„Žalgiris“ privalo neišsižadėti naujos žaidimo filosofijos

Kauno „Žalgiris“ labai laiku buvo skaudžiai nubaustas ir labai adekvačiai į pamokas sureagavo. Stipriausia šalies krepšinio komanda Eurolygos „Top 16“ etapą pradeda padariusi reikiamas išvadas savo žaidimo filosofijoje.

Dar prieš susitikimą Krasnodare, po „Žalgirio“ pergalės prieš Zeliona Guros „Stelmet“, rašiau, kad su statišku, nuspėjamu ir į baudos aikštelę orientuotu puolimu „Žalgiris“, net ir patekęs į „Top 16“ etapą, pergalėmis džiaugsis retai.

Tragedija Krasnodare buvo geriausia to iliustracija. Rungtynės su Izmiro „Pinar Karšiyaka“ davė pradžią permainoms, o istorinis mačas su „Barcelona“ – pavyzdys, kad „Žalgiris“ per labai trumpą laiką sugebėjo persiorientuoti ir atlikti reikiamas korekcijas žaidime.

Naujasis „Žalgirio“ veidas teikia vilčių, kad ši komanda turi potencialo nustebinti „Top 16“ etape. Net ir nepaisant dar vienos netekties, iš rikiuotės iškritus Robertui Javtokui.

Esminiai puolimo sistemos pokyčiai

1. Greitis. Kaip ir 2014–2015 m., „Žalgiris“ šį sezoną pradėjo pasirinkdamas gynybinio ir orientuoto per priekinę liniją žaidimo sistemą. Jei praėjusiame sezone kauniečiai įvairiau rungtyniauti dažnai neturėdavo galimybių dėl ribotų išteklių perimetro linijoje, tai šio sezono sudėtis leido kur kas daugiau.

Tačiau Gintaras Krapikas rėmėsi patikrintu metodu. „Žalgiris“ stengėsi klampinti varžovus lėtame poziciniame krepšinyje, kuriame turėtų pranašumą dėl gerai sustyguotos gynybos ir pajėgios priekinės linijos.

Septynios šio sezono grupės etapo rungtynės parodė, kad su esama sudėtimi efektyviai žaisti statiško ir kontroliuojančio krepšinio nėra taip paprasta. Trejos rungtynės po to leido įsitikinti, kad esama sudėtis iki tol nebuvo naudojama pagal jos maksimalų potencialą.

Per paskutines trejas grupės etapo rungtynes „Žalgiris“ pademonstravo, kad ši universali ir gili sudėtis yra kur kas tinkamesnė žaisti greičiau ir aštriau nei lėčiau ir aptakiau.

„Žalgirio“ „Pace“ rodiklis, kuris rodo komandos puolimo greitį, išaugo nuo 82,2 iki 86,6 paskutiniuose mačuose su „Pinar Karšiyaka“, „Barcelona“ ir „Panathinaikos“. Su išaugusiu greičiu gerokai ūgtelėjo ir puolimo efektyvumas – nuo 95,7 iki 110 taškų per 100 atakų.

Iliustruojant tai paprasčiau, „Žalgiris“ per pirmąsias septynias grupės etapo rungtynes vidutiniškai sukrapštydavo vos 65,6 taško, o per paskutines trejas – 79,3. Akivaizdu, kad greitis davė teigiamą impulsą puolimui. Tačiau kaip tas greitis pasireiškė?

Esminiame susitikime su „Barcelona“ „Žalgirio“ krepšininkai 11 atakų pabaigė atakuodami iki 10 atakos laiko sekundės (įskaitant tik tuos atvejus, kai kamuolys užvaldomas nuo 24-osios sekundės). Tas 11 atakų „Žalgiris“ pavertė 19 taškų, kas yra 21 proc. visų tose rungtynėse pelnytų taškų (19 iš 92).

2. Daugiau tritaškių. 3 iš tų 11 greitų atakų „Žalgiris“ pabaigė taikliais tolimais metimais. Viso susitikime su „Barcelona“ tikslą pasiekė 7 iš 18 žalgiriečių tritaškių.

Jeigu iki rungtynių su „Pinar Karšiyaka“, kurias galima vadinti permainų atskaitos tašku, „Žalgiris“ buvo viena mažiausiai ir viena prasčiausiai tritaškius metusių komandų Eurolygoje, tai vaizdas paskutiniuose trijuose grupės etapo mačuose pasikeitė iš esmės.

Iki esminio lūžio „Žalgiris“ vidutiniškai mesdavo po 15,9 tritaškio per susitikimą ir tai darydavo 31 proc. taiklumu. Tuo tarpu per paskutines trejas rungtynes kauniečiai iš toli atakuodavo 18,7 karto ir pasiekė net 41 proc. taiklumą.

Labiausiai nuo taiklių „Žalgirio“ krepšininkų tritaškių kentėjo tam visiškai nepasirengusi „Pinar Karšiyaka“. Rungtynėse, kuriose kauniečiai siekė užsitikrinti vietą „Top 16“, jie labai nemaloniai nustebino savo varžovus net 22 kartus atakavę iš toli ir pataikę 11 tolimų šūvių.

Toje trijų rungtynių atkarpoje atminty galėjo įstrigti iš pelenų pakilusio Martyno Pociaus (įsmeigusio 2 svarbius tritaškius į „Barcelona“ krepšį), išdrąsėjusio Manto Kalniečio (per 3 rungtynes išmetusio 44 proc. visų grupės etape mestų tritaškių) ir šaltakraujiško Luko Lekavičius (tritaškius Eurolygos sezone metančio 58 proc. taiklumu) tolimi šūviai. Jie iš esmės keitė žaidimo eigą.

Grupės etapo pradžioje „Žalgirio“ varžovai puikiai žinojo, kad šį sezoną tritaškiai yra viena didžiausių kauniečių silpnybių, o pastarieji pernelyg nesistengė paneigti prielaidos, kad Kauną palikus Artūrui Milakniui, „Žalgirio“ komandoje nebėra kam patikimai mesti iš toli.

„Žalgirio“ varžovai sukoncentruodavo gynybą į baudos aikštelę, palikdami erdves perimetro linijoje. Jei anksčiau jomis „Žalgiris“ pasinaudodavo labai retai, tai dabar už tokį įžūlumą ginantis kauniečiai varžovus baudžia skaudžiai. Bent jau kol kas.

3. Mažiau žaidimo „ant ūso“, daugiau judėjimo be kamuolio. Žaidimas per priekinę liniją „ant ūso“ „Žalgiriui“ leisdavo rungtyniauti Šarūno Jasikevičiaus pavadintą „procentų krepšinį“. Turint tokius žaidimo nugara į krepšį įgūdžiais apdovanotus aukštaūgius kaip Paulių Jankūną ir Ianą Vougiouką, „Žalgiris“ puolime galėdavo ne tik atakuoti aukštu procentu, tačiau ir provokuoti pražangas bei lėtinti žaidimą, kas jiems, iš pažiūros, atrodė paranku.

Tačiau kai „Žalgiris“ susidurdavo su komandomis, turinčiomis itin pajėgias priekines linijas, iškildavo kelios esminės problemos. Pirmoji – „Žalgirio“ aukštaūgiai staiga meistriškumu niekuo savo tiesioginių oponentų nepranokdavo, antroji – mėginant neutralizuoti labai nuspėjamą žalgiriečių puolimą, varžovų gynybai pakakdavo paprasčiausiai susispausti baudos aikštelėje, taip nesusiduriant su įvairiomis problemomis ir tausojant jėgas puolimui. Trečioji – savo universalumu pasinaudoti negalėję „Žalgirio“ perimetro krepšininkai nesugebėdavo pajusti savojo žaidimo ir kelti problemų net ir tada, kai atrodo jie turėdavo visišką laisvę (pavyzdžiui, laisvi pataikyti iš toli).

Tiesmukas ir nuspėjamas žaidimas per priekinę liniją „Žalgirį“ laidojo Atėnuose ir Krasnodare. Prireikė tokių tragiškų pralaimėjimų, kad komandos trenerių štabas susimąstytų apie žaidimo filosofiją ir imtųsi permainų. Jos išryškėjo jau labai greitai.

Susitikime su „Barcelona“, kur tarsi iš pančių išsilaisvinę „Žalgirio“ perimetro krepšininkai tiesiog žydėjo, kauniečiai vos 6! kartus puolime mėgino varžovus palaužti žaidimu nugara į krepšį. Tuos 6 kartus jie pavertė 8 taškais. Tačiau tai yra smulkmena palyginus su taškų kraičiu, kurį sukrovė gerokai laisvesnis ir įvairesnis „Žalgirio“ puolimas.

Jau kalbėjau apie 11 greitų atakų, kurias žalgiriečiai pavertė 19 taškų. Kitas gerokai išryškėjęs pokytis „Žalgirio“ puolime – perimetro žaidėjų judėjimas ir aukštaūgių užtvaros situacijose be kamuolio.

Vietoje to, kad nuolat suktų galvą, kaip užsiimti gerą poziciją „ant ūso“, aukštaūgiai ėmė visą dėmesį skirti užtvaroms, kuriomis buvo stengiamasi į patogias padėtis išvesti „Žalgirio“ perimetro krepšininkus.

Dėl to praplatėjusiomis erdvėmis mėgautis galėjo M.Kalnietis, M.Pocius, Olivier Hanlanas ar L.Lekavičius. Visi jie erdvę išnaudodavo metimais, priimdami kamuolį eigoje ir žaisdami efektyvų „du prieš du“ arba prasiveržimais atakuodami teisingos gynybinės stovėsenos nespėjusius užsiimti tiesioginius savo oponentus.

Pokyčiai žaidėjų vaidmenyse

Didesnė koncentracija į žaidimą be kamuolio palietė ir Brocką Motumą. Įprastai, sunkieji krašto puolėjai „Žalgiryje“ rūpindavosi, kaip užsiimti poziciją „ant ūso“, tačiau grupės etapo pabaigoje „Žalgiris“ pamėgino australą išvesti metimui arba sukurti situacijas, kai kamuolį priėmęs „Žalgirio“ aukštaūgis galėtų pasinaudoti įgyta erdve ir prasiveržimu atakuoti dažnai lėtesnį savo tiesioginį oponentą.

Iš rikiuotės iškritus R.Javtokui, „Žalgiris“ galėtų pamėginti išnaudoti panašias situacijas, kai B.Motumas savo mobilumu galėtų įgyti daug erdvės prieš dar lėtesnius nei „ketvirtieji numeriai“ vidurio puolėjus.

Lygiai taip pat su B.Motumu vidurio puolėjo pozicijoje „Žalgiris“ turėtų pasinaudoti visomis galimybėmis kontraatakuoti. B.Motumo greitis leistų „Žalgiriui“ puolime nuolat susikurti situacijas 5 prieš 4. Tiesioginis australo oponentas, tikėtina, retai spėtų grįžti į gynybą greičiau nei „Žalgirio“ legionierius atsidurtų prie varžovų krepšio.

Jameso Andersono amplua nepabūgęs Olivier Hanlanas pastaruoju metu „Žalgirio“ puolime tapo tuo žmogumi, kuris dažnai viską išsprendžia žaidimu „vienas prieš vieną“. Jeigu per pirmąsias šešias reguliaraus sezono rungtynes kanadietis metė daugiau tritaškių nei dvitaškių (27 prieš 25), tai pastaruosiuose trijuose mačuose jo vaidmuo kardinaliai pasikeitė.

O.Hanlanas ėmė kelti didelę grėsmę varžovų gynybai aštriais prasiveržimais į baudos aikštelę, jam suteikiama visiška laisvė žaisti „vienas prieš vieną“ tada, kai prieš jį atsiduria gynybiniais sugebėjimais nepasižymintis oponentas. Bendrai, iš lūkuriuojančio ties tritaškio linija O.Hanlanas virto pagrindiniu atakų varikliu, kai jis yra aikštelėje.

Jei per pirmąsias septynerias grupės etapo rungtynes kanadietis vidutiniškai pelnė 7,6 taško, tai per paskutines trejas – 13,3. Jo naudingumo balų vidurkis šoktelėjo nuo 6,9 iki 17 per mačą. Galiausiai, kanadietis per du paskutinius mačus metė 12 baudos metimų, kai per aštuonis iki tol – 5.

Susitikime su „Barcelona“ O.Hanlanas suvaidino labai svarbų vaidmenį. Per keturias paskutines trečiojo kėlinio minutes jis keturis kartus žaidė „vienas prieš vieną“ ir taip surinko 6 taškus.

Ianas Vougioukas grupės etapo pradžioje netruko užsitarnauti svarbiausios „Žalgirio“ figūros varžovų baudos aikštelėje statuso. Gynėjai jį maitindavo kamuoliais, o jis juos dažnai sėkmingai versdavo taškais žaidimu nugara į krepšį.

Tačiau pastaruoju metu graiko svarba „Žalgirio“ puolime sumenko. Jam dabar reikia rūpintis kitomis užduotimis. Pavyzdžiui, statyti užtvaras be kamuolio komandos draugams arba atlikti perdavimus nuo tritaškio linijos, kaip matome pavyzdyje, kuris puikiai iliustruoja suaktyvėjusį „Žalgirio“ žaidėjų judėjimą puolime be kamuolio.

Per pirmąsias septynerias grupės etapo rungtynes I.Vougioukas vidutiniškai rinkdavo po 13 taškų ir krepšį atakuodavo net 68 proc. taiklumu. Tačiau „Žalgirio“ treneriai nusprendė aukoti tokį efektyvų graiko žaidimą baudos aikštelėje, idant sukurtų daugiau galimybių atsiskleisti perimetro krepšininkams.

Per pastaruosius tris mačus I.Vougioukas gerokai rečiau žiūrėjo į krepšį (metė vos po 6 metimus per rungtynes) ir rinko gerokai mažiau taškų (po 6,7). Didžiąją dalį galimybių atakuoti krepšį graikas įgijo po „du prieš du“ situacijų, kai anksčiau – žaisdamas nugara į krepšį.

Pats I.Vougioukas apie pasikeitusį savo vaidmenį atsiliepė iš pradžių pajuokaudamas, tačiau tuojau pat pripažindamas daugeliui aiškią tiesą.

„Galbūt man kaip aukštaūgiui tai nėra labai gerai. Tačiau rimtai kalbant, kai gynėjai pataiko tritaškius, tai atveria galimybes. Tu įsiverži į baudos aikštelę, varžovas tave sustabdo, tu atmeti kamuolį į perimetrą ir komandos draugas smeigia tritaškį. Tokiu atveju gynyba priversta aukoti erdvę baudos aikštelėje, kad skirtų daugiau dėmesio perimetrui. Tada aukštaūgiams žaisti tampa kur kas lengviau“, – dar po susitikimo su „Pinar Karšiyaka“ kalbėjo graikas.

Pocius

Žaidimas „Va Bank“

Fortūna „Žalgiriui“ nebuvo dosni parinkdama varžovus „Top 16“ etape. Siekdami ilgus metus nepasiekiamos ketvirtfinalio viršūnės kauniečiai turės pranokti eilę elitinių Eurolygos klubų.

„Žalgiriui“ pergalingo recepto teks ieškoti rungtynėse su tokiomis komandomis kaip Madrido „Real“, „Barcelona“, Maskvos CSKA, Maskvos srities „Chimki“ ar Pirėjo „Olympiacos“. Rimti iššūkiai laukia ir akistatose su Vitorijos „Laboral Kutxa“ bei Bambergo „Brose Baskets“, kurios, iš pažiūros, atrodo labiausiai įkandamos dabartinei „Žalgirio“ komandai.

Užduotį dar labiau apsunkino R.Javtoko netektis, kuri labiausiai atsilieps stabdant varžovų išpuolius. Ypač svarbioje „Top 16“ etapo pradžioje „Žalgiris“ versis ir be Renaldo Seibučio.

Akivaizdu, kad „Žalgiris“ neturės pranašumo priekinėje linijoje. Akivaizdu, kad „Žalgiris“ negalės aklai pasikliauti gynyba, tikintis pastoviai nukenksminti geriausiai Eurolygoje puolančių komandų atakas.

„Žalgiris“ turi pradėti žaisti „Va Bank“ – atsisakyti gynybinio „procentų krepšinio“ ir koncentruotis į puolimą, kuris grupės etapo pabaigoje tapo universaliu, nenuspėjamu ir atskleidžiančiu geriausias perimetro krepšininkų savybes.

„Žalgiris“ puolime iš pernelyg daug mąstančios komandos turi virsti komanda, kuri veikia. Toji komanda, kuri žaidė Barselonoje, ne lėtai ir vangiai ieškojo, ką jai leidžia gynyba, o pati diktavo sąlygas, versdama gynyboje varžovus rimtai dirbti ir spręsti vis naujas problemas.

Ir jei tas naujas komandos žaidimo mentalitetas, atskleidžiantis geriausias krepšininkų savybes ir skatinantis varžovus gerokai paplušėti tiek protiškai, tiek fiziškai, pasiteisins, „Žalgiris“ gali patriukšmauti „mirtininkų“ grupėje.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: algimantas@krepsinis.net