Kodėl Vokietijoje tiek daug talentingų žaidėjų? (3)

2017.12.10 14:00
Inokentij Zareckij
Vokietijos – Čekijos rungtynių akimirka | Scanpix nuotr.

Vokietijos – Čekijos rungtynių akimirka | Scanpix nuotr.

Vokietijos rinktinė šiuo metu užima futbolo olimpą. Į Konfederacijos taurę dabartinis rinktinės strategas Joachimas Lowas atsivežė jaunimo kupiną rinktinę, kuri galų gale išsivežė trofėjų į Vokietiją. Kur nepažiūrėsi, ten pamatysi jauną talentingą vokietį, kuris supranta savo funkcijas, žino ko iš jo reikalauja treneris. Į pasaulio čempionatą J.Lowas gali atvežti 4 skirtingas rinktines ir visos jos bus konkurencingos bei stiprios. Į galvą ateina klausimas – kaip? Iš kur Vokietijoje tiek daug stipraus ir talentingo jaunimo? Apie tai ir pakalbėsime.

Joachimas Lowas | Scanpix nuotr.

Joachimas Lowas | Scanpix nuotr.

2000-ųjų metų Europos čempionatas Vokietijos futbolo rinktinei buvo katastrofiškas. Kažkada buvusi viena stipriausių komandų futbolo pasaulyje nesugebėjo išeiti iš savo grupės - vokiečiai per tris rungtynes surinko vieną tašką ir pelnė vos vieną įvartį. Absoliutus fiasko. Tų metų paskutiniu lašu tapo tai, kad Vokietijos rinktinės geriausiu žaidėju buvo laikomas 39-metų Lotharas Matthausas. Po stiprios L.Matthauso ir J.Klinsmanno futbolininkų kartos kitos neatsirado, rinktinėje trūko jaunų žaidėjų.

Pirmos kalbos apie reformas vokiečių futbole atsirado dar 90-ųjų metų pradžioje. Nuo to laiko sekančius 10 metų vokiečių rinktinės ir klubų stiprybė buvo tik mitas. Po 1998-ųjų metų nesėkmės pasaulio futbolo čempionate vokiečių ekspertai prabilo apie problemas. 2000-ųjų metų katastrofa tapo paskutiniu lašu – visi suprato, jog reikalingos reformos. Pokyčiai turėjo būti greiti ir staigūs, nes Vokietija gavo teisę priimti pasaulio čempionatą 2006-ais metais. Tuo metu rinktinė buvo krizėje, nebuvo kam joje žaisti.

Savo nepasitenkinimą tokia situacija išreiškė rėmėjai. Vokietijos ekonomikos milžinai, kurie palaikė bei rėmė Vokietijos futbolo rinktinę ir Vokietijos Futbolo Sąjungą (DFB – vok.k.). Jie parodė, jog yra nepatenkinti silpnais rinktinės rezultatais. Dėl prastų rezultatų rėmėjų įvaizdis katastrofiškai krito. Tačiau rėmėjai pasisakė, jog dalyvaus futbolo reformų realizacijoje. DFB tuo metu vadovavo 75-metų funkcionierius Egidius Braunas, vienas iš Vokietijos futbolo nomenklatūros patriarchų. Jis tapo populiarus padedant vargšams bei įkūrė aukų fondą, tačiau neefektyviai vadovavo vokiečių futbolui 90-ais, kai priimdavo neteisingus operatyvius bei strateginius sprendimus. Vokietijos rinktinės krizė dažniausiai siejama su šio žmogaus priimtais sprendimais. Po visų fiasko E.Braunas atsisakė dalyvauti eiliniuose rinkimuose.

Gerhardas Mayeris-Vorfelderis | Organizatorių nuotr.

Gerhardas Mayeris-Vorfelderis | Organizatorių nuotr.

Naujas prezidentas turėjo ar net gi privalėjo ieškoti būdų kaip reformuoti Vokietijos jaunimo futbolą, o šis klausimas turėjo tapti svarbiausiu pretenduojant į DFB vadovo postą. Tokių idėjų turėjo „VfB Stuttgarto“ prezidentas Gerhardas Mayer-Vorfelderis. Vokietis nuo 1968-ųjų metų dirbo skirtingose DFB struktūrų pozicijose, nuo 1992-ųjų metų prisijungė prie FIFA komiteto ir nuo 1975-ųjų iki 2000-ųjų metų buvo „VfB Stuttgart“ klubo prezidentu. Jam valdant, klubas pakilo į elitinį Vokietijos divizioną, reguliariai kovojo dėl čempiono medalių bei taurių, turėjo bei vis dar turi vieną stipriausių jaunimo akademijų. Komandoje nuolat atsirasdavo talentingų žaidėjų.

G.Mayeris-Vorfelderis puikiai suprasdavo jaunimo futbolo problemas. Savo rinkimų kompanijoje reformos jaunimo futbole tapo pagrindine tema. 2001-ais metais jis laimėjo rinkimus ir tapo DFB prezidentu. Reformų programą pradėjo rengti dar prieš pradedant vadovauti sąjungai, nuo 2001-ųjų iki 2002-ųjų metų vyko pasirengiamasis etapas, o jau nuo 2002/03 metų sezono atnaujinta sistema pradėjo veikti.

Pagrindiniai reformų punktai.

1. Į DFB įeina daugiau nei 27 tūkstančiai neprofesionalių klubų visoje Vokietijoje. Visi jie gavo finansinę pagalbą darbui su vaikais.

2. Nei vienas futbolo talentas (berniukas ar mergaitė) negalėjo būti nepastebėtas. Dėl to visoje valstybėje įkuriami jaunų futbolininkų palaikymo centrai, kurie rūpinasi bei dirba su mėgėjiškais klubais.

3. Kiekvienas profesionalus Vokietijos futbolo klubas tam, kad galėtų gauti licenciją dalyvauti Pirmoje arba Antrojoje „Bundesligoje“ privalėjo turėti jaunimo paruošimo centrą, kuris turėjo atitikti DFB reikalavimus.

4. Jaunieji futbolininkai, kurie užsiiminėjo jaunimo paruošimo centruose, turėjo gauti išsilavinimą arba profesiją. Šiems tikslams pasiekti DFB tiesiogiai rėmė mokyklas bei profesinio ugdymo centrus.

5. Reformas patyrė vaikų, paauglių bei jaunimo futbolas. Kuriama jaunių „Bundesliga“ žaidėjams ne vyresniems nei 19 metų.

6. Vokietijos jaunių komanda tampa jaunimo futbolo piramidžių viršūne. Visos jaunių rinktinės pradedant nuo U-15 treniruojasi ir žaidžia pagal vienodus principus.

7. DFB reformuoja trenerių išsilavinimo sistemą aukščiausioje Vokietijos trenerių mokykloje. Daugiausiai dėmesio skiriama vaikų bei jaunimo treneriams. Jaunimo apmokymai vykdomi pagal vienintelę treniravimosi ir žaidimo filosofiją, kurioje pagrindiniu aspektu tampa techninis išsilavinimas bei žaidėjo mąstysena.

Matthiasas Sammeris | Organizatorių nuotr.

Matthiasas Sammeris | Organizatorių nuotr.

Kuriant futbolo reformą DFB atsižvelgė į kitų valstybių patirtį, kurios prieš tai pertvarkė savo sistemą - Olandiją bei Prancūziją, tačiau vokiečiai dar daugiau atsižvelgė ir į savo tautinius išskirtinumus. Vokietijos rinktinės sėkmė 2002-ųjų metų pasaulio čempionate nesustabdė reformos, o 2004-ųjų žlugimas Europos čempionate dar labiau stimuliavo - atėjo laikas.

Milžinišką indėlį į programos realizaciją įdėjo buvęs futbolininkas Matthias Sammeris, kuris daugiau nei šešis metus buvo DFB sporto direktoriumi. Pagrinde M.Sammeris kuravo vaikų ir jaunimo futbolą, Vokietijos rinktinės jaunesnes komandas. Žodžiu, M.Sammeris užsiėmė visos Vokietijos jaunių futbolu. Šiuo metu DFB sporto direktoriaus pareigas užima Hansas-Dieteris Flickas, buvęs J.Lowo asistentas Vokietijos rinktinėje. Dabar būtent H.D.Flickas yra atsakingas už Vokietijos futbolo tobulėjimą. Apie DFB programą galima kalbėti ištisas dienas, nes ji apima daug sferų ir sričių, tad pereikime prie pavyzdžių, kurie parodys šios futbolo reorganizacijos rezultatus. DFB programos rezultatą puikiai parodo jaunojo Dortmundo „Borussia“ ir Vokietijos rinktinės saugo Juliano Weiglio karjera.

Hans-Dieter Flickas | Organizatorių nuotr.

Hans-Dieter Flickas | Organizatorių nuotr.

J.Weiglis gimė nedideliam miestelyje Bad Aiblinge, augo Ostermunchen kaimelyje, kuris yra 50 km. nuo Miuncheno, netoli Alpių kalnų. Tai ne pats geriausias regionas futbolo tobulėjimui, čia daug dėmesio skiriama žiemos sportui. Ostermunchene gyvena apie 1300 žmonių ir jis laikomas kurortiniu miesteliu. Apie kokį futbolą galima kalbėti? Tačiau miestelis turi savo vietinę komandą: „SV Ostermunchen“, kuri turi savo jaunių grupes.

Būtina pabrėžti, kad būtent tokios vietinės mėgėjiškos komandos ir sudaro futbolo reformos piramidės pagrindą. Daugiau nei 27 000 tokių klubų priima į savo gretas daugybę vaikų, kurie pradeda dėti savo pirmus žingsnius mėgėjiškų komandų sistemoje. Programa padeda neprofesionalioms ir mėgėjiškoms futbolo komandoms finansiškai ir kitomis kryptimis, bet daug dėmesio skiriama treneriams ir darbuotojams, kurie dirba su jaunimu bei vaikais. Didelė dalis trenerių užsiima vaikų treniravimu po savo tikrųjų darbų, būtent treneriai-entuziastai padeda vaikams aktyviai pradėti užsiimti futbolu. DFB per vietines federacijas moka treneriams, apmoko metodikomis, rengia seminarus.

„Unsere Amateure – echte Profis“ – „Mūsų mėgėjai – tikri profesionalai“, taip skamba DFB šūkis, kuris kuo tiksliausiai apibūdina mėgėjišką Vokietijos futbolą.

Jaunimo paruošimo centrų žemelapis | Organizatorių nuotr.

Jaunimo paruošimo centrų žemelapis | Organizatorių nuotr.

Būtent pas tokį trenerį entuziastą papuolė minėtas J.Weiglis. Vienu iš pagrindinių dalykų yra vaikų klubų skatinimas surengti kuo daugiau jaunių turnyrų ir varžybų savo regionuose. Viename iš tokių turnyrų buvo pastebėtas 10-metis J.Weiglis, kuris tuo metu atstovavo „SV Ostermunchen“ komandai. Jį pastebėjo Pietų Bavarijos regiono centro koordinatorius Peteris Wimmeris. Vienu svarbiausiu sėkmingos reformos punktų yra 366 jaunųjų futbolininkų palaikymo centrų tinklas, kuris apima visą Vokietijos teritoriją. Kiekviename jų dirba kvalifikuoti treneriai, o pats centras turi puikią infrastruktūrą. 2016-ais metais 366 centruose dirbo apie 1300 trenerių. Tokie centrai Vokietijoje laikomi organizacijomis, kurios papildomai padeda vaikams gauti futbolo išsilavinimą, dažniausiai tokiuose centruose treniruojami 11-14 metų talentingi vaikai. Įprastai vaikai savo mėgėjiškoje komandoje treniruojasi 2-3 kartus per savaitę ir 1-2 kartus papildomai centruose. Daugiausiai dėmesio jaunimo centruose skiriama technikai ir sprendimų priėmimui aikštelėje.

Jaunimo paruošimo centrų žemelapis | Organizatorių nuotr.

Jaunimo paruošimo centrų žemelapis | Organizatorių nuotr.

Centrai prijungiami prie regiono lyderio - klubo, kuris turi gerą infrastruktūrą, DFB papildomai investuoja į klubo tobulinimą. Centrų tinklas valstybės teritorijoje yra išdėstytas tokiu būdu, kad maksimalus atstumas, kurį įveiktų vaikas neviršytų 25 kilometrų, užsiėmimai tokiuose centruose yra visiškai nemokami. Kiekvienas vaikų centras įeina ir yra prižiūrimas futbolo asociacijos (Landesverband), tokie centrai turi didžiulę įtaką dėl ko vaikų organizacijos Vokietijoje puikiai funkcionuoja ir dirba. Į DFB įeina 21 tokia futbolo asociacija, kurioje dirba žmogus, kuris pilnai atsako už viso regiono jaunimo tinklą. Šiuo metu visoje Vokietijos teritorijoje yra 29 jaunimo centrų koordinatoriai. Išskyrus juos, kiekvienoje vietinėje federacijoje dirba skautai, kurie reguliariai stebi mėgėjų komandas, bandydami atrasti kuo daugiau talentų. Nuolatinis talentingų vaikų ir jaunuolių skautingas yra viena svarbiausių krypčių reformoje, juk nei vienas talentas negali būti nepastebėtas.

P.Wimmeris vienas tokių DFB koordinatorių Pietų Bavarijos regione, o jo dėmesį atkreipė 10-metis J.Weiglis. Jis pradėjo treniruotis Šlosbergo jaunimo centre, kuris yra nutolęs 15 kilometrų nuo jaunuolio namų. Pradžioje į treniruotes vėžė tėvai, laikui bėgant keliavo pats – dvi stotelės traukiniu ir jau vietoje. J.Weiglis greitai perėjo į pagrindinį regiono mėgėjų klubą: „TSV 1860 Rosenheim“, kuris laikomas vienu svarbiausių talentų tiekėju „TSV 1860 Munchen“ jaunimo centrui. Būtent iš „Rosenheimo“ į „Munchen 1860“ klubą perėjo broliai Larsas ir Svenas Benderiai, kurie spėjo sudalyvauti Čempionų lygoje ir debiutavo pagrindinėje Vokietijos rinktinėje.

Kalbant apie finansus, į galvą ateina klausimas kiek DFB tai kainuoja? Jaunųjų futbolininkų centrų tinklo išlaikymas, įskaitant infrastruktūrą ir personalą, kainuoja apie 10 milijonų eurų kasmet. DFB, kuris turi turtingus rėmėjus bei sutartis, gali sau leisti tokias išlaidas, bet šie pinigai yra investuojami į ateitį, kuri laikui bėgant atsipirks, juk investicijų dėka Vokietijos futbolo rinktinės skina pergales ir tokiais būdais skatina didinti rėmėjų išlaidas.

Julianas Weiglas | Scanpix nuotr.

Julianas Weiglas | Scanpix nuotr.

Rungtyniaujant už „Rosenheimą“ ir besitreniruojant Šlosbergo jaunimo centre, J.Weiglis atkreipė kelių profesionalių klubų dėmesį. Žaidėjas ir šeima pasirinko „Munchen 1860“ klubą, kuris pasižymi savo sėkmingais darbais su jaunais žaidėjais. Miuncheno klubo jaunimo centras išsiskiria tuo, kad turi vieną geriausių infrastruktūrų ir jaunimą, kuris išauga iki „Bundesligos“ bei debiuto pagrindinėje Vokietijos rinktinėje.

Kai DFB paskelbė reikalavimus, jog kiekvienas klubas, kuris nori patekti į 1-ąją arba 2-ąją „Bundesligą“ privalo turėti jaunimo centrą, tai netapo problema. Didžioji dalis klubų ir taip turėjo tokias jaunių organizacijas. Žinoma, taip buvo ne visur, anksčiau klubo vaikų mokykloje treneriu buvo pusiau profesionalas arba išvis mėgėjas be išsilavinimo, kuris vakarais paspardydavo kamuolį. Kai kurie klubai neturėjo vaikų perėjimo į jaunių sistemą ir jaunimo į suaugusių.

Beveik visiems klubams teko išleisti pinigų ir patobulinti savo jaunimo centrus, kad šie atitiktų DFB iškeltus reikalavimus. Daug dėmesio buvo skirta trenerių kvalifikacijos kėlimui, infrastruktūrai bei apmokymo procesui. Tam, kad klubas gautų profesionalią licenciją, jų centrai turi atitikti visų DFB ir Vokietijos futbolo lygų reikalavimus. Visi šie reikalavimai yra išdėstyti „Licencijavimo statute“.

Būtina prisiminti, kad jaunimo parengimo centras vokiečių futbole, tai ne paprasta jaunių mokykla kur vaikai tiesiog žaidžia futbolą. Tai galingas sporto ir išsilavinimo kompetencijų centras, kuris turi išskirtinę infrastruktūrą, aukštos kvalifikacijos kadrus. Be jokių abejonių centrai tapo verslo dalimi, kuri vadinasi „profesionalus futbolas“. Išskyrus klubų sistemos licencijavimą, Vokietijoje yra ir jaunimo centrų sertifikavimas. Tokie centrai gauna ir vertinimus nuo 1 iki 5 žvaigždučių, pavyzdžiui „Nurnbergo“ klubo centras yra įvertintas 3-jomis žvaigždutėmis.

2016-ais metais 53 Vokietijos klubai turėjo sertifikuotus jaunimo centrus – 18 pirmoje „Bundesligoje“, 18 antroje, 11 trečioje ir net 6 regioninėje. Kartą UEFA komisijos atstovai, kurie užsiima jaunių futbolo pasiruošimu, lankėsi rytų Vokietijoje. Ten jie pamatė Kotbuso „FC Energie“ ir Rostoko „F.C. Hansos“ jaunimo centrus ir prarado amą – Vokietijoje trečiosios lygos klubai turi tokio aukšto lygio jaunimo centrus, kurių neturi kai kurie klubai dalyvaujantys Čempionų lygoje.

Kasmetinės klubu investicijos į jaunimo paruošimo centrus | Organizatorių nuotr.

Kasmetinės klubu investicijos į jaunimo paruošimo centrus | Organizatorių nuotr.

2014/15-ųjų metų sezone DFL paskaičiavo, kad 36 pirmosios ir antrosios „Bundesligos“ klubai jaunimo centrams išlaikyti išleido apie 132 milijonus eurų. Tai vidutiniškai 4 milijonai eurų klubui per metus. Nėra labai didelė suma. palyginus su tuo, ką šie jaunimo centrai duoda. Nuo 2002/03-čių metų sezono iki 2015 metų (13 sezonų) vokiečių profesionalūs klubai jaunimo centrams išleido apie 1,1 milijardo eurų. Na kaip išleido, labiau investavo, juk puikiai matome Vokietijos klubų lygį, nekalbant apie rinktinės pasiekimus. Iš 23-jų žaidėjų, kurie laimėjo 2014-ųjų metų pasaulio čempionatą, tik DU niekada nesitreniravo jaunimo paruošimo centruose, tai rinktinės veteranai - Miroslavas Klose ir Romanas Weidenfelleris.

Ar buvo tokių klubų, kurie negavo licencijos dėl jaunimo paruošimo centrų neturėjimo? Ne. Tačiau trečiojoje „Bundesligoje“ kai kurie klubai greitai tobulino savo mokyklas, kad atitiktų reikalavimus. Vienas iš tokių klubų buvo Leipcigo „RB Leipzig“, kuris milžiniškais tempais brovėsi į profesionalų futbolą, nors prieš tai nuo nulio kurtas klubas neturėjo net savo jaunių mokyklos. J.Weiglis, būdamas 14 metų, prisijungė prie „Munchen 1860“ klubo. Jis tuo pačiu metu mokėsi mokykloje ir vakarais dalyvavo centro treniruotėse. Tačiau jis greitai persikraustė į Miuncheną, kur klubas sukūrė tinkamas sąlygas gyventi pačiam. Yra du variantai, kaip ne vietiniams vaikams gali treniruotis jaunių komandose.

Pirmas variantas – klubai turi savo internatus, kuriuose vaikai gyvena ir mokosi. Ten jie turi mokslo ir treniruočių grafikus, kurie leidžia tiek mokytis, tiek treniruotis du kartus per savaitę.

Antras variantas – klubai apgyvendina vaikus mokyklose, kurios jau turi gyvenamąsias patalpas. Abu variantai išsiskiria tuo, kad turi galimybes mokytis ir užsiimti futbolu. Tam, kad tai įgyvendintų, DFB kartu su klubais sukūrė programą, kuri vadinasi „Elitinės futbolo mokyklos“. Tokiomis mokyklomis vadinasi įstaigos, su kuriomis DFB ir klubai pasirašo sutartis ir pagal jas mokyklose mokosi jaunieji futbolininkai. Dažniausiai tai 15 arba vyresnio amžiaus vaikai.

Vokietijos „Bundesliga“: Leverkuzeno „Bayer“ - „Leipzig“ (2017.11.18) | Scanpix nuotr.

Vokietijos „Bundesliga“: Leverkuzeno „Bayer“ - „Leipzig“ (2017.11.18) | Scanpix nuotr.

Dauguma mokyklų ir gimnazijų norėtų pasirašyti tokias sutartis, tačiau DFB turi 18 reikalavimų, kuriuos šios įstaigos turi įvykdyti. 2015-ais metais Vokietijoje tokių įstaigų buvo 35. Vienoje tokių mokyklų mokėsi J.Weiglis. Pagal grafiką žaidėjai rytais dalyvauja mokyklos užsiėmimuose, o vakare treniruojasi stadione, kuris yra būtinas įstaigai. Antra treniruotė vyksta klubo jaunimo centre. Su moksleiviais, kurie nespėja arba blogai mokosi, papildomai dirba specialistai, kurie padeda įveikti sunkumus. DFB kasmet gauna ataskaitas apie mokinius, kurie mokosi gerai arba blogai. Vienu iš šios DFB ir „elitinių futbolo mokyklų“ perlų yra tai, kad į turnyrus, kurie vyksta gan toli nuo centrų ar miestų vyksta 2-3 pedagogai, kurie specializuojasi skirtingose mokslo sferose.

Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad profesionalūs klubai savo žaidėjams padeda gauti profesijas. Pavyzdžiui Monchengladbacho „Borussia“ bendradarbiauja su profesionaliu koledžu „Volksgarten“, kur yra ruošiami vadybos bei ekonomikos specialistai, Leverkuzeno „Bayer“ žmogus žaidžiant futbolą gali tapti pramoninės chemijos specialistu. Klubo rėmėjas leidžia mokytis bei praeiti praktiką savo paties koncernuose.

J.Weiglis baigė mokyklą sulaukęs 17 metų ir pradėjo mokytis ekonomikos bei prekybos sferoje. Po dviejų metų jis gavo diplomą bei profesiją. Vokiška praktika sujungti mokslą ir sportą panaši į Sovietų Sąjungoje įgyvendintą sistemą. Taip SSRS sportinėse mokyklose bei internatuose ruošė būsimus čempionus, tačiau vokiečiai šį modelį labai patobulino ir modifikavo.

Jaunimo paruošimas Vokietijoje išskirstytas etapais. Jaunių Vokietijos čempionatas rengiamas nuo 1968-ųjų metų, o 2002 metais turnyras buvo reorganizuotas ir taip atsirado Jaunių „Bundesliga“ jaunuoliams iki 19 metų. Turnyre dalyvauja 42 komandos, kurios dalinamos pagal teritorinį principą. Trys blogiausios komandos iš kiekvienos zonos iškrenta į jaunių regiono lygą. Kiekvienos zonos nugalėtojas bei viena iš komandų, kuri užėmė antrąją vietą, dalyvauja finaliniame turnyre, kur vyksta pusfinaliai pagal išvykos ir namų rungtynes. Paskui pusfinalių nugalėtojai kaunasi finale dėl čempionų titulo.

Thomas Muller  | NKL nuotr.

Thomas Muller | NKL nuotr.

Būtina pabrėžti, kad jaunių „Budenslyga“ neturi nieko bendro su elitiniu Vokietijos čempionatu. Jaunių turnyre dalyvauja ir mėgėjiškų klubų jaunių komandos, o iš turnyro gali iškristi ir elitinio klubo jaunimo komanda. Jaunių „Bundesliga“ tai tarsi tramplinas į jaunimo, o vėliau ir į suaugusių futbolą. Tai proga pasireikšti jaunuoliams ir pasirodyti prieš elitinius klubus. Toks turnyras yra gan populiarus dalykas visoje Vokietijoje.

Apie svarbias rungtynes aktyviai rašo žiniasklaida, o derbiai ir įdomios rungtynės surenka gan didelę auditoriją. 2006/07 metų sezone Leverkuzeno „BayArena“ stadione susirinko net 22 500 sirgalių, „Bayer“ nugalėjo Miuncheno „Bayern“ jaunių komandą rezultatu 2-1. Tose rungtynėse dalyvavo tokios žvaigždės kaip Thomas Mulleris, Toni Kroosas, Holgeris Badstuberis, Tomas Kraftas, Bastianas Oczipka, Štefanas Reinartzas ir Marcelis Risse.

Jaunimo lygos rekordininku laikomas Gelzenkircheno „Schalke 04“ klubas, kuris tris kartus tapo Vokietijos čempionais, o tarp nugalėtojų minimos pasaulio čempionų pavardės: Benediktas Howedesas ir Mesutas Ozilas. 2015/16 metais Jaunimo „Bundesligoje“ triumfavo Dortmundo „Borussia“ jaunimas. Tokia sėkmė leido sukurti 2007-ais metais „Bundesligą“, kurioje rungtyniauja iki 17-os metų.

Mesutas Ozilas | Scanpix nuotr.

Mesutas Ozilas | Scanpix nuotr.

J.Weiglis „Munchen 1860“ jaunimo komandoje sužaidė virš 100 rungtynių tokiuose turnyruose bei praėjo visus jaunimo centro etapus. Būdamas 17 metų J.Weiglis vis dar turėjo galimybę atstovauti jaunių komandai, tačiau dažnai rungtyniavo „Munchen 1860“ jaunimo komandoje. Vokietijos jaunimo klubai turi amžiaus apribojimus - žaidėjai negali būti vyresni nei 23 metų. Jaunimo komandos negali pakilti aukščiau trečiosios lygos.

Taip jaunimo komandos žaidėjai gauna praktikos rungtyniauti prieš vyresnius žaidėjus. J.Weiglis kovojo regionų lygoje tapo stipresnis, gavo patirties ir įsivažiavo į pirmąją „Munchen 1860“ komandą. Antrojoje „Bundesligoje“ jis debiutavo 18 metų. Pirmus savo vaisius futbolo reforma nuskynė 2008-ais metais, kai U-19 Vokietijos rinktinė laimėjo Europos čempionatą.

Tos rinktinės lyderiais buvo broliai Larsas ir Svenas Benderiai, Robertas Zieleris ir Marcelis Risse, jie tapo reformos produktais. Nuo 2008-ųjų metų vokiečių jaunimo rinktinės laimėjo dar tris titulus: U-17 rinktinė 2009-ais triumfavo Europoje, jaunių komanda tais pačiais metais taip pat triumfavo Europoje, o 2014-ais metais Europos čempionatą laimėjo ir U-19 rinktinė. Įvairios rinktinės daugiau nei dešimt kartų užėmė prizines vietas pasaulyje bei Europoje. 2016-ais metais vokiečiai užėmė antrą vietą Brazilijoje vykusioje olimpiadoje.

Net šeši jaunimo komandos žaidėjai, kurie laimėjo 2009-ais metais, 2014-ais tapo pasaulio čempionais Brazilijoje, tai: Manuelis Neueris, Jerome‘as Boatengas, B.Howedesas, Matsas Hummelsas, Sami Khedira, M.Ozilas bei Mario Gotze. Toje pačioje komandoje rungtyniavo ir Marcas Andre ter Stegenas, kuris kartu su „Barcelona“ iškėlė Čempionų lygos taurę.

Horstas Hrubeschas | Organizatorių nuotr.

Horstas Hrubeschas | Organizatorių nuotr.

Milžinišką indėlį į Vokietijos jaunimo futbolą įdėjo Horstas Hrubeschas - jis 16 metų dirbo su jaunimo rinktinėmis. Vokietijos jaunimo rinktinės, tai vaikų-jaunių futbolo piramidės viršūnė. Anksčiau viskas buvo paprasčiau, komandos susirinkdavo, sužaisdavo ir skirstydavosi. Rinktinės neturėjo vieningos treniruočių koncepcijos, jaunesnės rinktinės nebuvo įtrauktos į DFB struktūras ir egzistavo savajame pasaulyje. Būdavo atvejų, kai iš jaunesnių rinktinių niekas nepasiekdavo profesionalaus futbolo, nekalbant apie pagrindinę rinktinę. Po 2002-ųjų metų daug kas pasikeitė.

Nuo pat reformų pradžios vaikų ir jaunimo futbole buvo priimti vieningi treniruočių ir komandos organizacijos principai. Nuo pat U-15 rinktinės iki pat viršūnės principai tokie patys. Rinktinių štabai sukomplektuoti aukščiausio lygio treneriais, medicinos ekspertais, mokytojais.

Vadovaujantis „nei vienas talentas negali būti nepastebėtas“ principu DFB štabe nuolat renka ir analizuoja duomenis apie kiekvieną jauną futbolininką. Analizuojami visi jauni žaidėjai, kurie buvo pakviesti į rinktinę arba bent atvyko į atranką, analizuoja viską, pradedant nuo sportinių ir medicininių testų ir baigiant charakterio bruožų bei kitų smulkių detalių analize. Duomenų bazė yra tik aisbergo viršūnė.

Kiekvienos vokiečių jaunimo rinktinės štabas turi trenerius ir skautus, kurie nuolat važinėja per visą Vokietijos teritoriją. Taip J.Weiglis buvo pastebėtas būdamas 18 metų, tuo metu jis atstovavo „Munchen 1860“ jaunimo komandą. Žaidėjas spėjo sužaisti 15 rungtynių už jaunimo rinktinę, dalyvavo Jaunių pasaulio čempionate bei J.Weiglis pateko į Vokietijos rinktinės paraišką keliaujant į 2016-jų Europos čempionatą.

J.Weiglio karjeros pavyzdys puikiai parodė, kaip veikia pati vokiečių futbolo reforma. Kaip veikia mėgėjų klubai, jaunimo palaikymo centrai, turnyrų struktūrą bei rinktines institucijos. Vokiečių reforma nepavyktų, jeigu ne sunkus trenerių darbas. DFB pilnai reformavo trenerių paruošimą. Būtent treneris yra raktinis žmogus vokiečių sistemoje. Trenerių paruošimas tapo sistemos pagrindu, buvo paruošti nauji specialistai ir pagal naujus standartus apmokyti seni.

Reformos trenerių srityje vyko atsargiai, tam, kad nesunaikinti senų tradicijų ir papildyti jau turimas žinias. Pagrindiniu aspektu tapo techninis paruošimas bei futbolo mąstysenos tobulinimas. Prieš 20 metų pagrindiniu treniravimo aspektu buvo fizinis išsilavinimas.

Julianas Nagelsmannas | Scanpix nuotr.

Julianas Nagelsmannas | Scanpix nuotr.

Dabar mes matome, kaip buvę vaikų ir jaunimo treneriai tampa profesionalių klubų treneriais: Tomas Tuchelis, Markusas Gisdolis bei Julianas Nagelsmannas. Vokietijos trenerių mokykla tapo viena geriausių pasaulyje, į kurią dabar lygiuojasi visa Europa. Nieko keisto, kad dabar į Vokietiją vis dažniau vyksta kitų valstybių treneriai. Daugiausiai su Vokietija bendradarbiauja Islandija. Šios valstybės jaunimo treneriai kiekvienais metais dalyvauja mokymuose, lankosi paskaitose ir seminaruose, atsiskaito egzaminuose bei apsikeičia savo patirtimi. Prieš 15 metų islandai bandė perimti anglų trenerių patirtį, tačay taip išėjo, kad paskutiniame Europos čempionate Islandija nugalėjo anglus. Taigi apibendrinant Vokietijos futbolo reformas galima išskirti pliusus ir minusus.

Pliusai:

1. Jaunimo paruošimo centrų sistema ir skautingas apčiuopia visą šalį. „Nei vienas talentas negali būti nepastebėtas“ tai yra visiška tiesa.

2. Užsiėmimai netrukdo mokslui, dalyvaujant ruošimo centruose bei profesionaliose klubuose. Vaikas, kuris gal ir ne taps profesionaliu žaidėju gali baigti mokyklą bei gauti profesiją arba išsilavinimą.

3. Paruošta sistema, kuri vaikams leidžia pereiti į jaunių futbolą, o jauniams jau į vyresniųjų.

4. Aukštas trenerių paruošimo lygis.

5. Labai lanksti sistema, joje talentas gali sužibėti 15 metų, kitas 18, o trečias gali pasiekti aukštą lygį 20 metų. Taip nutiko „Koln“ klubo gynėjui Jonasui Hektoriui, kuris į profesionalų futbolą pateko 22 metų. Jis taip pat praėjo visas jaunimo pakopas bei treniravosi jaunimo centruose. Šiuo metu gynėjas atstovauja Vokietijos rinktinei. Visi talentai turi būti pastebėti.

Kevinas-Prince'as Boatengas | Organizatorių nuotr.

Kevinas-Prince'as Boatengas | Organizatorių nuotr.

Minusai:

1. Didelis krūvis vaikams ir jaunimui. Jaunių „Bundesligoje“ per metus vidutiniškai surengiama 26 rungtynės. Dalyvaujantis finalinėse dvikovose sužaidžia dar daugiau. Pridėkime dar jaunimo turnyrus, nacionalines, regionų taures. Rungtyniaujantis rinktinėse sužaidžia dar daugiau. Jaunių rungtynių skaičius minimaliai yra 30, maksimaliai 50. Jaunimui juk reikia mokytis bei treniruotis. DFB yra priešiškai nusiteikus prieš jaunimo Čempionų lygos turnyro formatą, kai profesionalūs klubai privalo gabenti ir jaunimo komandas. DFB siūlo kad, komandos savo noru dalyvautų jaunimo turnyre.

2. Postūmis link techninio paruošimo ir futbolo mąstysenos atvedė prie tokios problemos, kad Vokietijos rinktinėje atsiranda vis daugiau atakuojančių žaidėjų ir mažėja centro gynėjų ir puolėjų skaičius. Tose pozicijose, kur vokiečiai visada buvo stiprūs, mažėja žaidėjų. Dingsta centro puolėjų skaičius, sumažėjo atakuojančių krašto saugų. Būtina atrasti aukso vidurį bei sukurti metodikas, kurios leistų paruošti mirštančių pozicijų žaidėjus.

3. Vokietija paruošia vis daugiau žaidėjų kitoms rinktinėms. Kevinas Princas Boatengas atstovauja Ganai, Maximas Choupo-Motingas Kamerūnui, Fabianas Johnsonas bei Cristianas Pulišičius JAV, Hakanas Calhanoglu, Omeras Toprakas ir Younes Malli Turkijai. Tai pirmi žaidėjai, kurie atėjo į galvą. Visi jie gavo futbolo išsilavinimą Vokietijoje, kai kurie iš jų spėjo sužaisti už vokiečių jaunimo rinktines. Žinoma, tai mažiau futbolo nei socialinis klausimas, juk Vokietijoje daug imigrantų, kurių vaikai treniravosi jaunimo centruose. Pagal 2010-ųjų metų statistiką didžiausiuose Vokietijos miestuose Berlyne ir Hamburge daugiau nei 50% vaikų užsiimančių futbolu yra ne vokiečiai, bet gimę Vokietijoje. Tokiu atveju ne visi norintys pateks į rinktinę, tad atsiranda galimybė atstovauti savo protėvių komandą.

Hakanas Calhanoglu | Scanpix nuotr.

Hakanas Calhanoglu | Scanpix nuotr.

2016-ais metais Frankfurto mieste prasidėjo „DFB Akademijos“ statybos. Šių statybų kaina siekia 90 milijonų eurų, o akademija savo duris pravers 2018-ais metais. Šioje akademijoje susirinks ir galės treniruotis visų amžiaus grupių rinktinės, čia bus įrengti medicininiai bei mokslo centrai, vyks trenerių kursai, atsidarys biblioteka, kompiuterinės klasės bei apmokymo centrai. Taip pat čia dirbs DFB štabas. Akademijoje bus surinktas visas Vokietijos intelektualinis branduolys, čia surinktas visas futbolo potencialas.

2015-ais metais mirė visos Vokietijos jaunimo futbolo reformos pradininkas ir tėvas G.Mayeris-Vorfelderis, jam buvo 82-eji.

Inokentij Zareckij
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (3)
Registruoti
Anoniminiai (3)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų