Ar „Žalgiris“ jau prarado titulą? Penki pastebėjimai apie rungtynes su „Jonava“
Rungtynių akimirka | fkjonava.lt nuotr
„Liko penki finalai, kuriuose privalome laimėti. Viskas dar vis mūsų rankose“, - taip po pralaimėjimo Marijampolės „Sūduvai“ kalbėjo Vilniaus „Žalgirio“ atstovai, nenorėję sureikšminti prarastos pirmos vietos A lygoje. Tačiau pralaimėjimais 2 – 4 „Jonavai“ sumažino jų galimybes šiemet triumfuoti iki minimalių. Pateikiame penkis pastebėjimus apie rungtynes Vilniuje.
1. Gynyba
Praleisti net keturis įvarčius prieš komandą, kuri net nėra laikoma rimtu konkurentu, yra verta daug ir stiprios kritikos. Ypač todėl, kad tai yra tokios rungtynės, kuriose „Žalgiris“ turėtų tiesiog ateiti, pasiimti tris taškus ir ramiai galvoti apie paskutinį ir lemiamą mūšį su „Sūduva“ Marijampolėje.
Vilniaus ekipa dėl traumos prarado Liną Klimavičių, rungtyniauti negalėjo ir per daug kortelių susirinkę Diego Oyarzunas, vietoje jų pasirodė naujokas Kaja Roguljis, kurį buvo galima labiau pastebėti ne dėl gero žaidimo, o nuleistų rankų po varžovų įvarčių ir tos situacijos, kai jis netyčia „iškirto“ Slavko Blagojevičių.
Tuo tarpu „Jonava“ ne tik turėjo gerą planą, bet ir jo laikėsi, nors ir praleido du įvarčius. Tiesa, antrasis „Žalgirio“ įvartis krito jau turint vieno žaidėjo persvarą. „Jonavos“ gynyba atrodė organizuotai ir kompaktiškai, jie ne tik gerai judėjo ir komunikavo, bet ir laiku susikeisdavo ginamaisiais, stengėsi nerizikuoti ir nesant galimybei perdavimais pašalinti kamuolio iš pavojingos zonos, jį tiesiog išmušdavo arba vidurio link, arba į užribį.
2. Motyvacija
Na, gerai, „Žalgiriui“ kaip ir neturėtų trūkti motyvacijos, juk jie kovoja dėl čempionų titulo, žaidžia savo namuose, kurie turėtų būti lyg tvirtovė, tačiau visų rungtynių metu atrodė, kad jie tiesiog per lengvai pasiduoda varžovų spaudimui ir nors surengė nemažai atakų, jose trūko ugnelės.
Rezultatyvusis Darvydas Šernas ir vėl buvo tuščias. Jis yra jau patyręs žaidėjas, kuris turėtų išnaudoti jam suteikiamas progas, tačiau varžovų gynėjai jam buvo per greiti, arba jis neturėjo pakankamai priežasčių už juos bėgti greičiau ir smūgiuoti taikliau.
Tuo tarpu „Jonava“ kovojo dėl kiekvieno laisvo centimetro, dėl kiekvieno jau beveik prarasto kamuolio ir suteikė tiek pagrindo pagyroms, kiek tik buvo įmanoma. Atvykę į Vilnių jie parodė, kaip komanda turi žaisti su polėkiu ir varyti į neviltį savo varžovus. Būtent to labiausiai trūko „Žalgiriui“.
3. Naujas treneris problemų nepašalino
Jau esu apie tai rašęs ir dar kartą pasikartosiu, kad ne Valdas Dambrauskas buvo didžiausia „Žalgirio“ problema. Tad jį pakeitus dvejus metus nieko netreniravusiu baltarusiu Aleksandru Brazevičiumi nieko iš esmės nepakeitė.
Didelio pokyčio taktikoje nematyti, vilniečiai ir toliau remiasi tais pačiais žaidėjais, kurie jau atrodo pavargę nuo futbolo ir nelabai norintys kovoti už savo komandos garbę. Taip, jie iškovojo dvi pergales prieš Klaipėdos „Atlantą“ ir „Trakus“, bet daryti kažkokias išvadas iš to neverta. Kodėl? „Atlantas“ savo namuose atrodė šiek tiek įtartinai vangiai, nors po savaitės jie kardinaliai transformavosi ir visai kaip „Jonava“ tiesiog „plėšėsi“ dėl kiekvieno kamuolio Marijampolėje. „Trakai“ taip pat nedemonstravo tokio žaidimo, kokį gali rodyti ir kokiu prieš tai nugalėjo tą patį „Žalgirį“.
Šiose rungtynėse neatrodė, kad žalgiriečiai turėtų kažkokį ypatingą planą, kurį pasitelkus būtų galima patiesti sąlyginai silpnesnį varžovą, jiems trūko energijos, aštrumo, susikalbėjimo ir dar daug kitų dalykų.
4. Raudona kortelė neišgelbėjo
Antrojo kėlinio viduryje rungtynių teisėjas parodė antrą geltoną kortelę „Jonavos“ žaidėjui Karoliui Šilkaičiui ir išvarė jį iš aikštės. Apie šį incidentą daug nediskutuosiu, nes „Futbolo.tv“ jo pakartojimo taip ir neparodė, todėl sunku nuspręsti, ar toks sprendimas buvo teisingas, ar ne.
Šioje situacijoje įžvelgiu kitą problemą. Net ir turėdami vienu žaidėju daugiau bei dar pakankamai laiko sumažinti smūgį ir išplėšti bent jau lygiąsias, „Žalgiris“ tuo visiškai nepasinaudojo. Jie pelnė vieną įvartį ir atrodė, kad jau gali „perlaužti“ rungtynes, tačiau tuomet „Jonava“ davė savo atsaką, pelnė ketvirtąjį įvartį ir ramiai iki paskutinio teisėjo švilpuko apsigynė, išvengę didesnių gaisrų prie savo vartų.
Čia turbūt reikėtų sugrįžti prie motyvacijos. Labai keista matyti futbolininkus, kurie pralaimi vieną iš savo „finalų“, yra priremti prie sienos, turi žūtbūt iškovoti pergalę, tačiau nesugeba apsukti rungtynių eigos savo naudai prieš dešimt žaidėjų.
5. Kova dėl titulo jau greičiausiai baigta
Šiandien „Sūduva“ Vilniuje susitiks su „Trakais“ ir jeigu į namus parsiveš pergalę, tuomet kova dėl titulo greičiausiai jau bus baigta.
Lygioje vietoje suklupęs „Žalgiris“ įteikė labai netikėtą, tačiau labai lauktą dovaną Marijampolės ekipai, kuri vasarą dar turbūt visai nesvajojo, kad sezono pabaigoje kovos dėl čempionų titulo. Jeigu dar prieš rungtynes su „Jonava“ vilniečiai galėjo kontroliuoti savo likimą ir laimėję visus likusius susitikimus būtų apgynę čempionų vardą, dabar juos galėtų išgelbėti tik „Sūduvos“ kluptelėjimai.
Ir visgi, apibendrinus šias rungtynes, galima iškelti pagrindinį klausimą: ar tokį žaidimą demonstruojantis „Žalgiris“ yra vertas tapti čempionu?
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
