B.Vanagas įvardijo, kas svarbiausia nerašytame Dakaro garbės kodekse

Buriuotojai dažnai sako, kad draugystės po burėmis nesuvaidinsi. Benediktas Vanagas įsitikinęs, jog ta pati taisyklė galioja ir dalyviams Dakare. Pastarosiomis dienomis Pietų Amerikoje išbandymų nestokojantis lenktynininkas turėjo ne vieną progą pats tuo įsitikinti.

Šeštadienio popietė antrajame Dakaro bivake netoli Pisko miesto. Pasibaigus prologui, daugelis ekipažų jau grįžę į savo stovyklas, o B. Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio ekipažą kopose pristabdė techninės problemos. Tuo metu pro „General Financing team Pitlane“ paviljoną einanti moteris iš kitos komandos nepraleidžia to pro akis.

„Kas atsitiko? Kur jūsų ekipažas? Ar jiems viskas tvarkoje, nenukentėję“, – pasiteirauja nepažįstamoji. Netrukus ji pamato partempiamą juodąjį „Toyota Hilux Gazoo Racing“ bolidą, mandagiai palinki sėkmės ir atsisveikina. Vėliau B. Vanagas pasakos, kad prie jų ekipažo kopose buvo sustoję keli automobiliai – bandė vilkti, bet bergždžiai, nes patys klimpdavo į smėlį. Galiausiai sugrįžti į bivaką padėjo olandų komandos „Riwald Dakar Team“ sunkvežimis.

Tą patį vakarą nedidelės paslaugos prireikia jų tautiečiams – greta B. Vanago stovyklavietės įsikūrusiems broliams Timui ir Tomui Koroneliams. Olandų komandos technikas atėjo pasiskolinti įrangos variklio kompresijai matuoti. Po akimirkos dėkingas svečias su gautais įrankiais grįžta į savo laikinąją bazę tęsti darbų prie lenktyninio bagio.

Panašių empatijos ir geranoriškos pagalbos atvejų tarp skirtingų komandų Dakare galima užfiksuoti kasdien.

Benediktas Vanagas | Edgaro Buiko nuotr.

Sekmadienį brolišką pagalbos ranką B. Vanagui ištiesė kitas tautiečių ekipažas – Vaidotas Žala su Sauliumi Jurgelėnu. Antrajame greičio ruože, vos išsikapstę iš smėlio, jiedu pro šalį važiavusiam B. Vanagui kilstelėjo į viršų nykščius. Suprask, viskas gerai – pagalbos nereikia. Tačiau po akimirkos jos prireikė pačiam B. Vanagui. Vos už šimto metrų, „lipdamas“ per kopos keterą, iškart už jos „Black Hawk“ bolidas netikėtai sminga žemyn ir apvirsta. V. Žala su šturmanu sugaišta dar kelias brangias minutes padėdami atversti tautiečių automobilį.

„Esame labai dėkingi už šį brolišką poelgį. Tikiuosi, jiems tokios paslaugos neprireiks, bet tikrai atsakytume tuo pačiu. Karma šito tikrai nepamirš. Pamenu, kai prieš kelerius metus šaltą rytą patys džentelmeniškai padėjome užvesti „Misterio Dakaro“ Stefano Peteranselio „Peugeot“ bolido variklį. Kiekvienas veiksmas duoda atoveiksmį – dabar pagalbos sulaukiame patys“, – kalbėjo B. Vanagas.

Pasak jo, toks kolegiškas paslaugumas Dakaro trasoje, bivake ar kitur yra vienas svarbesnių punktų nerašytame Dakaro garbės kodekse. Tai daug ką pasako apie dalyvių kaip asmenybių brandą.

„Dakare susirenka neeilinės asmenybės. Kaip taisyklė, daug pasiekusios gyvenime. Esu dėkingas šiam gyvenimo etapui, kad mane supa būtent tokie žmonės. Pastebėjau, kad kuo daugiau žmogus yra pasiekęs, tuo jis yra paprastesnis. Tame ir užkoduota draugystės vertė Dakare. Todėl visi čia tiesiog būna savimi ir vertina santykį su aplinkiniais. Dakare mažiau vaidybos“, – su savita filosofija į Dakaro dalyvių tarpusavio ryšius žvelgia B. Vanagas.

Šiuos jo žodžius tarsi patvirtina nuolatiniai susitikimai su Dakaro veteranais ar lyderių gretose kasmet važiuojančiais elitiniais pilotais. Kartais pokalbiai su jais tebūna apsikeitimas mandagiomis frazėmis, bet dažnai tai tampa bičiuliškų santykių pradžia. Visa tai reiškia galimybę plėsti akiratį ir semtis naujų patirčių, kurios ypač brangios profesionaliame sporte.