Dakaras naujokų akimis. II dalis.

  „General Financing team Pitlane“ Dakaro komandoje šiais metais net keturi naujokai. Ką jie, artėjant Dakaro pabaigai, mano apie šį vieną sunkiausių bekelės maratonų? Ar tokį jį įsivaizdavo? Kas čia jiems buvo sunkiausia ir kokių naujų įspūdžių patyrė. Apie tai prieš kelias dienas papasakojo komandos media komandos vadovas Rolandas Jurask ir fotografas Rytis Šeškaitis (jų mintis skaitykite įraše „Dakaras naujokų akimis, I dalis). O dabar, likus vos kelioms dienoms iki Dakaro pabaigos, savo įspūdžiais dalinasi už komandos infrastruktūrą atsakingas Edvardas Mikolajūnas ir technikas Mindaugas Muka.

Edvardas Mikolajūnas

Dakaru „sergu“ dar nuo tų laikų, kai jis vyko Afrikoje. Buvau susikūręs vaizdą, kad Dakare yra labai sunku. Pabuvęs čia, pamačiau, kad bent jau lydinčiam komandos personalui, Dakaras yra ganėtinai patogus. Bent jau tikrai patogesnis nei aš įsivaizdavau. Važiuodamas čia tikėjausi truputį daugiau sunkumų. Vienareikšmiškai, šiais metais Dakare lengviau jau vien dėl to, kad visas renginys sutrumpėjo mažne keturiomis dienomis. Be to, jis vyksta tik vienoje šalyje, o mums tai reiškė trumpesnio ilgio pervažiavimus, mažesnį jų skaičių, daugiau nakvynių vienoje vietoje. Tad išbandymo labai dideliu nuovargiu šiame Dakare aš asmeniškai nepatyriau.

Kas mane labiausiai nustebino, tai Dakaro kaip renginio mastas ir kaip iš tiesų viskas čia sustyguota. Šiose lenktynėse dalyvauja šimtai sportininkų, kurie atvažiuoja su savo komandomis ir technika. Tai masė žmonių, kuriuos visus reikia laiku pamaitinti, jie turi sėkmingai pervažiuoti iš vieno bivako į kitą ir šimtai kitų organizacinių dalykų. Juos pastebi tik dalyvaudamas Dakare. Aš stebiuosi, kaip visi procesai gerai sustyguoti, reikiami dalykai padaroma laiku ir viskas, man atrodo, čia vyksta gerai. Žinoma, pasitaiko klaidų, tačiau reikia nepamiršti, koks visgi Dakaras yra didelis renginys.

Dar man paliko įspūdį „General Financing team Pitlane“ komandos narių atsidavimas tam, ką jie daro, 200 proc. Kitas dalykas – tai mūsų visų pergyvenimas. Tas nuolatinis naršyklės mygtuko „Atnaujinti“ spaudimas laukiant komandos ekipažo rezultatų greičio ruožuose. O pamačius, kad ekipažas finišavo, atsipūtimas su palengvėjimu ir pradėjimas ruoštis kitai Dakaro dienai. Ir dar, būdamas Dakare, pastebėjau labai keistą dalyką – namuose visas maratono naujienas žinojau daug geriau, nei dabar būdamas čia. Tai, kas vyksta komandoje, žinoma, kad žinau, tačiau plačiau jau nebelabai. Taip nutinka ir dėl laiko skirtumų, ir dėl Pietų Amerikoje esančio prastesnio interneto ryšio, ir dėl darbų gausos. O kad ilgainiui pradedi nebeskirti, kuri yra savaitės diena, tai man irgi naujas patyrimas.

Man labai smagu, kad Dakare mūsų komanda, t.y. kaip mes išoriškai atrodome, labai atkreipia kitų dėmesį. Nepastebėjau nei vienos kitos komandos, kuri būtų vienodai apsirengusi nuo galvos iki kojų. Toks aprangos vieningumas mus išskiria iš kitų. Be to, ant automobilių, drabužių esantis Vytis savo originalumu ir išskirtinumu Pietų Amerikoje patraukia daugelio akį.

Kadangi vairuoju komandos techninio aptarnavimo sunkvežimį, didesniu iššūkiu man buvo važiavimas Peru sostinėje Limoje, kurios gatvėse beveik visada yra kamščiai, vietiniai vairuoja gan chaotiškai. Kalbant apie logistiką Dakare apskritai, iš tiesų buvau maloniai nustebintas, kaip profesionaliai organizatoriai yra paruošę kelio knygas ekipažus lydintiems komandos nariams. Pervažiavimų iš bivako į bivaką metu pastebėjau, kad Dakaro kelio knygose nurodomas laikas, per kurį bus pasiektas kelionės tikslas, labai dažnai nesutapdavo su „Google“ paskaičiuotu laiku. O taip nutikdavo dėl to, kad Dakaro organizatoriai, žinodami renginio ir šalies kelių specifiką, kelio knygose pateikė realybę atitinkančius laikus, o ne „Google“ paskaičiuotą standartinį vidurkį.

Mindaugas Muka

Iš savo Dakare buvusių kolegų Manto ir Artūro buvau surinkęs daug informacijos ir gan tiksliai įsivaizdavau, kas čia atvykus laukia. Per visą buvimo laiką pats savo kailiu patyriau tai, ką iki šiol teoriškai žinojau. Drauge pajutau, ką tai reiškia smėlio audros bivakuose, ilgi pervažiavimai tarp jų, poros valandų pamiegojimai naktimis.

Dakare didžiausią įspūdį man padarė du dalykai. Visų pirma, viso šio renginio mastas – dalyvaujančių žmonių kiekis, dideli bivakai, daug technikos. Antra, kokie čia esantys žmonės yra draugiški, linkę dalintis ir padėti. Ne vienos komandos technikai buvo atėję pas mus pasiskolinti trūkstamos detalės ar tepalų. Mes jiems paskoliname, jei ką tinkamo turime. Taip pat eidavome skolintis ir mes patys, gaudavome ir pagalbos žiniomis. Ta draugiška atmosfera labai maloniai nustebino.

Šiais metais „General Financing team Pitlane“ Dakare sekasi žymiai geriau nei praėjusiais metais, tad lenktyninio automobilio remonto darbų apimtys mažesnės, tačiau paplušėti naktimis teko. Mes, technikai, prie lenktyninio automobilio dirbame tiek kiek reikia, kad jis būtų tinkamai paruoštas kitos dienos startui. Tad darbo laiko nuo 8 ryto iki 17 val. vakaro suvokimo čia nėra. Į Dakaro pabaigą nuovargis, žinoma, kaupiasi, tačiau, manau, kad dar prieš išvažiuodamas buvau tinkamai pasiruošęs atlaikyti nestandartines Dakaro sąlygas.