„Energija“ - „Ararat“ rungtynių akimirka | Scanpix nuotr.

„Energija“ - „Ararat“ rungtynių akimirka | Scanpix nuotr.

 18-metis zarasiškis Elvinas Karla ledo ritulį pradėjo žaisti ant užšalusio ežero, tačiau tada neturėjo tinkamos aprangos ir negalėjo būti tuo, kuo nuo pat mažens visada būdavo įvairiausiose sporto šakose. Pradėjęs važinėti į Daugpilyje vykstančius masinius čiuožimus, jį pastebėjo vietinis treneris ir nuo to laiko jis yra ten, kur būti nori tik nedaugelis ledo ritulį pasirenkančių jaunuolių - gina savo atstovaujamos komandos vartus.

Vos penkiolikos metų į Švediją išvykęs E.Karla ten praleido keletą sezonų, o tada sugrįžo į Lietuvą ir atstovaudamas Elektrėnų „Energijai“ pirmą kartą iškovojo Lietuvos čempionato aukso medalį.

Puikų sezoną turėjęs E.Karla pasuko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur žaidė „Potomac Patriots“ komandoje, rungtyniaujančioje JAV jaunimo (iki 21 metų) lygoje „USPHL Premier“. Deja, tačiau pirmasis sezonas už Atlanto susiklostė ne taip sėkmingai, kaip galima buvo tikėtis. Lietuvį persekiojo traumos, kurios iš jo pirmųjų metų JAV išbraukė bent du mėnesius žaidimo ir galimybės pasirodyti stipresnių komandų skautams.

E.Karla solidžiai užbaigė sezoną, buvo pripažintas geriausiu savaitės vartininku ir sulaukė trenerio pagyrų. Visgi trumpo periodo neužtenka tam, kad įtikintų stipresnių komandų atstovus, todėl norėdamas žengti aukštyn, E.Karla turės sunkiai dirbti visą vasarą.

Vartininkas iš Lietuvos vasarą ketina dalyvauti Latvijoje vyksiančioje stovykloje, kurią stebės NAHL komandų skautai, o greitai pasibaigusį sezoną JAV jis pratęs Lietuvoje ir antrus metus iš eilės su „Energija“ bandys triumfuoti Lietuvos čempionate.

Su E.Karla susipažinome 2015-ais metais, kuomet jis pirmą kartą buvo pakviestas į Lietuvos aštuoniolikmečių ledo ritulio rinktinę ir kaip atsarginis vartininkas sužaidė trumpą atkarpą pasaulio I-ojo diviziono B grupėje. Nors tą kartą vartininko kojos drebėjo ir debiutas nebuvo geras, tačiau jau kitais metais jis tapo pagrindiniu aštuoniolikmečių rinktinės vartininku ir sugebėjo prasibrauti į dvidešimtmečių rinktinės gretas.

E.Karla nuo pat pirmojo susitikimo paliko solidaus jauno žaidėjo įvaizdį. Jis puikiai supranta ledo ritulį, aktyviai juo domisi ir jo gyvenime viskas sukasi aplink jį. Šį kartą su E.Karla kalbėjomės po pirmųjų šio sezono rungtynių dėvint „Energijos“ aprangą. Nors vartininkas tik neseniai prisijungė prie komandos, o Baltarusijos aukščiausioje lygoje „Energija“ jau nebeturi šansų prasibrauti į atkrintamąsias, tačiau nuo pat mažens kiekvienas rungtynes lyg paskutines žaidžiantis E.Karla prasitarė, jog jam svarbiausia atiduoti visas jėgas ir kovoti tik dėl pergalės, nesvarbu, ar tai nieko nelemiančios rungtynės, ar finalo susitikimas.

E.Karla papasakojo apie vaikystę, vartininkų gyvenimą, patirtį JAV ir Švedijoje, sezoną su „Energija“ ir kvietimą, kurio sulaukė iš Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Berndo Haakės.

Elvino Karlos interviu

Su iš JAV po sezono sugrįžusiu Elvinas Karla pasišnekėjome apie ledo ritulį, vartininkų gyvenimą, patirtį už Atlanto, „Energiją“ ir Lietuvos rinktines! Gero klausymo!

Posted by Energija Elektrėnai on Thursday, February 22, 2018

- Tai kaip Elvinas Karla iš Zarasų atsidūrė ledo ritulyje?

- Mano tėtis labai mėgsta šį sportą ir vesdavosi mane ant ežero. Mes su Kostu Gusevu abu zarasiškiai, tai visi kartu ir žaisdavome. Vėliau pradėjome važinėti į masinius čiuožimus Daugpilyje, kur mus pastebėjo treneris Igoris Martišovas. Jis klausė, ar nenorime pradėti žaisti, o kai pabandėme, taip iki dabar ir žaidžiame.

- Kodėl pasirinkai vartininko poziciją ir ar esi išbandęs kitų pozicijų?

- Vartininko pozicijoje aš esu nuo pat mažų dienų. Vaikystėje žaisdavau ir futbolą, ir rankinį, visur stovėdavau vartuose, o ledo ritulys nebuvo išskirtinis.

Ant ežero neturėdavau dar ledo ritulio aprangos, tai teko žaisti kaip žaidėjui, tačiau šiaip niekada nesu bandęs jokių kitų pozicijų.

- Jeigu ledo ritulininkai turi būti tvirti, gerai čiuožti ir taip toliau, tai kokios savybės būtinos vartininkui?

- Didžiąją dalį vartininko žaidimo sudaro psichologija. Žaidėjai rungtyniauja visi kartu, o vartininkas visada vienas ant ledo. Jis turi būti stiprus psichologiškai, pro praleisto įvarčio nepalūžti. Vartininkas turi būti lankstus, labai greitas, lankstus. Pas vartininką turi būti gerai išvystytą sprogstamoji jėga. Jis taip pat turi būti labai geras čiuožėjas, geresnis nei visi kiti.

Viskas vyksta labai dideliu greičiu, todėl kai vyksta primušimai, turi judėti greitai ir išlaikyti balansą ant pačiūžų.

- Ar visi vartininkai turi labai gerą regėjimą?

- Čia būna skirtingai. Aukštesniame lygyje vartininkui neįmanoma sureaguoti į smūgį, o jeigu meta iš arti - viską sudaro užsiimta pozicija vartuose.

- Įprasta sakyti, kad vartininkas yra pusė komandos, tačiau kai žaidėjai pelno įvarčius, jie vienas kitą sveikina, taip pat gali bendrauti ant suolo ir taip toliau, o vartininkas dažniausiai būna vienas savo vartuose. Kaip svarbu vartininko pasitikėjimui ir jo žaidimui, kad komandos draugai pasveikintų po geresnių epizodų ir kitaip įtrauktų į rungtynes?

- Kiekvienas vartininkas mėgsta skirtingai. Daugelyje komandų vartininkams duodamos net atskiros vietos rūbinėse, kad galėtų susikaupti ir būtų atskirai nuo žaidėjų. Vartininkams - milžiniška atsakomybė. Kad žaidėjai kartu, o vartininkai - atskirai, tiesiog to nejauti. Jau nuo mažų dienų taip yra, todėl nėra skirtumo, ar po geresnio epizodo atčiuožia tave pasveikinti, ar ne. Į tai tiesiog nekreipi dėmesio.

- Ar turi prietarų ar tradicijų, kurių būtinai laikaisi prieš rungtynes?

- Turiu, tačiau nenoriu atskleisti, nes po to nesiseks (juokiasi).

- Ar sunkiai išgyveni pralaimėjimus, kaip su jais susitvarkai ir ar yra buvę rungtynių, po kurių negalėjai užmigti ir ilgai galvojai, ką galėjai padaryti kitaip?

- Praktiškai po kiekvienų rungtynių taip būna. Žaidėjams būna, kad jie sužaidžia geras rungtynes, tačiau komanda pralaimi, o vartininkas praleidžia įvarčius ir vis tiek po kiekvieno iš jų randa dalelę kaltės jame. Manau, kad vartininkai išgyvena kur kas labiau nei žaidėjai, nes jie žino, kad galėjo savo komandą išgelbėti.

- Kas tau labiausiai yra išlikę atmintyje iš karjeros pradžios Švedijoje?

- Švedijoje vaikų požiūris į ledo ritulį yra labai profesionalus. Jie nuo pat mažų dienų moko vaikus, kad jeigu nori kažko pasiekti, tai ledo ritulys turi būti kaip darbas ir turi elgtis kaip profesionalas.

Man asmeniškai nebuvo labai sėkmingi tie du metai, rungtyniavau ne pačioje stipriausioje komandoje, turėjome daug vartininkų, o savo trenerio - ne, todėl daug žaisti negaudavau. Iš esmės prisiminimų daugiau blogų, negu gerų. - Iš Švedijos atvykai į aštuoniolikmečių rinktinę, tačiau tais metais žaidei vos vienose rungtynėse ir tą kartą buvai įmestas į ugnį pirmo diviziono B grupėje, o atremtų smūgių procentas švelniai tariant buvo nekoks. Kituose turnyruose jau žaisdavai visose rungtynėse ir gerokai pagerinai savo žaidimą. Kokie prisiminimai iš tų trijų metų aštuoniolikmečių rinktinėje ir kas buvo sunkiausia debiutuojant toje komandoje?

- Pirmas blynas - prisvilęs. Debiutuodamas labai jaudinausi, o tada treneris Andrejus Jadkauskas rungtynėse su Slovėnija, pralaiminėjant 1:6, išleido mane į aikštelę. Tada man buvo penkiolika metų, o žaidėme IB divizione. Žiauriai drebėjo kojos, kiekvienas metimas, kad ir pats paprasčiausias, atrodė kaip pats pavojingiausias. Taip gavosi, kad primušė man tų įvarčių tikrai nemažai.

- Ar labai išgyvenai tai? Buvai įmestas į ugnį, dar labai jaunas, turbūt pats supratai, kad dar viskas prieš akis?

- Nuo mažų dienų tėtis mane mokė, kad kiekvienos rungtynės turi būti kaip paskutinės, reikia atsiduoti visu šimtu procentų, todėl po kiekvienų rungtynių labai pergyvenu.

- Papasakok kaip šį sezoną sekėsi Amerikoje, kokios buvo gyvenimo ir treniruočių sąlygos ir kaip pavyko ten prisitaikyti?

- Gyvenimo sąlygos buvo puikios. Patekau į labai gerą šeimą, jie manimi rūpinosi, paveždavo ir t.t. Dažnai važiuodavome į Vašingtoną, nes netoli gyvendavome.

Kalbant apie treniruotes, tai nuo antradienio iki penktadienio turėdavome 1 val. 10 min. treniruotes ant ledo, antradieniais - ketvirtadieniais dar po treniruotę ant žemės, o šeštadieniais ir sekmadieniais - rungtynės.

Pirmadienį buvo diena, per kurią užsiimdavome su vaikais ir pagelbėdavome jiems treniruotėse.

- Turėti geresnį sezoną trukdė ir traumos. Papasakok, kas nutiko ir koks tas laikas būnant traumuotam?

- Abu kartus negalėjau žaisti dėl smegenų sukrėtimo. Abu kartus užgriuvo žaidėjai ant manęs. Labai daug kažką veikti negalėjau, nes turint smegenų sukrėtimą net negali žiūrėti televizoriaus. Tiesiog guli lovoje, nueini pažiūrėti į komandą ir juos palaikai. Stengiesi prastumti laiką, paskaityti knygą.

Sudėjus traumas be ledo ritulio praleidau apie du mėnesius.

- Kaip manai, ar pasikeitė ir kuo pasikeitė tavo žaidimas po Amerikos?

- Pagerėjo mano pozicinis žaidimas, jo skaitymas. Kuo daugiau žaidi, treniruojiesi, tuo tampa geresnis ir žaidimo skaitymas, tačiau ten turėjome labai stiprų vartininkų trenerį, kuris labai prisidėjo per treniruotes, kad pagerėtų mano čiuožimas, tiek visos kitos savybės.

- Ar jūsų jaunimo lygoje komandos turi sirgalius, koks yra palaikymas?

- Išvažiuoti į Ameriką iš Europos ir papulti į stiprią lygą beveik neįmanoma. Čia jie nemato kaip tu atrodai, todėl nuo kažko pradėti reikia. Mūsų lygoje daug sirgalių nebūdavo, ateidavo po 200-300 žmonių.

- Jau turėjai pirmas rungtynes už „Energiją“. Ar vartininkui reikia apsiprasti su komanda, jų gynyba, ar taip pat gerai vieną dieną gali žaisti už vieną komandą, o kitą - už kitą?

- Vartininkui skirtumo nėra. Manau, kad vartininkas gali bet kada ir bet kurioje komandoje žaisti. Užtenka prieš rungtynes pasikalbėti, pakalbėti su treneriu ir to užtenka, todėl nėra sunku įsilieti į komandą.

- Praėjusį sezoną su „Energija“ triumfavai Lietuvos čempionate. Koks tai buvo jausmas, ką prisimeni gero iš praėjusio sezono?

- Jausmas buvo labai geras, kaip ir visada laimint titulą. Mums nebuvo kito varianto, nes „Energija“ nebuvo pralaimėjus Lietuvos čempionate. Mums vienintelė užduotis - laimėti čempionatą. Apibendrinant tą sezoną, tai Baltarusijos lygoje pasirodėme vidutiniškai, galėjome ir geriau, tačiau smagu, kad pabaigėme gera nata.

- Neblogai pasirodei Baltijos iššūkio taurėje Latvijoje. Ar teko šnekėtis su treneriu, gal kalbėjote apie treniruočių stovyklą prieš pasaulio čempionatą?

- Treneriai nemėgsta girti savo žaidėjų. Bet mes su juo kalbėjome ir sakė, kad būsiu pakviestas į stovyklą.

- Esi vienas tų žaidėjų, kurie ne tik rungtyniauja, bet ir labai domisi kitomis komandomis ir lygomis. Ką palaikai olimpiadoje ir ką prognozuoji?

Palaikiau švedus ir amerikiečius, tačiau abi rinktinės jau iškrito anksti ir netikėtai. Manau, kad šiais metais gali iššauti čekai, kurių žaidimas man tikrai patinka.

- Kas tavo idealas?

- Pekka Rinne'as ir Jonathanas Quickas. Stengiuosi žaisti taip, kaip jie. Jie abu labai atletiški ir greiti. Anksčiau visada prisižiūrėdavau jų epizodų ir mėgindavau tai pakartoti treniruotėse.

- „Energijai“ artėja lemiamos kovos Lietuvos čempionate. Ką norėtum perduoti sirgaliams?

- Manau, kad nebegali būti jokių pasiteisinimų. Prasidės svarbiausios kovos ir šiemet yra bent du stiprūs varžovai, kurie gali pasipriešinti, todėl sirgaliams atkrintamosios bus tikras desertas.

Titas Pacauskas
Sportas.lt
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

Pasaulio futbolo čempionatas 2018

06-20 Portugalija 15:00 Marokas
06-20 Urugvajus 18:00 Saudo Arabija
06-20 Iranas 21:00 Ispanija
06-21 Danija 15:00 Australija
06-21 Prancūzija 18:00 Peru
06-21 Argentina 21:00 Kroatija
06-22 Brazilija 15:00 Kosta Rika
06-22 Nigerija 18:00 Islandija
06-22 Serbija 21:00 Šveicarija
06-23 Belgija 15:00 Tunisas
06-23 Pietų Korėja 18:00 Meksika
06-23 Vokietija 21:00 Švedija

Aurum 1006 km lenktynės

Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

Begimas (141)
Įkelti trasą Ieškoti
Begimas
REZULTATAI Viso: 141