Apie jaunuolį su barzda arba stilingo bušido kovotojo H.Vikšraičio kasdienybė

 Ne paslaptis, kad daugelis Henriką Vikšraitį šiuo metu geriau žino kaip „tą jaunuolį su barzda“, tačiau sportininkas sako, kad svarbiausias įvertinimas jam – už nuveiktus darbus – laimėtas kovas.

„Po kovų išsiskirti iš minios man patinka, tačiau į ringą einu susitelkęs pergalei“,– teigia jaunasis tėtis, jau kovo 18 dieną po metų pertraukos grįšiantis į bušido ringą Lietuvoje. Publikai žadėdamas gražų reginį, sportininkas papasakojo apie pasiruošimą, jam brangų laiką su šeima ir, žinoma, visiems pavyzdžiu tapusį įvaizdį.

– Ar įvaizdis netrukdo siekti tikslų sporte?

– Tikrai ne, visiems įstringa mano įvaizdis kovų metu. Tad jei dabar kardinaliai jį pakeisčiau, kovo 18 dieną vargu ar mane kas atpažintų (šypsosi). Be barzdos ir plaukų būčiau nebe savimi, toks stilius man pačiam labiau prie širdies. Treniruotėse netrukdo, žmonės labiau atkreipia dėmesį, kartais net gatvėje atpažįsta ir klausia kada kova. Pakeitęs įvaizdį, manau, turėčiau vėl ieškoti naujo gerbėjų rato, nes visi mane pripratę matyti tokį. Ir man taip atrodyti patinka.

– Kiek laiko skiri šukuosenos formavimui?

– Barzdą turiu jau keletą metų ir visad kerpuosi „Woxx barbers“ vyrų kirpykloje. Ten mane išmokė įvairių gudrybių, tad daug laiko prie barzdos ir šukuosenos praleisti nereikia, svarbiausia atrodyti tvarkingai.

– Sporto salėje niekas skaudžiai nepeša?

– Salėje ne, nes su pirštinėmis sunku tai padaryti, bet turiu namuose, kas mano barzdą papešioja (juokiasi). Tai labai patinka mano mažajai dukrytei.

– Papasakok apie kasdienybę, kaip leidžiate dienas su šeima?

– Laisvalaikio turiu ne tiek ir daug, kadangi tenka daug treniruotis (du kartus per dieną). Po rytinės treniruotės stengiuosi nukeliauti į universitetą, nes mokausi magistrantūroje Edukologijos universitete, vėliau darbas, vakarinė treniruotė ir vėl darbas. Tačiau ir tokiu įtemptu grafiku gyvendamas bandau kuo daugiau laiko praleisti su šeima, nukeliauti į žaidimų kambarį su žmona ir dukra, nuvažiuoti į vingio parką pasivaikščioti ar galų gale paprasčiausiai pažaisti namuose.

– Kur geriausiai atsipalaiduoji?

– Atsipalaidavimas priklauso nuo nuotaikos: jei esu geros nuotaikos, nepavargęs – salė man padeda išvalyti mintis, tačiau nėra geresnės vietos už namus. Grįžus ten dukra visada pasitinka su šypsena, o žmona su skaniu, sveiku maistu, nors ir svorį mesti reikia (šypsosi).

– Ką labiausiai mėgstate veikti, kai liekate dviese su dukryte?

– Mūsų dukrytė labai reikli, mėgsta pažaisti, mėgsta tėvelių telefonus, mėgsta suversti namus, bet negali atsispirti ir šokiams. Nors pačiai dar sekasi nekaip, bet su tėvelių pritarimu būna labai linksma, gal net ne nuo leidžiamos muzikos, o nuo juokingų tėčio judesių (juokiasi). O šiaip veiklos turime, ji savarankiška, mėgsta tyrinėti žaisliukus, stengiuosi kasdien išmokyti ją kažko naujo.

– Ar sunku būti jaunu tėčiu?

– Lengvai šiais laikais gali tik „malkų“ gauti (juokiasi). Gyvenimas permainingas, bet aš dėkingas už tai, kur esu dabar. Dėkingas draugams, šeimai, žmonai, o labiausiai sau pačiam, nes stengiuosi visur įžvelgti pozityvą. Žinoma, norėtųsi gyventi dar geriau, kad galėtume savęs nevaržyti, bet svarbiausia judėti pirmyn, nesvarbu kokio didumo tie žingsniai būtų. Ir jausti šeimos palaikymą. Mano dukrytei nieko netrūksta, žmona taip pat nesiskundžia , nors kailinių už daug tūkstančių ir neperku, tad laikau save visai pavykusiu tėveliu.

– Į ringą grįši po pertraukos, ar pasiilgai savos publikos?

– Buvau išvykęs, tad pertraukos nuo kovų neturėjau, tiesa, turėjau pertrauką tik nuo lietuviško bušido ringo. Drąsiai galiu teigti, kad renginiai, vykstantys „Siemens“ arenoje ne tik, kad neatsilieka, bet net lenkia kitus turnyrus, organizavimo ir kovų lygio atžvilgiu. Ir, be abejonių, sava publika kartais gali net nulemti kovų baigtį: garsiais šūksniais ir besąlygišku palaikymu. Laukiu tos akimirkos, kai grįšiu.

– Ar paruošei staigmenų?

– Nustebinti varžovus pasistengsiu savo technika, o fanams pademonstruosiu užsispyrusį lietuvišką charakterį.