M.Kaznačenko įveikti sunkumus padėjo ir Lietuvos himnas interviu

 Marija Kaznačenko paragavo olimpinių žaidynių skonio. 24 metų slidininkė vienintelėje savo rungtyje Pjongčange – 10 km lenktynėse laisvuoju stiliumi – užėmė 73-iąją vietą tarp 90 sportininkių. Čempione tapo norvegė Rgnhild Haga (25 min. 0,5 sek.). Antrąją vietą užėmė švedė Charlotte Kalla (atsiliko 20,3 sek.), trečiąją – norvegė Marit Bjoergen (31,9 sek.). Lietuvos olimpietė nuo olimpinės čempionės atsiliko 5 min. 43,7 sek. „Buvo žiauriai sunku. Raumenys labai greitai užsirūgštino, nes čia daug ilgų pakilimų. Iš pradžių važiavau paskui norvegę, o paskutiniame rate jau teko šliuožti vienai. Gal reikėjo rinktis kiek kitokią taktiką“, - po finišo svarstė visaginietė.

M.Kaznačenko neslėpė – arenalinas ją užplūdo dar prieš startą, kai atėjusi į starto zoną išvydo ir išgirdo spalvingą ir triukšmingą žiūrovų minią.

Trasoje Lietuvos sportininkės veide ne kartą šmėstelėjo šypsena. Buvo linksma? „Visi klausia – kodėl tu trasoje visą laiką šypsaisi? Net treneriai, kai po varžybų paklausdavo, kaip jaučiuosi, o aš atsakydavau, kad buvo labai sunku, stebėdavosi: „Tai kad netrodė, juk šypsojaisi“. Išties tą šypseną vadinu mirties arba komos šypsena. Nes jei trasoje šypsausi, reiškia man labai sunku“, - teigė M.Kaznačenko.

Pjongčange įveikti sunkius išbandymus jai padėjo ir „Tautiška giesmė“.

„Himno žodžius gerai žinau, bet vakar dar kartą perskaičiau. Ir šiandien trasoje važiuoju ir skamba: iš šviesa, ir tiesa. Visą kelią giedojau himną. O dar su tokia apranga“, - pasakojo slidininkė.

Lietuvos slidininkai ir biatlonininkai Pjongčange lenktyniauja dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus sukurta apranga, simbolizuojančia riterio šarvus ir papuošta lietuviška simbolika.

„Iš pradžių ne visiems patiko ta apranga, nes keistokai atrodė. Bet apsirengiau, pasižiūrėjau, dar pamačiau, kaip trasoje atrodo. Žiauriai gerai“, - prisipažino olimpietė. Tiesa, ji juokavo, kad reikėjo rinktis kitą spalvą, nes kai kurios varžovės, išvydusios sidabrinę lietuvių aprangą, mesteli: „Žuvytė.“

Paklausta, kaip jautėsi po pirmo gyvenime olimpinio finišo, M.Kaznačenko šyptelėjo: „Norėjau kuo greičiau atsigulti. Dar prieš finišą, kai posūkyje pradėjo lydėti kamera, pagalvojau: tik nefilmuok. Bet po to pamaniau: ai, tegu filmuoja, nors močiutės pažiūrės.“