Prieš legendines lenktynes – kūno ir proto treniruotės

 Lietuvos oreivių pasirengimas debesų Dakarui: maudynės eketėje, prakaitavimas karštoje pirtyje, kareiviškas ir kosmonautų maistas, sugebėjimo užmigti net stovint ugdymas

Kelios dešimtys  valandų ankštame krepšyje plieskiant saulei ar aklinoje tamsoje krečiant šalčiui, blaškant vėjams, lyjant. Tokius išbandymus tenka patirti legendinių dujinių balionų lenktynių Gordono Bennetto taurė dalyviams, tarp kurių šiemet pirmą kartą bus ir du lietuviai – Robertas ir Laurynas Komžos.

Rugsėjį Vokietijoje startuosiančiose varžybose, dėl savo sudėtingumo dar vadinamomis debesų Dakaru, dalyvausiantys geriausi pasaulyje dujinių balionų pilotai stengsis įveikti kuo ilgesnį atstumą. Kur jie nusileis, nežino niekas. Tai gali būti ir sunkiai įžengiamas kalnų tarpeklis, ir banguojanti jūra, ir liulanti pelkė.

Tokiose lenktynėse labai svarbi kiekviena smulkmena. Tad pirmosioms gyvenime Gordono Bennetto taurės lenktynėms lietuviai rengiasi labai kruopščiai. Bet skirtingai – R.Komža nutarė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą, o jo sūnus Laurynas pasitiki savo fizine būkle, tad daugiausia dėmesio skiria psichologiniams dalykams.

Komžos neslepia – gyvenimas pusantro kvadratinio metrų ploto gondoloje po dujiniu balionu yra visai kitoks, nei tvirtai stovint ant žemės ir skrendant labiau įprastu karšto oro balionu. Tai jie suprato iškart, kai prieš dvejus metus nutarė ryžtis Gordono Bennetto taurės iššūkiui.

„Jei skrendant karšto oro balionu kyla kažkokių problemų, jas galima išspręsti nusileidus po kokios valandos ar dviejų. O dujiniame balione visas problemas reikia spręsti prieš pakilimą, kad nereikėtų kankintis porą ar daugiau parų“, - teigė R. Komža, karšto oro balionų pasaulyje iškovojęs daugybę titulų ir atlikęs sudėtingiausių skrydžių.

JAV žiniasklaidos magnato Gordono Bennetto sumanytų ir 1906 m. Paryžiuje pirmą kartą surengtų taurės varžybų dalyviai šiemet rugsėjo viduryje startuos Gladbeko mieste, Vokietijoje. Lenktynių rekordas nuo 2005 m. priklauso belgų ekipažui Bobui Berbenui ir Benoit Simeons‘ui, JAV vykusiose varžybose per 64 val. 59 min. nuskridusiems net 3400,39 km. Varžybas ne kartą paženklino ir mirtinos tragedijos.

Treniruotės – eketėje ir pirtyje

Ilgo skrydžio dujiniu balionu metu bene sunkiausiai prisitaikyti prie temperatūros skirtumų. Dieną, plieskiant saulei, net speciali temperatūrą atspindinti plėvelė, apvyniojama aplink krepšį ir balioną jungiantį plieninį žiedą, neapsaugo nuo varginančios kaitros. O naktį oras gali atšalti iki 30 ir daugiau laipsnių, tad nors saugant šilumą krepšys apvyniojamas pakavimo plėvele, gali tekti pakalenti dantimis.

„Turi būti pasirengęs įvairioms sąlygoms ir turėti tam skirtą aprangą. Štai gegužę per bandomąjį naktinį skrydį Vokietijoje turėjau rūbus, pritaikytus tikrai dideliam šalčiui, bet man nebuvo per karšta“, - prisipažino R. Komža.

Nutaręs dalyvauti debesų Dakare, patyręs oreivis ėmė kryptingai treniruoti savo kūną ir protą. Anksčiau vos ne nuo kiekvieno šaltesnio vėjelio peršaldavęs R. Komža dabar gali iškęsti ir stingdantį šaltį, ir kepinantį 40 ar daugiau laipsnių karštį – su tokiu jam teko susidurti viešint Meksikoje.

Pratinti kūną prie šalčio oreivis pradėjo lįsdamas po šaltu dušu. „Bet dušas yra niekas lyginant su lipimu į eketę ir pasinėrimu į ledinį vandenį. Juk duše tu gali paprasčiausiai nukreipti srovę į kitą pusę. Eketėje to nepadarysi. Kaip ir nepadarytum šaltoje jūroje, jei tektų į tokią nusileisti, o tai, pakilus iš Baltijos ir Šiaurės jūrų skalaujamos Vokietijos, visai realu. Dabar jau žinau, kad vandenyje elgčiausi visai kitaip, nei iki pradėdamas treniruotis. Rugsėjį Baltija jau nėra šilta, bet man teko maudytis ir Baikalo ežere, kurio vandens temperatūra nepakyla aukščiau devynių laipsnių. Pirmiausia šaltis sustingdo galūnes. Tad jei žinai, kad tau reikės nuspausti pavojaus mygtuką, tai turi padaryti iškart, gal dar net panėrus po vandeniu. Nes po to gali būti per vėlu“, - tvirtino 53 metų oreivis.

Netoli Vilniaus ant tvenkinio kranto gyvenantis R. Komža atsparumą karščiui ugdo pirtyje, kaskart ją įkaitindamas vis stipriau.

„Ledinis vanduo ar karšta pirtis yra neįprasti dalykai organizmui. Jie turi tapti rutina, jei nori, kad kūnas būtų pasirengęs tokiems išbandymams. Vien mintimis tai padaryti būtų sunku, todėl pradėjau daryti realiame gyvenime. Tačiau labai svarbu ir mintys. Jei galvosi, kad labai karšto, vien nuo tų minčių suprakaituosi. Reikia mokėti įsijungti vidinį kondicionierių“, - sakė R. Komža.

Svarbiausi dalykai - galvoje

27-erių L. Komža žiemą į eketę nešokinėjo ir nevarvino prakaito karštoje pirtyje. Jis turi savo filosofiją, kaip pasirengti debesų Dakaro išbandymams

Rengdamasis Gordono Bennetto taurei, jis kasdien galvoja apie kiekvieną smulkmeną, kurios gali prireikti, norint išgyventi skrendant ankštoje gondoloje.

„Svarbiausia – psichologija, o fizinė būklė turi būti pakankamai gera, kad žmogus jaustųsi normaliai.  Juk ir žiemą, ir vasarą patiriame kraštutinumų – būna ir 30 laipsnių karščio, ir 30 šalčio. Ir ištveriame. Tad jei tau šalta baliono krepšyje, turi sugalvoti kažkokių būdų, kaip nejausti šalčio. Mano pagrindinis tikslas – perorientuoti save iš įprasto karšto oro baliono skrydžio į ilgą skrydį. Tai yra galvojimas apie daugelį dalykų iš anksto.  Gerai būtų apgalvoti visas aplinkybes iš anksto, kad nereikėtų to daryti jau pajutus nepatogumą. Tai ir maistas, ir gėrimai, ir karštis, ir šaltis. Apsauginė plėvelė yra tik viena priemonių tvarkytis su šalčiu. Apranga irgi. Reikia ir maitintis normaliai, ir skysčius vartoti. O žmogaus organizmas gali daug pakelti. Juk mes neskrendame į Šiaurės ašigalį“, - aiškino tituluotas karšto oro balionų pilotas L. Komža.

Ragauja ir kosmonautų maistą

Dujinių balionų lenktynėse norint nuskristi kuo toliau, reikia skaičiuoti kiekvieną gramą, galintį traukti krepšį žemyn. Bet geriamas vanduo gondoloje užima nemažai vietos. Be maisto oreiviai taip pat neištvertų, tačiau jo stengiamasi pasiimti kuo optimalesnį kiekį.

Kuo maitinsis skrisdami Gordono Bennetto lenktynėse, Komžos dar tiksliai nežino. Ieškodami tinkamiausio, Lietuvos oreiviai jau išbandė ne vieną variantą – nuo kosmonautų tyrių iki kareiviško maisto. Beje, Lietuvos kariuomenės žygio paketai laikomi vienais geriausių, kaip ir prancūzų, kurį lietuviams irgi teko ragauti.

„Ieškome maisto, kuriuo galėtume maitintis specialiai negamindami. Jo yra įvairiausio, skirtingos konsistencijos ir formos. Tikrai nesistengsime valgyti tai, kas skanu ir gražiai atrodo. Svarbiausia, kad būtų paprasta, maistinga ir efektyvu“, - teigė L. Komža.

R. Komža prisipažino kartą bandęs tris dienas nevalgyti: „Pavyko, nors tai ir ganėtinai nuobodu, o trečią parą jau ir šalta pasidaro. Nes tai neįprasta. Bandau treniruotis, galėčiau ir nevalgyti. Ne dėl to, kad krepšyje nėra normalaus tualeto – bus tik toks improvizuotas. Tiesiog bandau pakeisti valgymo poreikį kita veikla.“

Pasinaudojo senovės patirtimi

Mažai valgant organizmas gali nepasikrauti energijos. Bet ar jos daug reikia ankštoje gondoloje?

„Išties, fizinio krūvio poveikiu kaip ir nieko neveiki, nes išpilti balastą, bendrauti su skrydžių valdymo tarnybomis ar žemės komanda daug jėgų nereikia. Bet pabandykite pastovėti bent 20 valandų neprisėsdami. Nugarai, kojoms tai milžiniškas krūvis. Čia svarbu žinoti savo silpnąsias vietas, nes mažos bėdelės gali virsti didelėmis problemomis“, - tikino R. Kožma.

Šis oreivis daug metų kentėjo nuo nugaros skausmų, nes tūkstančiai nusileidimų trinktelint gondolai į žemę stuburui tvirtybės neprideda. Pamatęs Roberto kančias vienas jo bičiulis, grįžęs iš Evenkijos, patarė pasinaudoti sibiriečių patirtimi.

„Viskas labai paprasta. Tualetai anksčiau būdavo tupyklos. Ir atlikdami gamtinius reikalus žmonės pritūpdavo. Tuo pačiu ir ištempdavo stuburą. Kai ėmiau per dieną paprasčiausiai patupėti kokius penkis ar šešis kartus po kelias minutes, skausmai dingo. Niekada nebūčiau patikėjęs, būčiau kvailiu išvadinęs, jei pats nebūčiau išbandęs. Paaiškėjo, kad tai labai veiksminga“, - pasakojo R. Komža.

Mokosi užmigti bet kokiu metu

Gondoloje bus galimybė ne tik pritūpti, bet ir bent keletą valandų pamiegoti iš medicininių neštuvų padarytoje lovoje, iškišus kojas per specialias ertmes krepšio šone. Tik oreiviai svarsto, ar jiems pavyks užsnūsti slegiant varžybų įtampai ir esant neįprastoms sąlygoms.

Anot R. Komžos, čia pagrindinės treniruotės turi vykti galvoje – reikia įtikinti save, kad privalai užmigti. Gulėdamas, sėdėdamas ar net stovėdamas. Nes ekstremaliose lenktynėse žmogus turi būti pasirengęs greitai reaguoti į netikėtus įvykius, tad būti apsnūdusiam nevertėtų.

„Išmokti miegoti tikrai sunkiau, nei nevalgyti ir iškęsti šaltį. Bet turi prisiversti ir atsijungti, susitelkti į miegą. Kalbėjau su dujinių balionų pasaulio čempionu iš Vokietijos. Jis yra gaisrininkas. Ten, priimdami gaisrininkus į darbą, klausia, ar jie sugeba greitai užmigti bet kuriuo metu. Tokių pačių sugebėjimų reikia ir mūsų sporte“, - kalbėjo R. Komža.

Temperatūrų skirtumai, neįprasta mityba, sutrikdytas miego režimas – dideli, bet ne vieninteliai išbandymai, kuriuos tenka patirti Gordono Bennetto taurės varžybose. Jų dalyviams neretai tenka pakilti į aukštį, kur išretėjęs deguonis, arba skristi pliaupiant lietui ir kiaurai merkiant viską, kas yra krepšyje ar ant kūno. O kai visi sunkumai susideda kartu, jie išauga iki milžiniško dydžio. Todėl, pasak L. Komžos, ir svarbu matyti kelis ėjimus į priekį: „Čia nepakanka žinoti, kas būtų, jeigu būtų. Čia reikia numatyti, kas būtų, jeigu būtų, jeigu būtų.“