R.Alijevas: „Šiauliuose“ galėsiu žaisti ir būti naudingas komandai“

Prie „Šiaulių“ komandos prisijungęs Rolandas Alijevas pasiryžęs įrodyti, kad yra vertas ginti šalies nacionalinės rinktinės garbę.

28-erių metų 192 cm ūgio įžaidėjas sezoną pradėjo Samaros „Krasnye Krylja“ komandoje, tačiau šių metų pradžioje sugrįžo į gimtinę ir priėmė „Šiaulių“ pasiūlymą.

„Šiauliai“ potencialo nestokoja

– Kokį įspūdį susidarėte apie „Šiaulius“ - ar ekipa pajėgi šiemet kovoti dėl LKL medalių? – „Respublika“ pasiteiravo R.Alijevo.

– Įspūdžiai geri – komanda priėmė maloniai ir šiltai. Džiaugiuosi klubo suteiktomis puikiomis sąlygomis Šiauliuose gyventi su šeima. Jei kalbėtume apie žaidimą, tai pradžia visuomet būna sunki, nes reikia laiko įsivažiuoti. Be to, Rusijoje aš pusę metų praleidau ant atsarginių suolelio. Manau, kad mūsų komanda turi potencialių galimybių šiemet kažką laimėti. Sunkus darbas treniruočių metu turėtų duoti vaisių.

– Kokie „Šiaulių“ žaidimo komponentai jums kelia didžiausią nerimą?

– Mano manymu, turėtume labiau pasistengti gynyboje. Puolime komanda tikrai atrodo neblogai, visi gali įmesti. Bet krepšinyje galutinis rezultatas daugiausiai priklauso nuo gynybos: kiek tu būsi agresyvus gindamasis, kaip sugebėsi uždengti varžovą, taip seksis ir puolant.

– Kas lėmė jūsų apsisprendimą žaisti „Šiauliuose“?

– Jau buvau susitaikęs su ta mintimi, kad Rusijoje sulauksiu sezono pabaigos ir nė nemąsčiau apie galimybę pakeisti klubą, kai sulaukiau „Šiaulių“ kvietimo. Šiauliečiams pavykus susitarti su Samaros klubu, manimi pradėjo domėtis ir daugiau klubų, tačiau buvau davęs žodį „Šiauliams“, todėl ir esu čia. Galėjau likti Rusijoje ir sėdėti ant atsarginių suolelio – mano finansinė padėtis dėl to nebūtų nukentėjusi. Tačiau aš norėjau žaisti. Manau, kad „Šiauliuose“ turėsiu tokią galimybę ir būsiu naudingas komandai.

Su Goda sieja noras būti tikra šeima

– Ar tai, kad su dabartiniu „Šiaulių“ treneriu Gediminu Petrausku nuo mažų dienų esate bičiuliai ir kartu mokėtės krepšinio paslapčių, taip pat turėjo įtakos priimant „Šiaulių“ kvietimą?

– Mes kartu pabaigėme A.Sabonio krepšinio mokyklą, atstovavome šios mokyklos komandai. Daugiau su niekuo iš dabartinių komandos draugų kartu nesu rungtyniavęs. Su Gediminu esame daugiau nei draugai, nes bendraujame nuo vaikystės, nuolat susitinkame, susiskambiname. Jis pasuko trenerio keliu, aš toliau žaidžiu. Manau, kad atstovauti „Šiauliams“ Gediminas mane pakvietė matydamas mano perspektyvas ir galimybes padėti komandai. Dabar mes daugiau bendraujame kaip žaidėjas ir treneris, o vasarą, tikiuosi, ir vėl bendrausime kaip geri draugai.

– Ir su būsimąja žmona Goda prieš kelerius metus susipažinote G.Petrausko namuose...

– Taip, tai teisybė... (Juokiasi). Nežinau, iš kur žinote, bet teisybė. Savo pažintį 2009-aisiais su Goda pavadinčiau likimu. Gediminas bendravo su viena Godos drauge, o, Godai atvažiavus draugės pasiimti, pas Gediminą užsukau aš. Taip netikėtai ir susipažinome. Tikiu likimu ir tuo, kad mus suvedė likimas. O Gediminas, galima sakyti, labai prisidėjo prie mūsų pažinties. Jis buvo ir piršliu mūsų vestuvėse.

– Goda jus lydi visur – ir pasirinkus legionieriaus duoną, ir dabar, persikėlus rungtyniauti į kitą Lietuvos miestą. Kiek laiko truko ilgiausias jūsų išsiskyrimas?

– Po vedybų mes labai daug kalbėjomės šia tema - kai planavome vaikutį, jau buvome nusprendę, kad norime būti tikra šeima. Nenorime būti, kaip daug kitų standartinių šeimų, kuriose žmonės pirmenybę teikia karjerai. Manome, kad sutuoktiniai visur turi būti kartu ir vienas kitą palaikyti, tada nebus jokių trukdžių. Galėdamas išlaikyti žmoną ir dukrelę būsiu laimingas, jei jos abi visą laiką bus šalia.

Su krepšiniu - jau 22 metus

– Vaikystėje bandėte eiti imtynėmis užsiiminėjusio tėvo Rovšano Alijevo pėdomis - lankėte dziudo, kikbokso treniruotes. Kaip susidomėjote krepšiniu?

- Mano tėvukas buvo dziudo meistras, kartu – ir treneris. Teko lankyti gimnastikos treniruotes, paskui imtynes, o vieną dieną kaimynas man pasiūlė nueiti į krepšinio treniruotes. Tuo metu buvau šešerių. Krepšinio varžybas stebėdavau per televiziją, žaidimas man patiko, tad nutariau pabandyti. Mano amžiaus grupės tada sporto mokykloje nebuvo, todėl treniravausi su vyresniais vaikais. Prabėgus keleriems metams pradėjau lankyti ir bokso bei kikbokso treniruotes, bet krepšinio nemečiau, o galiausiai tik ties juo ir apsistojau. Su krepšiniu esu jau 22 metus.

– Legionieriaus duonos esate ragavęs įvairiose šalyse. Iš kur prisiminimai mieliausi?

– Atstovauti užsienio klubui išvykau labai anksti – būdamas vos 18-os išvažiavau į Prancūziją. Man, kaip jaunam žaidėjui, tie metai buvo įspūdingi. Tai buvo Eurolygos klubas, kuriame patyriau ir didelį krūvį, ir didelių išbandymų. Atrodo, taip neseniai išvažiavau, o jau prabėgo 10 metų, per kuriuos teko rungtyniauti 16 klubų. Taip susiklostė mano gyvenimas. Sunku pasakyti, kur buvo geriausiai, kur nelabai patiko. Iš kiekvieno klubo liko prisiminimų su savo pliusais ir minusais, kažką išskirti būtų labai sunku.

– O kodėl teko išsiskirti su „Krasnye Krylja“ klubu, iš kurio ir atvykote į Šiaulius?

– Su klubo vadovais sutariau labai gerai, jie ir nemąstė apie kontrakto nutraukimą. Galbūt kiek liūdna dėl to, kad pernai Samaros klubas mane išpirko iš Kijevo „Budivelnik“ ekipos, su kuria turėjau kontraktą dvejiems metams. Skaudu, nes nuo šio sezono pradžios aikštelėje aš praleisdavau labai mažai laiko, nors galėjau ir toliau rungtyniauti Kijeve bei žaisti daug. Nieko nepadarysi – toks likimas. Bandžiau kalbėtis su Samaros klubo treneriu Sergejumi Bazarevičiumi, kartu ieškoti problemos ir ją spręsti. Pasakiau, ką galvoju, galbūt jam tai nepatiko, nes žaisti gaudavau vis mažiau laiko.

Siekis – prasimušti į rinktinę

– Pernai nepatekęs į Lietuvos rinktinę jūs buvote pasiryžęs atstovauti Azerbaidžanui. Kodėl šie planai liko neįgyvendinti?

– Labai laukiau Lietuvos rinktinės pakvietimo, labai tam rengiausi ir buvau labai geros formos, bet manęs dėl kažkokių priežasčių nepakvietė. Tada pasakiau sau, kad myliu krepšinį ir noriu žaisti ten, kur esu reikalingas. Kelerius metus buvau kviečiamas atstovauti Azerbaidžanui, tačiau vis atsisakydavau. O pernai nusprendžiau jų kvietimą priimti. Sutvarkėme reikiamus dokumentus, pradėjau treniruotis, bet likus 5 dienoms iki oficialių varžybų gavome FIBA raštą, kad Azerbaidžano rinktinei atstovauti negaliu, nes esu laimėjęs medalių su Lietuvos jaunimo rinktine. Nepadėjo nei tai, kad mano tėvas yra azerbaidžanietis, nei Lietuvos krepšinio federacijos užtarimas.

– Įžaidėjo pozicija ir šiandien įvardijama kaip viena opiausių Lietuvos rinktinės bėdų. Ar tikite, kad „Šiaulių“ klube jums pavyks įrodyti, kad esate vertas atstovauti rinktinei?

- Manau, kiekvienas krepšininkas galvoja, kad jis gali žaisti geriau už kitus, tačiau tik treneriai žino, kas šiandien geriausiai sugebėtų įgyvendinti jų parengtą taktiką. Tai, kad galiu būti naudingas rinktinei, įrodinėsiu ir toliau. Ar man pavyks, priklausys ir nuo sėkmės, ir nuo mano žaidimo, ir nuo komandos rezultatų.