Prie FK „Vilniaus“ prisijungiantis E.Zagurskas: „Rezultatas kryptingai dirbant tikrai ateis“

 Ambicingų tikslų vedamas šalies čempionato debiutantas FK „Vilnius“ toliau stiprina komandą ir antrajai sezono daliai kviečiasi naujoką po naujoko. Klubas sutarė su Islandijoje rungtyniavusiu bei birželio mėnesį į Lietuvą sugrįžusiu Eivinu Zagursku.  

Klubo svetainei fkvilnius.lt E. Zagurskas atskleidė, koks didžiausias skirtumas yra tarp Islandijos ir Lietuvos, kurį gali pamatyti vos per vieną dieną, kodėl grįžo į Lietuvą ir pasirinko būtent FK „Vilnius klubą tolesnei karjerai, su kuo iš dabartinių klubo žaidėjų jau teko žaisti, kokia Islandijos futbolo sėkmės istorijos priežastis ir kaip Eivinas žada auklėti jaunuosius sostinės klubo žaidėjus.

-Sveikas sugrįžęs iš tolimosios Islandijos. Koks didžiausias skirtumas tarp Lietuvos (Vilniaus) ir Islandijos, kurį galima pastebėti per pirmąją dieną sugrįžus?

Oras (juokiasi). Iš Islandijos išvažiavau su žiemine striuke ir kepure, o čia grįžęs dar spėjau pajusti lietuvišką vasarą, nes kai atskridau, buvo dvidešimt septyni laipsniai šilumos...

O šiaip tai tarp šių šalių skiriasi absoliučiai viskas. Žmonių mentalitetas ten – irgi visai kitoks. Viskas vyksta lėtai, niekas nesuka sau galvos. Čia visi lekia, bėga, nieks nieko nespėja...

-Kur pačiam priimtiniau ir maloniau gyventi: Lietuvoje ar Islandijoje?

Sakyčiau, kad čia, Lietuvoje. Ten reikia eit, lyst, prašyt, nes jei jų nespausi, tai jie nieko ir nedarys...

-Papasakok, kaip atsidūrei Islandijoje ir kodėl būtent Islandija? 

Žaidžiau Norvegijoje. Trenerio asistentas buvo islandas (galima sakyti, Islandijos legendinis žaidėjas). Po kurio laiko jis išvyko iš kubo, kur aš žaidžiau, ir grįžo į Islandiją. Paskui mes sukontaktavom ir jis pasakė, kad man būtų visai neblogai atvykti pažaisti į Islandiją. Tai taip ir išvykau.

-Kokiame klube žaidei, kiek ten laiko praleidai?

Aš žaidžiau aukščiausioje lygoje Oulafsviko UMF „Víkingur“ klube, ten žaidžiau pusę sezono. Paskui nesėkmingai gavau traumą, kurią gydžiausi metus laiko. Deja, pilnai pasveikti nepavyko, taigi vėliau žaidžiau trečios, ketvirtos  lygos klubuose.

-Kodėl nusprendei sugrįžti į Lietuvą?

Atsibodo važinėjimas po užsienį. Išvykau iš Lietuvos būdamas 19 metų ir taip visą laiką skraidžiau iš vienos šalies į kitą. Dabar noriu būti ir gyventi Lietuvoje, pasiilgau šeimos. Norėjosi, kad šeima būtų namie, pačiam norėjosi namų, todėl ir kartu priėmėm tokį sprendimą.

-Kodėl FK „Vilnius“, o ne koks kitas Lietuvos futbolo klubas?

Jau  gruodžio mėnesį buvau kalbėjęs su Ivanu Švabovičium (FK „Vilnius“ sporto direktorius)  ir treneriu Dima Kartašovu (FK „Vilnius“ treneris). Jie man pasakojo apie „Vilniaus“ klubo viziją, apie Baltijos futbolo akademiją (BFA). Buvau labai sužavėtas, nes pats esu iki 2008 m. egzistavusio FC „Vilnius“ auklėtinis. Šių tą patį pavadinimą turinčių klubų vizijos – labai panašios, o ankstesnis FC „Vilnius“ man labai patiko. Daugiausia čia akcentuojama jauno futbolininko pradžia. Kartu buvo ir Ivanas Švabovičius, ir Dima Kartašovas, nuo mažų dienų iki dabar yra išlikęs geras mano ryšys su jais. Buvau labai „užsivedęs“ grįžti būtent į „Vilnių“, nes esu sužavėtas, kas dabar vyksta.

-Grįžkim nuo pat pradžių: kaip ir kada susidomėjai futbolu?

Tėtis buvo futbolininkas, tėčio brolis buvo futbolininkas... Turbūt, dėl to, o paskui viskas įvyko savaime. Kiek mama pasakojo, jau trejų metų gainiojau kamuolį kartu su tėčiu, eidavau į jo treniruotes. Net ir kampe kamuolį ridinėdavau (juokiasi).

-Koks pirmosios futbolo treniruotės prisiminimas?

Aš pats esu iš Kėdainių, tai pirmi prisiminimai yra iš ten. Į pirmą futbolo treniruotę susirinko gal šešios dešimtys vaikų, kamuolių užteko tik kokiai dešimt. Tai toks tas mano pirmas įspūdis ir prisiminimas (juokiasi).

Eivinas Zagurskas | Organizatorių nuotr.

-Ką gali pasakyti apie pirmąjį savo trenerį?

Mano pirmasis treneris – Vidas Urbonas. Didžiausia pagarba šiam treneriui ir, tikiuosi, kad Kėdainiuose, kas myli futbolą, supranta, kad šis žmogus labai daug davė Kėdainių futbolui.

-Papasakok apie savo nueitą kelią vaikų ir jaunimo futbole. Kokiose komandose teko žaisti?

Pradėjau Kėdainiuose, pas Vidą Urboną ir visą laiką buvau pas jį. Paskui dvylikos ar trylikos metų išvažiavau į Marijampolės futbolo mokyklą, kur mane pasikvietė treneris Antanas Vingilys. Ten ten žaidžiau dvejus metus. Tada išvykau į ankstesnį FC „Vilnius“.

-Kalbant apie vyrų futbolą, kur prasidėjo tavo karjera? Kokio tada amžiaus buvai?

Vyrų futbolo pradžia ir buvo FC „Vilnius“. Buvo sudarytos super sąlygos visam jaunimui, taigi integracija į vyrų futbolą praėjo tikrai sklandžiai. Tada buvau penkiolikos ar tai šešiolikos ir jau žaidžiau I-oje lygoje. Tada po truputį, po truputį mus integravo į pagrindinę komandą.

-Koks tavo kaip futbolo profesionalaus žaidėjo kelias iki Islandijos klubo? 

Ganėtinai ilgas ir vingiuotas, galėčiau taip pasakyti. Po starto FC „Vilniuje“ sekė Marijampolės „Sudūva“. Iš „Sūduvos“ iškeliavau į Lenkiją, iš Lenkijos – į Graikiją, iš Graikijos grįžau metams į Lietuvą, į FK „Žalgirį“ ir į Gargždų „Bangą“. Tada išskridau į Norvegiją dviem su puse metų, o tada jau – į Islandiją.

-Grįžkim prie Islandijos. Šalies rinktinė pasiekė fenomenalų rezultatą – pateko į finalinį Europos ir Pasaulio čempionato etapus. Kaip manai, kokia buvo šios neįtikėtinos sėkmės priežastis?

Didelis darbas ir supratimas, kad tokie dalykai neateina per vieną dieną. Kiek domėjausi, visas pasiruošimas prasidėjo 2001 metais. Šalyje buvo įvykdytos milžiniškos reformos, pradėta daug dėmesio skirti sportui, ne tik futbolui, bet absoliučiai visam, labai išpopuliarėjo krepšinis, rankinis... Viskas prasidėjo nuo tada ir per tiek laiko atėjo rezultatas.

O pas mus, Lietuvoje viską nori padaryti per vieną dieną, per vienus metus. Jeigu ateina vienas ciklas, tai jau viskas: dabar išeisim į čempionatą, jei ne, tai – tragedija. Mes neturime plano į ateitį, viskas vyksta šia diena. 

-Papasakok apie Oulafsviko „Víkingur“ klubą išsamiau. Kuo jis, galbūt, išsiskiria?

Nieko specifiško nebuvo. Visa Skandinavija turi vieną ir tą patį dalyką, ką ir FK „Vilnius“ bando dabar daryti – bendruomenės klubas, kur nėra apibrėžtų rėmų. Ten klubai priklauso miestui ir visi gali prisidėti prie klubo veiklos. Gali ateiti dirbti, skirti piniginę paramą, gali duoti darbą žaidėjams ar dar kažką...

-Ar iš valdžios yra kažkokia parama?

Valdžia labai remia sportą. Kiek žinau, Reikjaviko valdžia skiria labai dideles sumas  būtent futbolui. 

-Koks klubo dėmesys aktyviam vaikų užimtumui?

Visi klubai turi vadinamąjį „piramidės“ ugdymo principą. Ten į vaikų užimtumą žiūrima labai rimtai.  Pats didžiausias klubas Islandijoje šiuo metu stato trečią maniežą būtent savo klubo reikmėms, nes yra tiek daug vaikų norinčių žaisti, kad nebetelpa į jau turimus du maniežus.

-Koks tavo manymu, Islandijos čempionato lygis?

Manau, gal šiek tiek geresnis ir stabilesnis, lyginant su Lietuvos čempionatu. Lietuvoje kas metus vis kažkam nesiseka baigti čempionato, arba baigia vos vos, arba visai nebaigia. Dauguma klubų turi problemų su pinigais ir finansavimu. Visi klubai turi problemų su aikštėm... 

Islandijoje – viskas yra stabiliau, profesionaliau. Vienintelis minusas, kad oro sąlygos neleidžia tęsti sezono visus metus. Sezonas prasideda balandžio mėnesį ir baigiasi rugsėjo mėnesį, taigi sezonas – labai trumpas.

Eivinas Zagurskas | Organizatorių nuotr.

-Grįžkim prie tavo lūkesčių iš FK „Vilnius“?

Šiam sezonui, tai norėčiau kuo greičiau grįžti į aikštę po traumos ir padėt tuo kuo galiu. O kitais metais, tai labai tikiu, kad prisijungus dar keliems vyresniems, labiau patyrusiems žaidėjams bus galima labai stipriai pakovot dėl aukščiausių vietų Pirmoje lygoje.

-Kokia dabar sveikata ir kada tikiesi jau išbėgti į aikštelę?

Vis dar gydausi patirtą traumą, bet labai tikiuosi, kad rugpjūčio mėnesį jau išeisiu į aikštę.

-FK „Vilnius“ sudarė galimybes  pasinaudoti klubo medicinos paslaugų partnerio Antakalnio klinikų Reabilitacijos centro paslaugomis. Ar tai padės greičiau atsistatyti po traumos?

Visų pirma, esu dėkingas klubui ir Antakalnio klinikų Reabilitacijos centrui. Aišku, kad visada bet kokios procedūros tik greitina gijimą ir atsistatymą, tad tikrai labai didelis ačiū.

-Ką žinai apie dabartinio „Vilniaus“ „chebrą“?

Su Aldu Korsaku ir Haroldu Šidlausku esam susitikę „Žalgiryje“, nepamenu, ar su Luku Valvoniu teko žaisti, ar prasilenkėme. Atsimenu dar FC „Vilnius“ laikais, kai treniruodavomės manieže, Radek Rusecki, turbūt, koks šešiametis, lakstydavo aplink su kamuoliu. Kitų, deja, nelabai žinau asmeniškai, žinau tik kai kurių pavardes.

-Kokia, tavo manymu, komandos perspektyva? Ar tai tik dar vienas vienadienis projektas šalies futbole ar ilgalaikis kūrinys?

Aš labai tikiuosi, kad neatsitiks taip, kaip atsitiko ankstesniam FC „Vilnius“. Tikiuosi, jog bus daugiau pagalbos iš Futbolo federacijos ir iš miesto pusės. Labai tikiuosi, kad šis geras, didelis projektas nenutrūks ir sulauks pagalbos ne tik iš bendruomenės ir rėmėjų, bet ir iš aukštesnių institucijų. 

-Komandoje šiuo metu nėra nė vieno legionieriaus iš kitų šalių – vien tik lietuviai žaidėjai. Tai pliusas, ar daugiau minusas?

Pliusas. Vien dėl to, kad čia I-a lyga. Lygis tikrai nėra aukštas ir reikia duot kuo daugiau pasireikšt jaunimui, ką „Vilniaus“ klubas ir daro šiuo metu. Manau, kad  užsieniečiai būtų tik minusas klubui. Šiuo metu klubas pats deklaruoja, kad yra lietuviškas klubas. 

Aš manau, kad I-oje lygoje tikrai galima išsiversti tik su lietuviais, o aukščiausioje lygoje, manau, irgi galima išsiversti, tik tam reikalingi finansai.

-Klubo trenerių štabas pažįstamas?

Taip, treneriai visi girdėti. Su kai kuriais jau teko dirbti prieš tai, su treneriu Morinu – dar ne, bet po varžybų ir per treniruotes pabendraujam.

-Treneriai tikisi, jog vyresnieji klubo žaidėjai imsis ir jaunimo auklėjimo aikštėje. Gal turi savų auklėjimo metodų: diržą, rykštę ar patarimus?

Manau, man auklėti kažką dar per anksti, bet patarimų turėsiu daug. Svarbiausia, kad nebūtų taip, jog jaunesni labai mėgsta draskyt akis ir neklauso jokio patarimo. Nesu tas, kuris rėkia. Stengsiuosi gražiai prieiti prie kiekvieno žaidėjo. 

-Kaip apibūdintum, koks šiandien turi būti TOP lygio aštuoniolikmetis futbolo žaidėjas, kuris galvoja apie rimtą profesionalaus žaidėjo karjerą?

Manau, kad jam I-a lyga būtų per žemas lygis. Aštuoniolikos metų žaidėjas, tai būdamas Pirmoje lygoje, jei tai puolėjas, jis turėtų pelnyti po kokius trisdešimt įvarčių per sezoną. Šalies I-oje lygoje TOP žaidėjas turėtų super blizgėti, na, o „A“ lygoje irgi būti vienas komandos lyderių.

-Ką reikia daryti, kad to pasiektum?

Sunkiai sunkiai sunkiai dirbti ir nuo ryto iki vakaro galvoti apie futbolą.

-Ko palinkėtum „Vilniaus“ žaidėjams sezono antroje pusėje ?

Šiek tiek daugiau ramybės aikštėje, užtikrintumo ir degančių akių einant į pergalę.

-Klubo fanams?

Gausiai rinktis į stadionus ir, kaip dauguma lietuvių tikisi rezultato per vieną dieną, tai to nesitikėti, būti kantriems, nes rezultatas kryptingai dirbant tikrai ateis, bet tikrai neiškart.