsnį, bet didelių finansų Lietuvoje nėra, tai daug laiptelių iškarto tikrai neperšoksi, bet dabar vyrų tikslas yra tapti čempionais. Neaišku, kiek šis tikslas yra realus, bet atrodo, kad kuo toliau – tuo realiau.

– Ar vaikų ledo ritulyje svarbus komandinio rezultato siekimas?

– Kas liečia vaikus – rezultatas kažkiek svarbus, bet dabar lankėmės seminare Toronte, tai net vedančios ledo ritulio šalys kalba, kad vaikų komandoms neturėtų būti svarbiausia pergalė prieš kažką, o svarbiausia, kad tavo komandos vaikai mokėtų čiuožti ir daryti visus dalykus, kurie reikalingi ledo ritulyje. Numeris vienas – vystymas, o ne komandos rezultato siekimas. Kasdien apie tai kalbame, bet irgi norisi tai daryti be kraštutinumo.

Džiaugiamės ir tuo, kad užimame vaikus ir jie nesėdi tik namuose. Kai vaikai turi įvairių sveikatos problemų, tai atsiliepia ir visai visuomenei ir valstybei.

– Ar tėvai sutinka su tuo, kad rezultatas nėra toks svarbus, kaip žaidėjų vystymasis?

– Daugelis nesutinka, nes nesupranta. Jeigu tu pats nesi sportininkas, tai yra sudėtinga suprasti. Su vaikais yra ilgametis darbas ir nėra taip, kad tik atėjai ir viskas iškarto bus pasiekta. Dirbi metai iš metų ir vėliau atsiranda rimtesni žaidėjai.

Lietuvos čempionatas tuo ir svarbus, kad užaugę vaikinai nepabėgtų ir liktų jame, o išvažiuotų tik patys gabiausi, kurie turi galimybių pakonkuruoti dėl stipendijų universitete ar vietos stipresniuose užsienio klubuose. Jeigu nėra stipraus šalies čempionato, tai anksčiau buvo įprasta, kad vaikas užauga iki 15-16 metų ir meta ledo ritulį, o trenerių darbas nueina perniek. Norisi, kad vietiniai žaidėjai palaikytų pirmenybių lygį, nes kai treniruojiesi nuo mažens, vis tiek esi aukštesnio lygio nei prie komandos prisijungęs koks nors mėgėjęs.

– Pats dar ketinate žaisti kitame sezone?

– Noras yra, svarbu, kad būtų galimybių. Kai tau yra per 40 metų, tai atsiranda vis daugiau niuansų ir turi labiau prižiūrėti savo kūną. Jeigu anksčiau galėdavai žaisti nepailsėjęs, tai dabar turi atgauti jėgas ilgesnį laikotarpį. Jeigu darbai neužgoš, tai norėtųsi žaisti, bet anksčiau ar vėliau ateis tas laikas, kai nebegalėsiu.

Yra tokie žmonės kaip Mindaugas Kieras, kurie dėjo brūkšnį ir baigė karjerą, bet man labai patinka pats sporto procesas. Jeigu dar neatneščiau jokios naudos komandai, tai galbūt būtų kitaip. Vis tiek jauti, kada padedi komandai, o kada esi tuščia vieta ir tai motyvuoja toliau žaisti. Dabar kariauji su amžiumi ir laiku, bet motyvacija yra tokia, kad jeigu sugebi kažką padaryti su jaunais žaidėjais – tai suteikia džiaugsmo. Jeigu išeitum ant ledo ir nieko negalėtum padaryti, tai kam tada to reikėtų?

„Energija“ – „Hockey Punks“ rungtynių akimirka | Tito Pacausko  nuotr.

„Energija“ – „Hockey Punks“ rungtynių akimirka | Tito Pacausko nuotr.

– Kaip manote, kelinta sporto šaka Lietuvoje dabar yra ledo ritulys?

– Pagal įdomumą – pirma (juokiasi, - aut. past.). Šiaip sunku pasakyti, aišku, krepšinis yra numeris vienas. Yra dar futbolas, bet iš ten ateina daug neigiamos informacijos. Iš komandinių sporto šakų – mes esame antri, bet tai gali būti laikina. Galbūt futbolas susitvarkys ir pradės judėti į priekį.

Ledo ritulio tikslas – kad daugėtų jį žaidžiančių vaikų. Galbūt jeigu palygintume vaikų skaičių prieš tris metus ir dabar – jis būtų panašus, bet žinant, kad Klaipėdoje ir Kaune atsiras arenos, Rokiškis susitvarkys su stogu, tai faktas, kad vaikų nemažės. Didžiausias klausimas – kiek greitai viskas daugės ir didės. Aš puikiai atsimenu, kai Lietuvos rinktinė būdavo sudaryta tik iš Elektrėnų žaidėjų, o dabar atvažiavęs į rinktinę turi būti rimtu žaidėju, kad į ją papultum. Nebeužtenka būti pavyzdingu žaidėju ir lankyti treniruotes. Galvoju, kad po kažkiek metų vien iš masiškumo būsime aukštesnio lygio komanda. Dabar yra nemažas sąrašas vaikų, kurie rungtyniauja užsienio šalyse ir aš manau, kad anksčiau ar vėliau papulsime į elitą, tik neaišku, ar ten išsilaikysime ir ar nereiks nuolat migruoti tarp divizionų. Dar kol kas turime ir seno bagažo – žaidė ir Dainius Zubrus ar Artūras Katulis, bet vėliau ateis ta masė žmonių, kurie augę Suomijoje, Švedijoje ar Šveicarijoje ir bus kitas lygis.

Dabar jaunimas mato tikslą, žino, dėl ko stengiasi ir jiems tai patinka. Tam, kad judėtume į priekį, reikia žengti didesnius žingsnius, kad tai nesitęstų dvidešimt metų. Tikiu, kad 5 ar 10 metų bėgyje pasieksime elitą, o gal ir greičiau. Kartais turnyre viskas sukrenta, o kartais – ne. Šių metų čempionate mums nesukrito, nes turėjome tikrai gana prastą tvarkaraštį.

– Ar Lietuvoje nebėra kalbų apie KHL lygio komandą? Prieš beveik dešimtmetį apie jos steigimą buvo prakalbęs Darius Kasparaitis..

– Ta KHL komanda yra įmanoma tik su mūsų didžiųjų kaimynų pinigais. Visi to gana stipriai bijo, nes tai įtakoja politinė situacija. Nemanau, kad. dabar tai būtų realus projektas. Kai tokia politinė situacija apie tai net nereikia galvoti. Dabar svarbiausia susitvarkyti su savo vietiniu čempionatu ir jį užauginti, o antras žingsnis būtų tarptautiniai čempionatai. Dabar bus Baltijos lyga, bet taip pat yra ir Čempionų lyga, kuri galbūt ateityje turės didesnę atranką ir bus taip, kaip futbole, kur šansų kovoti dėl vietos turi ir mažesnių šalių komandos.

Titas Pacauskas
Sportas.lt
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.


Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

LKL 2019/2020

10-26 „Pieno žvaigždės“ 16:30 „Neptūnas“
10-26 „Juventus“ 17:00 „Nevėžis“
10-26 „Rytas“ 17:00 „Šiauliai“
10-27 „Lietkabelis“ 17:00 „Sintek-Dzūkija“
10-27 „Žalgiris“ 17:20 „CBET“




Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

Lietuvos „A lyga“

Šeš 10-26 Riteriai 13 : 00 Panevėžys
Šeš 10-26 Atlantas 13 : 00 Palanga
Šeš 10-26 Sūduva 13 : 00 Žalgiris
Šeš 10-26 Kauno Žalgiris 13 : 00 Stumbras