Futbolininkės H.Gustytės namai - Ispanijoje, širdis - Lietuvoje

Iš švelnaus Katalonijos oro į atšiaurų Lietuvos pavasarį. Tai patyrė 23 metų Henrika Gustytė, kuri šį mėnesį pakviesta atstovauti nacionalinei moterų futbolo komandai 2015 m. pasaulio čempionato atrankos varžybose.



Ispanijos moterų futbolo klubo „Escola Valls Futbol" gynėja per Vilniuje vykusį turnyrą sužaidė tik nepilną dvikovą. Rungtynėse su Gruzija (3:4) H.Gustytė negalėjo baigti susitikimo, o nei per akistatą su Farerų salų ekipa (0:1), nei dvikovoje su Juodkalnija (1:1) ji nerungtyniavo - prie šiltesnių orų jau spėjusią priprasti futbolininkę sustabdė peršalimas.



Nei per akistatą su Farerų salų ekipa (0:1), nei dvikovoje su Juodkalnija (1:1) ji nerungtyniavo - prie šiltesnių orų jau spėjusią priprasti futbolininkę sustabdė peršalimas.



Bet iš Naujosios Akmenės kilusi, o pastaraisiais metais Taragonoje gyvenanti H.Gustytė tiki, jog jos valanda Lietuvos rinktinėje dar išmuš.



Žaisti futbolą H. Gustytei netrukdo ir tai, kad būdama 21-erių ji susilaukė sūnaus Arono - lietuvė sėkmingai derina motinystę ir sportą.



- Henrika, kaip tau pasisekė patekti į Ispanijos klubą?

- Mano tėtis Ispanijoje gyvena jau daug metų. Tada studijų metais su draugu nutarėme mėnesį paatostogauti šioje šalyje. Nuvažiavome, o tėtis pasiūlė pasilikti. Ten pat dirbo ir mano pusseserė, ji įtikino, kad neturėsiu vargo susirasti darbą.  Taip ir suviliojo. O į futbolo komandą patekau netikėtai: mano vardu giminaitė ispanų kalba užpildė anketą, nes buvo paskelbta, jog kuriasi naujas moterų klubas ir reikia žaidėjų. Nuėjau, buvau pastebėta ir pakviesta į komandą.



- Nebuvo gaila palikti Lietuvą?

- Tuo metu buvau įstojus į  Lietuvos kūno kultūros akademiją (LKKA) neakivaizdinėms studijoms ir pradėjau treniruotis su Kauno FM "Žara" moterų futbolo komanda. Tačiau išvažiavusi grįžti nebenorėjau. Pradėjau dirbti, palaipsniui išmokau ispanų kalbos. Vėliau ir vaikelis atsirado.



- Kokie skirtumai tarp moterų futbolo Ispanijoje ir Lietuvoje?

- Ispanijoje lygis daug aukštesnis, žaidimas techniškesnis, treniruotės daug intensyvesnės. Tekdavo bėgti 6 kilometrus pajūriu, po to su tais pačiais sušlapusiais ir smėlėtais sportiniais bateliais tęsti treniruotę ant smėlio, po to ir vandenyje. Bendrai paėmus, daug dėmesio skiriame ištvermei ir stipriai akcentuojame fizinį pasirengimą.



- Kaip suderinate futbolą ir motinystę?

- Labai padeda draugas, o jei reikia, ir mano tėvelis, gyvenantis 80 km nuo mūsų, atvažiuoja. Man futbolas tarsi hobis, atsipalaiduoju po visos dienos su sūnumi.



- Ar buvo smagu po ketverių metų pertraukos sugrįžti į Lietuvos rinktinę?

- Žinoma. Daugelį merginų pažinojau iš seniau, o šiaip išaugo daug jaunų gerų žaidėjų. Tačiau mums visoms dar trūksta susižaidimo bei vieningumo. Pasirengimo stovyklos kartu tikrai padėtų, tik neaišku, ar visos galėtų jose dalyvauti.



Kai kurios merginos žaidžia tame pačiame klube ar matosi Lietuvos čempionatuose ir joms lengviau, bet man grįžus iš užsienio - sudėtingiau. Neneigsiu, kad buvo šiek tiek baimės grįžtant. Bet yra man didelė garbė atstovauti Lietuvai. Visuomet tą darysiu ir lauksiu pasiūlymų.