5 priežastys, lėmusios Lietuvos rinktinės pergalę prieš Estiją + rungtynių statistika (3)
Pirmųjų Baltijos taurės rungtynių akimirka | Fotodiena nuotr.
Lietuvos vyrų futbolo rinktinė sužaidė vos trečias rungtynes prie naujojo stratego Edgaro Jankausko ir jo štabo, o pirmieji darbo vaisiai matomi jau dabar.
Kovo mėnesį pirmi du susitikimai buvo pralaimėti kur kas aukštesnio kalibro varžovams – Rumunijai ir Rusijai, tačiau jie nuteikė optimistiškai. Ir ne be reikalo, nes Baltijos taurei mūsų šalies nacionalinė ekipa pasiruošė puikiai.
Tuo buvo galima įsitikinti sekmadienį Klaipėdoje vykusiame pirmajame mače su Estijos komanda. Prieš rungtynes E.Jankausko asistentas Rokas Garastas varžovų žaidimą palygino su Madrido „Atletico“, kuriuo siekiama atakuoti, spausti oponentus ir demonstruoti kietą bei kompaktišką žaidimą gynyboje. Tačiau jei uostamiestyje ir buvo galima įžvelgti „matracų“ žaidimo filosofijos, tai tik Lietuvos rinktinės žaidime.
Estai siekė žaisti pirmuoju numeriu, ilgiau kontroliuodami kamuolį ir turėdami tikslą ištampyti lietuvių gynybą. Tačiau svečiai dažniau su kamuoliu žaidė savo aikštės pusėje, nesugebėdami sukurti realių progų prie varžovų vartų. Be abejonės, dėl to nuopelnai atitenka mūsų šalies futbolininkams ir treneriams, kurie nepriekaištingai išanalizavo oponentų žaidimą.
Drausminga gynyba
Prieš rungtynes su estais buvo spėjama, jog Lietuvos rinktinės vidurio gynėjų duetą galėtų sudaryti broliai Klimavičiai: Arūnas ir Linas. Tačiau pastarasis liko sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio, o jo broliui aikštėje talkino Edvinas Girdvainis.
E.Jankauskas neprašovė, nes patirties (33 metai) ir jaunystės (23 metai) mišinys varžovams tapo dideliu galvosūkiu, kurio neišsprendė iki pat rungtynių pabaigos. Vidurio gynėjai laimėjo daug oro dvikovų, o ypač patikimai žaidė savo baudos aikštelėje. Joje vartininkas Emilijus Zubas galėjo jaustis ramiai.
Futbolininkai geri buvo ir ant žemės. Nedažnai estų atakuojantiems žaidėjams pavykdavo priimti perdavimą šeimininkų baudos aikštelės prieigose. Tiek A.Klimavičius, tiek E.Girdvainis dažnai perskaitydavo priešininkų sumanymus ir kamuolį perimdavo. Kartais tokie bandymai baigdavosi pražangomis, bet jos Lietuvos komandai problemų nepridarė.
Be vidurio gynėjų nuostabų darbą padarė krašto futbolininkai – Deividas Česnauskis ir Vaidas Slavickas. Pastarojo sugebėjimais abejoti neverta, bet prieš susitikimą buvo manančių, jog kur kas patikimiau kairiajame krašte tvarkytųsi Vytautas Andriuškevičius. Šiuo metu alytiškis ieško naujo klubo, tad tai galėjo būti priežastis, dėl ko jis prie rinktinės stovyklos neprisijungė.
D.Česnauskis ir V.Slavickas savo kraštuose šiurkščių klaidų nedarė. Estams absoliučiai nebuvo leista rengti greitų atakų kraštais. Savo gretose neturėdami atakų organizatoriaus Konstantino Vassilijevo estai sutriko, tad jų kamuolio kontrolė buvo bevertė. Kartą pirmajame kėlinyje D.Česnauskis leido varžovui pavojingai prasiveržti savo kraštu ir atlikti perdavimą baudos aikštelės prieigose, tačiau be šio momento nieko pavojingo iš kraštų sukurta nebuvo. Į baudos aikštelę buvo atlikta keletas perdavimų, bet juos be problemų „susirinko“ E.Zubas.
Gynėjai neabejotinai nebūtų taip sėkmingai sužaidę jei ne patikimas saugų ir puolimo linijų žaidimas. Kadangi Arvydas Novikovas ir Nerijus Valskis labai padėjo krašto gynėjams, estai ne kartą bandė atakas regzti aikštės viduriu. Tačiau ten jiems spąstus buvo paspendę Mantas Kuklys ir Dovydas Norvilas, kurių pasiaukojantis žaidimas griovė estų atakas saugiose zonose. Privaloma paminėti ir Fedorą Černychą bei Luką Spalvį. Jų pastangomis buvo organizuojamas varžovų presingas, kuris paralyžiavo svečių žaidimą.
Aikštėje pagirtinai kovojo ir po keitimo ant žaliosios vejos pasirodę futbolininkai: Egidijus Vaitkūnas, Vytautas Lukša, Simonas Paulius, Vykintas Slivka, Donatas Kazlauskas ir Rolandas Baravykas.
Po rungtynių L.Spalvis buvo teisus, sakydamas, jog Lietuvos rinktinės gynyba buvo tarsi siena. Ji varžovams leido atlikti vos šešis smūgius, iš kurių vos trys skriejo į vartų stačiakampį. O nemalonumų galėjo pridaryti vos vienas.
Nepralaimėtas aikštės vidurys
Daug patirties vyrų rinktinėje neturintis D.Norvilas (23 metai) per vakarą Andrea Pirlo netapo, bet išklausęs trenerių nurodymus ir komandos draugų patarimus tapo rungtynių X faktoriumi. Futbolininkas aikštės viduryje atliko tą darbą, kuris dažnai žiūrovų yra pastebimas mažiausiai.
Kartu su M.Kukliu vidurio saugų porą sudaręs D.Norvilas nesugebėjo savo komandai parūpinti didelės kamuolio kontrolės, kuri buvo pralaimėta (43 proc. prieš 57), bet jų drausmingas žaidimas ginantis vertė žavėtis. Kadangi futbolininkai aikštės viduryje žaidė patikimai ir varžovams kurti pavojingų atakų neleido, treneriui E.Jankauskui nebuvo priežasties juos anksti išimti iš žaidimo. Vilniaus „Žalgirio“ saugas žaidė visą susitikimą ir net atliko rezultatyvų perdavimą, o Klaipėdos „Atlanto“ narys buvo pakeistas 82 minutę.
Kartu su komandos draugais aukštai žaidę ir varžovus presingavę saugai svečiams ilgiau užsibūti su kamuoliu savo aikštės pusėje neleido. Dėl to antrajame kėlinyje estai pradėjo keisti žaidimo strategiją, atlikdami tolimus perdavimus šeimininkų baudos aikštelės link. Tačiau visus juos stabdė gynėjai ir vartininkas. Trenerio Magnuso Pehrssono auklėtiniai liko nieko nepešę.
Pirmajame kėlinyje estai atliko 218 tikslių perdavimų, o lietuviai – 133. Estai pagal šį statistinį rodiklį laimėjo ir antrąjį kėlinį: 190 perdavimų prieš 144. Bendroje įskaitoje: 408 prieš 277.
Geri atakų tęsiniai
Lietuvos rinktinę treniruojant Igoriui Pankratjevui, futbolininkai dažnai susidurdavo su atakų tęsinių problema. Tai ypač išryškėdavo žaidžiant prieš savo pajėgumo oponentus. Tačiau situacija keičiasi. Galbūt tam reikėjo paprasčiausio komandos sukrėtimo ir naujos motyvacijos, tokios kaip E.Jankausko atvykimas. Bet jeigu ir taip, nuo to rinktinei – tik geriau.
Rungtynėse su estais mūsų šalies futbolininkai gerai išeidavo į atakas. Kaip pavyzdį galima pateikti abu įvarčius. Pirmasis prasidėjo nuo tolimo A.Klimavičiaus perdavimo, kurį puolime priėmė L.Spalvis. Puolėjas ataką pratęsė galva perduodamas kamuolį F.Černychui, kuris individualiu meistriškumu įveikė tris varžovus. Po to kapitonas pusiau smūgiu perdavė kamuolį N.Valskiui, o šis iš keleto metrų nuginklavo vartininką.
Antrasis įvartis – puikios kovos ir gero aikštės matymo pavyzdys. Iki galo dėl kamuolio kovojęs D.Norvilas jį perdavė M.Kukliui, kuris baudos aikštelės prieigose pamatė atsidengusį F.Černychą. Nugara į vartus žaidęs ir iš saugo kamuolį priėmęs rinktinės kapitonas apsisuko bei smūgiavo į artimąjį vartų kampą. Vartininkas Marko Meeritsas tokiam scenarijui buvo nepasiruošęs ir lietuviai savo persvarą padvigubino.
Be abejo, E.Jankausko auklėtiniams pavyko ne viskas. Ne kartą M.Kuklio ir E.Česnauskio perdavimai į priekį puolime tęsinio nerasdavo, bet šiuo metu komandoje yra kur kas daugiau pozityvo nei negatyvo.
Puiki progų realizacija
Kai neturi didelės kamuolio kontrolės, tavo galimybės – ribotos. Tačiau lietuviai siekė išnaudoti kiekvieną laisvą plotą varžovų gynyboje, taip siekdami jiems pridaryti problemų. Ir tai mūsų šalies futbolininkams padaryti pavyko.
Puolime laisvai jaustis negalėję estai užtikrintai nesijautė ir gynyboje, todėl tuo E.Jankausko komanda naudojosi. Iš viso lietuviai per rungtynes į varžovų vartus bandė smūgiuoti 15 kartų, kai patys estai smūgių sukrapštė kur kas mažiau – vos šešis.
Pirmąjį įvartį rinktinėje įmušęs N.Valskis lemiamame epizode sužaidė šaltakraujiškai, sugebėdamas kamuolį į vartus pasiųsti smūgiu vienu lietimu. O štai F.Černychas, kaip teigė po rungtynių, tokius epizodus susikuria dėl geros „įvarčių uoslės“. Nors futbolininko smūgis iš toli itin stiprus nebuvo, jo tikslumas paliko estų gerbėjus be žado.
Į svečių vartus galėjo kristi ir trečiasis įvartis, bet 52 minutę po prasiveržimo galingai į vartus smūgiavęs A.Novikovas sudrebino vartų konstrukciją. Be šio epizodo lietuviai kūrėsi progas laimėję oro dvikovas priešininkų baudos aikštelėje, bet kiti smūgiai tikslo nepasiekė.
Įvairiapusis žaidimas
Jeigu Lietuvos rinktinė sugebėtų dominuoti pagal kamuolio kontrolę, veikiausiai estų scenarijaus neišvystume. Tai, ką E.Jankausko auklėtiniai nuveikė su kamuoliu per beveik 39 kontroliuotas žaidimo minutes, paliko labai gerą įspūdį.
Nors mūsų šalies komanda, skirtingai nei estai, vis dar neatsisako žaidimo tolimais perdavimais, tam yra svari priežastis. Svečiai beveik visas savo atakas pradėjo trumpais perdavimais nuo vartų. Tokio principo buvo laikomasi ir už baudos aikštelės ribų. Tuo metu E.Zubas ir jo gynėjai dažnai smūgiuodavo kamuolį į priešininkų aikštės pusę, kurioje puikiai ore kovojo L.Spalvis.
Be šio aspekto lietuviai vertė varžovus pavydėti žaidimo kraštais. Puikūs A.Novikovo ir N.Valskio prasiveržimai ne kartą privertė priešininkų gynėjus sunerimti. Į atakas kraštais puikiai jungėsi ir krašto gynėjas D.Česnauskis, kuris į baudos aikštelę atliko ne vieną perdavimą.
Lietuvos futbolininkai drąsiai elgėsi ir sudėtingose situacijose. Pavyzdžiui, rungtynių pradžioje gerai puolime dėl kamuolio kovojęs L.Spalvis apsisuko ir nusprendė kamuolį perduoti arčiau vidurio buvusiam komandos draugui. Netikslus perdavimas būtų atkirtęs lietuvių saugų liniją ir suteikęs estams galimybę pavojingai kontratakuoti, bet 21-erių žaidėjas pademonstravo savo meistriškumą ir sužaidė preciziškai.
Saugai ne kartą rungtynėse susižaidė tolimais perdavimais iš vieno krašto į kitą. O labiausiai žavėjo aikštės viduryje komandos „megzti“ trikampiai. Ne kartą futbolininkams pavyko vienos atakos metu atlikti nuo 10 iki 15 tikslių perdavimų.
Svarbiausias akcentas – smūgiai į vartus. Kartais futbolininkai pyko vienas ant kito, jog tikėdamiesi perdavimo jo nesulaukdavo. Bet juk nesmūgiuodamas į vartus įvarčio neįmuši. Tai patvirtino estų žaidimas, kurių „kamuolio stumdymas“ aikštės viduryje jiems apie realią galimybę pelnyti įvartį neleido.
Prie šių penkių priežasčių būtų galima pridėti futbolininkų ryžtą ir norą laimėti, ko nepademonstravo varžovai. Tačiau tokį užsidegimą privalo demonstruoti visos pasaulio rinktinės, nes už jų nugarų stovi ištikimiausių gerbėjų armijos.
Jeigu Lietuvos rinktinė tokį norą laimėti pademonstruos ir rungtynėse su Latvija, kilti abejonių neturėtų, kur po turnyro atsidurs Baltijos taurė.
E.Jankausko treniruojama ekipa paskutines Baltijos taurės rungtynes žais trečiadienį, Liepojoje. Susitikimas prasidės 19.30 val. Lietuvos laiku. Pergalės atveju mūsų šalies komandai atitektų titulas, o lygiosios verstų laukti paskutinių turnyro rungtynių tarp Estijos ir Latvijos futbolininkų.
Mindaugas Drąsutis, Ivartis.net
