A.Sanchezo istorija: nuo baso berniuko iki žvaigždės
Alexis Sanchezas | Scanpix nuotr.
Londono „Arsenal“ klubo žvaigždė Alexis Sanchezas gyvena atsakingai. Drovus ir uždaras čilietis nesimėgauja kalbėdamas su žiniasklaida. Iš dalies taip yra todėl, jog net patiems čiliečiams yra sudėtinga suprasti jo ispanų kalbą.
Per paskutinius aštuonerius metus Santiage, Buenos Airėse, Udinėje ir Barselonoje žaidęs, o dabar tai Londone darantis futbolininkas visada laikosi santūrios rutinos: jis visada atvyksta į treniruotes, namuose valgo sveikai, nesirodo viešumoje, o ypač – naktiniame gyvenime. Kuomet puolėjas aikštėje išgirsta švilpuką, jis žaidžia taip, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas.
Dėl savo atkaklumo A. Sanchezas yra pramintas Nino Maravilla (liet. stebuklingu vaiku). Treneriai Pepas Guardiola, Claudio Borghi, Arsene‘as Wengeras, Diego Simeone, Pasquale Marino ir Marcelo Bielsa labai vertina „kanonieriaus“ žaidimo stilių, kadangi jis puikiai tiko ir vis dar tiktų jų taktinėms schemoms.
Daugelis futbolininkų nekenčia pralaimėti. Dėl to A. Sanchezas aikštėje daro viską, jog tokio scenarijaus išvengtų. Būtent tai yra priežastis, kodėl treneriai jį liaupsina. Sekdami jo pavyzdžiu, komandos draugai pasisemia įkvėpimo. Tai pavergė ir gerbėjų širdis.
Džiaugsmas – paprastume
A. Sanchezas augo ir pirmuosius žingsnius futbole žengė Tokopilijoje (Čilė), kurioje gyvena apie 25 tūkst. žmonių. Tai miestas, apsuptas kalnų, dykumos ir jūros.
Tačiau gražus kraštovaizdis vietiniams gyventojams – menkas džiaugsmas. Mieste netrūksta apgriuvusių namų, jis yra labai užterštas. Vietiniai dažnai susiduria su skurdu, todėl neretai ši vieta yra vadinama „Velnio kampu“. Miestas vis dar reabilituojasi po 2007 metais išgyvento žemės drebėjimo. Nuo jo nukentėjo daug šeimų, o tarp jų buvo ir A. Sanchezo.
Futbolininkas savo gimtajame mieste atitrūksta nuo prabangos ir šlovės. Į Tokopiliją grįžęs čilietis visada vaikštinėja miesto gatvėmis, kalbasi su visais, nueina į vietinį barą, žaidžia futbolą su draugais ir su jais palaiko gerus santykius.
Ten A. Sanchezas sulaukė pirmosios pravardės – „Dilla“ (liet. voverė). Taip puolėjas buvo „pakrikštytas“ dėl to, jog visada buvo greitas, žaidė basomis kojomis ir, žaidžiant futbolą gatvėse, lipo ant namų stogų paimti užspirtų kamuolių.
„Buvau laimingas berniukas. Mes buvome nuolankūs, bet dabar atiduočiau viską, jog galėčiau sugrįžti į tas dienas. Buvau laimingiausias vaikas pasaulyje. Tai yra priežastis, dėl ko čia grįžęs visada jaučiuosi gerai. Čia yra mano šeima, draugai ir visi prisiminimai. Ir man labai patinka jūra“, – viename interviu sakė žaidėjas.
Į žvaigždes – per kančias
A. Sanchezas užaugo be tėvo. Net būdamas mažas berniukas jis su broliu Humberto ir seserimis Marjorie bei Tamara darė viską, jog padėtų savo mamai. Šeimai pragyventi padėjo ir dėdė Jose Delaigue, kuris atstojo išvykusį tėvą. Pastarasis pasaulį paliko prieš šešerius metus, kai mirė nuo vėžio.
Futbolininko mama prekiavo žuvimi, kurią pirmiausia turėjo paruošti pardavimui. Alexis kapinėse saugodavo automobilius nuo vagių, taip pat juos plaudavo.
„Nebuvo lengva gauti pinigų. Pasakiau savo mamai, kad ji nesijaudintų, nes būsiu futbolininkas ir turėsime pinigų. Tada ji juokėsi. Aš jai prižadėjau visokių dovanų, draugams – automobilių ir namų“, – pažadus prisiminė puolėjas.
A. Sanchezas futbolą pradėjo žaisti nuo šešerių, kai prisijungė prie vietos „Arauco“ komandos.
„Tas dienas prisimenu labai gerai. Jis buvo nuostabus talentas, kur kas greitesnis už kitus berniukus. Alexis visada buvo neramus ir susirūpinęs, todėl jam ištverti keliones nebuvo lengva. Juo buvo patenkinti ne visi, nes jis žaidė be keitimų, bet pakankamai nesitreniravo. Jis vietoje treniruotės žaisdavo futbolą gatvėse. Bet jis vis tiek pasiekė savo“, – „FourFourTwo“ sakė pirmasis futbolininko treneris Alberto Toledo.
„Prisimenu vienerias rungtynes dykumoje. Jis mūsų baudos aikštelėje priėmė kamuolį, apsivarė visą varžovų komandą, įsiveržė į jų baudos aikštelę ir stipriai nukentėjo po susidūrimo su vartininku. Dėl skaudaus susidūrimo jį pasodinau ant suolelio. Tada buvo labai karšta, jis kentė didelį skausmą ir vos prakalbėjo, bet maldavo manęs leisti jam mušti vienuolikos metrų baudinį. Tai yra tikrasis Alexis Sanchezas“, – pridėjo pirmasis treneris.
Kartą A. Sanchezui vaikų rungtynėse pavyko įmušti aštuonis įvarčius į dvejais metais vyresnių varžovų vartus. Vietinė futbolo asociacija tąkart suteikė galimybę jam rungtyniauti už dvi skirtingo amžiaus grupių komandas ir jis vienu metu laimėjo du turnyrus.
„Žaidžiant basomis kojomis atradau savo žaidimo stilių. Bėgdavau su mažais pašokimais, nes siekdavau išvengti akmenų. Tačiau tada nieko nesupratau apie pozicijas ir taktikas. Kartą treneris man liepė žaisti dešiniojo krašto puolėjo pozicijoje, o aš jo paklausiau: kur ji yra?“, – sakė A. Sanchezas.
Futbolininkas pirmąja porą gerų futbolo batelių gavo tik sulaukęs 15-os. Tuo pasirūpino jo komanda „Arauco“.
„Buvau labai laimingas, kad galėjau su jais žaisti ant gatvės, nors jie buvo skirti žaisti ant žolės“, – tikino jis.
Iki to laiko A. Sanchezo mama skolindavosi futbolo batelius iš kitų, kad jos sūnus galėtų sužaisti bent futbolo rungtynes.
„Treniravau vaikus su įgūdžiais ir potencialu. Tokie vaikai turi viską, jog būtų sėkmingi, bet galų gale talentą iššvaisto. Norint pasiekti tikslą, turi būti egocentriškas, nesiblaškyti, nepasiduoti ydoms. Ypač tai padaryti nelengva kilus iš skurdžios šeimos. Alexis buvo įsitikinęs, kad jis įveiks visus sunkumus. Pamenu jo debiutą „Cabreloa“ komandoje, kuomet jam buvo 16. Po keitimo žengęs į aikštę jis pasuko įvykius kita linkme. Nuo to karto supratau, kad jis yra ypatingas“, – sakė treneris A. Toledo.
Nauja patirtis
Sparčiai karjeros laiptais kilęs A. Sanchezas vieną dieną sulaukė trenerio Claudio Borghi skambučio, kuris pasiūlė jam prisijungti prie garsaus Čilės futbolo klubo „Colo-Colo“. Tuo metu strategas buvo pripažintas geriausiu Pietų Amerikos metų treneriu.
Jaunuoliui skambutis buvo ne tik kad netikėtas, bet ir iškėlęs ne vieną klausimą. Kuomet specialistas talentui prisistatė, pastarasis atsakė: „Hm... Borghi? O kas jūs toks esate? Nepažįstu jokių Borghių.“
C. Borghi teko 17-mečiui prisistatyti plačiau, tačiau dėl to nepasigailėjo. Puikiai Čilės komandoje žaidęs futbolininkas 2006 metais sulaukė Italijos „Udinese“ ekipos pasiūlymo ir buvo įsigytas už 1,7 milijono svarų sterlingų. Udinės klubas leido A. Sanchezui pusmetį nuomos pagrindais žaisti „Colo-Colo“ komandoje, o treneris C. Borghi tai pavadino kalėdine dovana.
Italijoje suspindėjęs futbolininkas 2011 m. persikėlė rungtyniauti į Ispaniją. „Barcelona“ komandos gretas papildęs A. Sanchezas teigė, kad jam teko visų futbolo paslapčių mokytis iš naujo. Tačiau tai visus ir sužavėjo.
„Alexis užkariavo mano širdį – mūsų širdis. Jis atvyko susijaudinęs ir atrodė, kad nepersilauš. Bet jo drąsa yra neįtikėtina. Jis savo žaidimu mums pasiūlė tai, ko neturėjome. Jis gali žaisti trijose atakuojančio plano pozicijose. Jis yra energingas, sunkiai dirba gynyboje, gerai žaidžia vienas prieš vieną, driblinguoja, gali apversti rungtynes aukštyn kojomis. Jis yra šaunus vaikis“, – sakė treneris Pepas Guardiolas, kai tąkart treniravo „Barceloną“.
„Alexiui reikia laisvės, o Barselonoje jis buvo įspraustas į rėmus. Tai jam netiko“, – anksčiau teigė dabartinis „Sevilla“ treneris Jorge Sampaoli.
„Dabar, jam rungtyniaujant „Arsenal“ klube, matome laukinį Sanchezą, kokį matėme Čilėje“, – pridėjo A. Sanchezo biografas Danilo Diazas.
