Prancūzijoje žibantis tinklininkas A.Mišeikis: apie kelionių kupiną karjerą, Lietuvos rinktinę ir negyvenamą salą

25-erių metų 200 cm ūgio Arvydas Mišeikis yra vienas pajėgiausių Lietuvos tinklininkų, žaidžiančių užsienyje. Jau septynių šalių klubams atstovavęs lietuvis praėjusį sezoną praleido aukščiausios Prancūzijos lygos (Pro A) – Avinjono klube.

Nepaisant puikių asmeninių rezultatų, A.Mišeikio komandai nepavyko išlikti aukščiausiame divizione, bet lietuvis ir kitą sezoną turės progą rungtyniauti aukščiausioje lygoje – A.Mišeikis pasirašė dviejų metų kontraktą su Reno „Volley 35“ komanda, kuri šiuo metu kovoja Pro A lygos atkrintamosiose varžybose.

Portalui sportas.lt A.Mišeikis papasakojo apie karjeros pradžią, žaidimą užsienyje ir kitus pomėgius.

- Tinklinis Lietuvoje nėra pati populiariausia sporto šaka. Kodėl nusprendei gyvenimą susieti būtent su tinkliniu?, - sportas.lt paklausė A.Mišeikio.

- Vaikystėje lankiau įvairių sporto šakų treniruotes, bet tinklinis labiausiai patiko, nes supratau, kad šioje sporto šakoje galiu daugiau pasiekti nei krepšinyje ar futbole, kur konkurencija yra žymiai didesnė. Greitai tobulėjau, turėjau didelį norą sportuoti, o vėliau atsirado ir patirties, nors, žinoma, dar nesu senas.

- Per savo karjerą jau žaidei net septyniose šalyse (Lietuva, Kipras, Belgija, Rumunija, Italija, Austrija, Prancūzija). Kodėl taip dažnai tekdavo keisti komandas?

- Išties teko pakeliauti nemažai. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad keletą kartų turėjau keisti savo agentus, o kiekvienas agentas specializuojasi vis kitose šalyse, tačiau pagrindine dažno komandų keitimo priežastimi vadinčiau nuolatinį norą tobulėti, ieškoti geresnių sąlygų.

- Kuri šalis labiausiai įsiminė, kur labiausiai patiko žaisti?

- Vertinant tinklinio lygį, išskirčiau Italiją ir Prancūziją. Italija yra tinklinio sostinė, ten į rungtynes susirinkdavo labai daug žmonių, o klubų lygis buvo vienas geriausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, tačiau pastaruoju metu situacija Italijoje suprastėjo, daugelį klubų palietė krizė. Nemažai pajėgiausių tinklininkų iš Italijos, Ispanijos, Graikijos lygų persikėlė į Prancūziją, todėl šis sezonas turbūt buvo stipriausias Prancūzijos tinklinio istorijoje.

Tuo tarpu Austriją galėčiau išskirti dėl gyvenimo sąlygų. Gyvenau Insbruko kalnuose 7 km nuo miesto, todėl aplinka buvo nuostabi. Deja, Austrijos čempionato lygis buvo gana žemas, todėl padėjau komandai be didesnių problemų laimėti trečią iš eilės čempionų titulą.

- Šis sezonas tavo komandai buvo sudėtingas, bet kurį laiką atrodė, jog pavyks išlikti aukščiausioje lygoje. Kaip manai, kas lėmė tai, jog galiausiai buvote priversti atsisveikinti su stipriausia Prancūzijos lyga?

- Visas sezonas buvo sudėtingas, nes Avinjono komandos žaidėjų lygis nebuvo toks aukštas, kaip kitų Prancūzijos klubų. Taip pat ekipą dažnai kamuodavo traumos – vienas iš komandai atstovavusių brazilų per sezoną sužaidė gal tik 5 rungtynes, nors jis turėjo būti labai svarbia ekipos dalimi ir jam lygiavertės pamainos neturėjome. Komandos nariams dažnai pritrūkdavo ir stabilumo, o aš stengiausi padėti, kiek galėjau, tačiau, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys.

- Ar tikėjaisi tapti vienu rezultatyviausių komandos žaidėjų? Kas tai lėmė?

- Tiesą pasakius, tiėkajausi būti tarp šešių rezultatyviausių lygos žaidėjų, bet antra vieta kiek nustebino. Gerus rezultatus man padėjo pasiekti komandos draugai, kurie manimi pasitikėjo ir iš kurių sulaukdavau daug perdavimų.

- Apibūdink savo įprastą dieną Prancūzijoje.

- Mano įprasta diena, ko gero, yra kaip ir daugelio sportininkų: pusryčiai – treniruotė – pietūs – miegas – treniruotė – vakarienė – televizorius – miegas. Žinoma, laisvalaikiu su drauge nueidavome į parduotoves ar restoraną, nes norisi ir kažką kita nuveikti, ne tik treniruotis, valgyti bei miegoti.

- Kodėl nusprendei palikti Avinjono komandą? Ką žinai apie Reno klubą, ko tikiesi iš žaidimo jame?

- Visų pirma, todėl, kad Avinjono komanda iškrito iš aukščiausios lygos. Tiesa, net jei būtume išsaugoję vietą Pro A lygoje, vis tiek nebūčiau likęs Avinjone, nes įžvelgiau daug minusų tiek klubo vadyboje, tiek požiūryje į treniruotes.

Žinau, kad Reno klubas nuo Avinjono skiriasi kaip diena nuo nakties. Ten į viską žiūrima labai rimtai, keliami tik aukščiausi tikslai, žaidėjams sukuriamos puikios sąlygos tobulėti. Manau, kad per tuos du metus, kuriuos ten žaisiu, galime daug pasiekti. Komandą treniruos specialistas iš Rusijos, bus po žaidėją ir iš Latvijos, ir iš Estijos. Svarbiausia, kad visi šios komandos žaidėjai pasižymi kovingumu, ko ir reikia, norint pasiekti gerų rezultatų.

- Ar norėtum, jog būtų atgaivinta Lietuvos vyrų tinklinio rinktinė. Ar pats sutiktum žaisti joje? Kaip manai, kokio lygio ji galėtų būti?

- Jeigu tik ji būtų atgaivinta, tikrai joje žaisčiau. Apie rinktinės lygį sunku kažką pasakyti. Yra lietuvių, kurie rungtyniauja Švedijoje, Belgijoje, Vokietijoje, tačiau nemanau, kad galėtume prilygti Latvijos ar Estijos rinktinėms, kuriose tiesiog yra daugiau patyrusių aukšto lygio žaidėjų.

- Ar domiesi kitomis sporto šakomis? Ar turi savo palaikomą krepšinio, futbolo komandą?

- Kai turiu galimybę, stengiuosi pasižiūrėti Ričardo Berankio mačus. Labai domiuosi UEFA Čempionų lyga, palaikau Madrido „Real“ komandą, o labiausiai nemėgstu „Barcelonos“, tiesiog man jų žaidimo stilius yra nepriimtinas. Kalbant apie krepšinį, domiuosi NBA lyga ir ten žaidžiančiais lietuviais. Kai turiu laiko, internetu stebiu ir NBA rungtynes.

- Paskutinis klausimas: jei galėtum pasiimti tris daiktus į negyvenamą salą, kas tai būtų? Kodėl?

- Paimčiau didelę dėžę degtukų, kad galėčiau užkurti ugnį, meškerę, kad galėčiau pagauti žuvį ir didelę dėžę muilo, kad galėčiau normaliai nusiprausti (juokiasi).