S.Galdikas – apie raumenų „pumpavimą“, štangos stūmimą, laisvalaikį ir padovanotą kardą

„Gladiatorius“, „Raumenų kalnas“, „Nepajudinama siena“, „Bicepsų karalius“, – tokie krepšinio sirgalių šūksniai jau seniai nebestebina Klaipėdos „Neptūno“ komandos kapitono Simo Galdiko.

„Specialiai raumenų štanginėje tikrai nebeauginu. Pasakysiu atvirai: į treniruoklių salę nueinu tik kartą per savaitę, kad palaikyčiau sportinę formą. Kasdien raumenis tegul „pumpuoja“ tie, kas jų neturi“, – šypteli 203 cm ūgio ir 115 kg sveriantis klaipėdietis, kuris ne kartą buvo nominuotas ir stipriausiu LKL žaidėju.

– Simai, jei jau prakalbome apie raumenis, tikriausiai dažnai išgirsti klausimą: „Kiek stūmi nuo krūtinės“?

– Neslėpsiu, tai labai dažnas klausimas. Gatvėje ar treniruoklių salėje toks klausimas gal ir nėra juokingas, bet buvo porą atvejų, kai net varžovai iš užsienio šalių, besistumdami su manimi po krepšiu, pašnibždėjo į ausį: „Kiek atkeli nuo krūtinės?“ Pirmą kartą, kai to paklausė, net pamaniau, kad man pasigirdo, tačiau netrukus jis vėl tai pakartojo. Nusišypsojau ir atsakiau: „Tiesiog žaiskime žaidimą“. Nepamenu su kuo tiksliai tąkart rungtyniavome, bet dvikova buvo įtempta ir man tikrai galvoje buvo nejuokeliai.

Tikrai norite sužinoti, kiek „stūmiu nuo krūtinės“? Jau seniai bebandžiau išstumti maksimumą. Prieš porą sezonų su 140 kg štanga nuo krūtinės atkėliau 6 kartus. Esu atkėlęs ir 150 kg. Manau, kad kartą būčiau išstūmęs kokį 160 kg. Tiesiog maksimumo nebekilnoju, kadangi pernelyg pavojinga, taip galima patirti ir traumą. Ir šiaip treneris Kazys Maksvytis pyksta, jei pamato, kad keliu labai didelius svorius, tad dabar treniruoklių salėje esu apsiraminęs.

– Esi itin mėgstamas ir gerbiamas krepšinio sirgalių. Tikriausiai, kai nueini į parduotuvę nusipirkti maisto, tenka atlaikyti dėmesio ir „selfie“ (liet. asmenukė) laviną?

– Pasitaiko visko. Būna, kad vaikai atpažįsta, tačiau nedrįsta prieiti ir pakalbinti, tad atsiunčia pas mane drąsesnius tėvelius. Šie pakalbina, paprašo nusifotografuoti su jų vaiku ir panašiai. Būna, kad eidamas gatve sulaukiu įvairių palaikančių „Neptūno“ komandą vaikų šūksnių. O „selfie“ ir parašai – kasdienis reiškinys. Man malonu, kad klaipėdiečiai palaiko tiek mane, tiek „Neptūną“. Nė vienam niekada neatsakau, maloniai pabendraujame.

– Ant kokių netikėčiausių vietų yra tekę pasirašyti sirgaliams?

– Klausiate apie vyrus ar moteris? (juokiasi. Autor. past.). Jei atvirai, yra tekę pasirašyti ir ant kūno priekinės dalies ir ant nugaros.

– Kokia netikėčiausia dovana, kurią esi gavęs iš sirgalių?

– Po 2013-2014 metų sezono, kai „Neptūnas“ tapo LKL vicečempionu ir iškovojo istorinį kelialapį į prestižiškiausią Senojo žemyno krepšinio turnyrą – Eurolygą, vienas krepšinio sirgalius man padovanojo kardą, ant kurio yra išgraviruota: „Geriausiam 2013-2014 metų LKL gladiatoriui“. Panašios akimirkos išties paglosto širdį ir motyvuoja dar labiau stengtis bei siekti nenuvilti ištikimų „Neptūno“ sirgalių.

– Pats pasižymi išskirtiniu kovotojo charakteriu. Kaip kaskart save nuteiki kovai?

– Tos jau esu. Visada, kai kur nors dalyvauju, žūtbūt noriu būti pirmas. Jei jau vasarą važiuoju dviračiu ar riedučiais, ir pradedame su draugais lenktyniauti, žūtbūt noriu visus aplenkti. Jei žaidžiame kortomis, būna, kad net iki pykčių prieiname. Bet tos emocijos – trumpalaikės ir visi tą jau supranta. Gyvenime yra aiški taisyklė: be kovingumo, atsidavimo, nuoširdaus darbo ir noro nugalėti nieko nepasieksi.

Malonu, kai į varžybas ateina artimi žmonės – šeima, draugai. Tada ir atsiranda didesnis stimulas rungtyniauti, tarsi įgauni antrą kvėpavimą. Juk daug maloniau, kai gini savo miesto, o ne kokios užsienio valstybės ar kito miesto garbę. Kai atstovauji savo gimtajam miestui, tiesiog nereikia papildomos motyvacijos. Išeini į aikštelę nusiteikęs atiduoti visas jėgas ir tiek.

– Papasakok apie ryšį su treneriu Kaziu Maksvyčiu. Kur tik kartu nukeliaujate, ten pasipila istorinės pergalės – „Neptūno“ vicečempionų titulas, įspūdingas pasirodymas Eurolygoje, vėliau – nepamirštamas krepšinio žygis su „Lietkabelio“ ekipa. Susidaro toks jausmas, kad jūs – tarsi sėkmės duetas.

– Ir jūs tą pastebėjote? Iš pradžių maniau, kad aš vienas taip mąstau, bet pastaruoju metu tokių palyginimų išgirstu vis dažniau… Jei atvirai, manau, kad treneris Kazys Maksvytis prišaukia sėkmę, kadangi yra ne tik geras krepšinio specialistas, bet ir nuoširdus bei šiltas žmogus. Tie, kurie nuoširdžiai dirba, manau, anksčiau ar vėliau sulaukia sėkmės. Taip jau sutvertas pasaulis, kad gėris grįžta tarsi bumerangu atgal. Tai tarsi savotiška kompensacija už įdėtą darbą, pastangas.

Man patinka tai, kad treneris Kazys Maksvytis, komplektuodamas komandą, kreipia dėmesį ne tik į žaidėjo talentą, bet ir charakterį, darbštumą, būdo savybes. Vieningą ir draugišką komandą sulipdyti nėra taip paprasta, o Kaziui tai pavyksta. Dėl to ir matome rezultatus. „Neptūno“ komandoje – puiki atmosfera mes vienas kitą visada palikome ir padrąsiname, stengiamės taip susibendrauti, kad suprastume vieni kitus iš pusės lūpų.

Nemanykite, kad mes nuo trenerio negauname pylos. Kartą ir per televiziją tiesioginiame eteryje nuskambėjo griežti žodžiai mano adresu, tačiau tokiomis akimirkomis nuleidi galvą ir su tuo susitaikai. Tiesiog supranti, kad pats gerai neatlikai savo darbo ir privalai pasitempti. Teisinga kritika ir griežtumas – tai pat padeda tobulėti. Vienas iš pavyzdžių – Kauno „Žalgiris“. Tie vyrukai kone kas savaitę atlaiko šūksnių laviną. Sportininkų tokia jau dalia, nereikia priimti visko asmeniškai, o tiesiog pasimokyti iš savo klaidų ir žengti į priekį.