Didžiausių krepšinio stovyklų organizatorius – apie Lietuvos trenerių darbą Indijoje, S.Kerrą ir agentų daromą žalą jauniems krepšininkams

Prabėgo daugiau nei 20 metų nuo to laiko, kai Robas Friedrichas ir jo įkurta „Assist Basketball Network“ organizacija surengė pirmąją stovyklą Danijoje.

„Tais metais dėl dalyvavimo mes susitarėme su trimis NBA šlovės muziejaus nariais, tarp kurių buvo ir Šarūnas Marčiulionis. Mes pradėjome organizuoti stovyklas Europoje dar prieš Europai atsirandant pasaulio krepšinio žemėlapyje“, – pirmuosius žingsnius prisiminė San Fransiske gyvenantis R.Friedrichas, kuris per savo karjerą yra surengęs stovyklą, turėjusią 5 mln. JAV dolerių biudžetą bei 1100 dalyvių.

Po daugiau nei 20 metų kauptos patirties Europoje ir Azijoje R.Friedrichas ir „Assist Basketball Network“ žengė du ilgai lauktus žingsnius. Praėjusią vasarą jis įkūrė pirmąją profesionalią krepšinio akademiją Indijoje, o artimiausią vasarą surengs pirmąją stovyklą Lietuvoje.

„Artimiausią vasarą Kaune surengsime unikalią amerikietiško stiliaus stovyklą. Stovyklos oficiali kalba bus anglų, turėsime trenerius iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kartu dirbančius su lietuviais bei kviestiniais treneriais iš kitų šalių. Pakviesime tarptautines jaunimo komandas, taip pat šiuo metu dirbame ties dar vienu projektu – didžiausios specializuotos aukštaūgių stovyklos Europoje sukūrimo. Lietuva nusipelnė turėti didžiulę super stovyklą. Mano noras – sulaukti bendradarbiavimo iš skirtingų akademijų, kadangi nemokamai kursime žaidėjų, norinčių žaisti JAV, registrą“, – apie būsimus vasaros planus pasakojo R.Friedrichas.

„Lietuvoje bandysime sujungti rimtas elitines treniruotes su smagiąja krepšinio puse. Kai su Lietuvos treneriais pradėjome kalbėti apie linksmąją pusę, jie suprato, kad kalbame apie skirtingus dalykus, – apie stovyklą Kaune kalbėjo R.Friedrichas. – Mes norime sukurti kai ką daugiau nei tik paprastą krepšinio stovyklą. Mūsų tikslas – sukurti stovyklą, kurios vaikai niekada nepamirštų ir dėl užmegztų draugysčių norėtų sugrįžti ir kitąmet.“

Savaitinėje krepsinis.net rubrikoje krepšinio analitikas Erildas Budraitis su R.Friedrichu kalbėjosi apie stovyklų organizavimo skirtumus dabar ir anksčiau, įsimintiniausias stovyklas, išskirtinius stovyklos dalyvius, jaunų žaidėjų tobulinimo sunkumus ir iššūkius, JAV ir Europos sistemas bei „ABN“ plėtrą Indijoje.

– Krepšinio stovyklas organizuojate jau daugiau nei 20 metų. Kas per tuos metus pasikeitė stovyklų rengimo versle, o kas išliko taip pat?

– Kai tik pradėjome organizuoti stovyklas Skandinavijoje praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, bendrai žaidėjai demonstravo didžiulį norą įvaldyti krepšinio pagrindus. Dabar pastebiu, kad vis daugiau žaidėjų renkasi stovyklas, kuriose dominuoja žaidimas. Atrodo, kad mažiau žaidėjų nori dirbti. Nežinau, ar tai technologinės revoliucijos rezultatas. Vaikai, kuriuos treniruodavome, neturėjo interneto arba išmaniųjų telefonų. Dabar vaikai nori greito pasitenkinimo, tik keli nori atlikti savo darbą. Šis prastas reiškinys palietė ir mūsų verslą, kadangi ABN filosofija remiasi stipriu krepšinio pagrindų žinojimu kiekvienoje amžiaus grupėje.

Didžiausias pasikeitimas – mūsų pagalba žaidėjams rasti mokyklas JAV, kuriose jie galėtų žaisti. Kai pradėjome veiklą paskutiniame XX a. dešimtmetyje, atgabendavome daugiau nei dešimt trenerių, turėdavome apie 250–400 vaikų stovykloje. Treneriai grįžę namo paskleisdavo informaciją ir daugybė šių vaikų gaudavo pasiūlymus prisijungti prie vidurinių mokyklų ir koledžų. Nebuvo jokių mokesčių, nebuvo jokio verslo modelio. Darėme tai, nes norėjome padėti. Taip atsirado ir mūsų vardas, „Assist Basketball Network“ (liet. krepšinio pagalbos tinklas). Padėdavome vaikams Europoje išvykti į JAV, jokių mokesčių, kainų… Taigi kas pasikeitė? Agentai. Agentai ima užmokesčius iš vaikų mainais į kontaktus. Jie stengiasi nusisavinti vaikus, kontroliuoti jų sprendimus ir jie pakeitė pagalbą į verslą.

ABN nedirba su agentais, mes neįleidžiame agentų į savo stovyklas ir mes esame 100 proc. prieš tai, kad kažkas uždirbtų pinigus už pagalbą ir pastangas vaikams rasti vietą, kur jie galėtų žaisti. Tačiau nemažai vaikų yra sakoma priešingai, todėl jie dažnai numoja ranka į svajonę išvykti ir žaisti į JAV. Esu girdėjęs net tokių istorijų, kad agentas prašo 10 tūkst. JAV dolerių už tinkamos vietos radimą JAV ir jei vaikinas tokių pinigų neturi, rekomenduojama pasirašyti kontraktą, pagal kurį žaidėjas gautų 300 dolerių per mėnesį, ir likti Europoje. Ir vaikas nežino, kas jam yra geriau, pasirašo kontraktą ir kai skautas jį pamato po šešių mėnesių, jau per vėlu, kadangi jis netenka mėgėjo statuso.

Tai yra didžiausias pasikeitimas ir prie jo turime prisitaikyti ir informuoti žaidėjus. Dabar mūsų savaitinės super stovyklos turi seminarus skirtus žaidėjams, kuriuose aiškiname kaip veikia JAV sistema. Diskutuojame ir aiškiname kaip jie turi užsiregistruoti NCAA sistemoje, pasakojame, kad tai nekainuoja, kad veikia tinklo sistema ir niekas Europoje negali garantuoti stipendijų mainais į mokestį. Akademijų augimas JAV irgi yra problema, kadangi jie vilioja europiečius už didelius pinigus žaisti privačiose mokyklose.

– Kokios trys stovyklos paliko didžiausią įspūdį jūsų gyvenime?

– Pirmoji būtų ne mano organizuota Niujorke, „5 star camp“. ABN pagrindas – sutelkti žaidėjus ir trenerius į vieną vietą, tam, kad vyktų tobulėjimas. Antroji – stovykla Velje, Danijoje. Surengti savaitės trukmės stovyklą mažoje ne krepšinio šalyje, į kurią susirinktų 600 vaikų – mano didžiausia sėkmė. Tais metais Danijos futbolo rinktinė laimėjo Europos čempionatą ir tuomet supratau, koks didžiulis kultūrinis fenomenas yra futbolas. Paskutinis mano nuotykis – krepšinio akademijų atidarymas Indijoje. Ten matytas skurdas priminė apie darbą su gatvėse augančiais vaikais JAV ir dar labiau paskatino mane sukurti daugiau socialinio atsakingumo programų Indijoje, kad galėtume suteikti galimybę treniruotis neprivilegijuotiems vaikams.

– Kokią didžiausią stovyklą esate organizavęs?

– Šveicarijos visų žvaigždžių stovyklą, kurioje dešimt metų dirbau techniniu ir logistikos direktoriumi, kartą truko tris savaitės, turėjome 1100 vaikų ir papildomus savaitgalio turnyrus. Kartą turėjome 50 JAV vidurinių mokyklų komandų ir surengėme neįtikėtiną turnyrą tarp dviejų stovyklų, 150 ekipų. Šios stovyklos biudžetas visada buvo apie 5 milijonus JAV dolerių. Tai buvo ir didžiausias iššūkis man, kadangi visos aikštelės, visos erdvės, visa sinchronizacija mažame Šveicarijos miestelyje turėjo veikti kaip laikrodis.

– Jūsų stovyklose dalyvavo daugybė NBA žaidėjų. Kurie iš jų paliko didžiausią teigiamą arba neigiamą įspūdį?

– Turėjome daugybę teigiamų ir neigiamų asmenybių. Cutino Mobley ir Davidas Wesley buvo puikūs pavyzdžiai. Abu septynias dienas būdavo stovykloje, treniruodavosi, mėtydavo į krepšį, leisdavo laiką su vaikais. Lyg patys būtų stovyklautojai. Prisimenu istoriją su Davidu kurios niekada nepamiršiu. Davidas Wesley tuomet žaidė už minimalią algą, niekada nebuvo pašauktas NBA naujokų biržoje. Ir jam būnant mūsų stovykloje, paskambino agentas ir pranešė apie ilgalaikį (septynerių metų) 22 milijonų JAV dolerių vertės kontraktą… Davidas, stovėdamas prieš visus stovyklautojus, pradėjo verkti… Nerealu.

Steve’as Kerras ir Jeffas Hornačekas surengdavo įspūdingas metimų treniruotes. Abu praktiškai 20 minučių nepramesdavo kol tuo pat metu kalbėdavo su stovyklautojais būdami prie tritaškio linijos. Scottas Williamsas, buvęs Michealo Jordano komandos draugas ir dabartinis Čikagos „Bulls“ asistentas, buvo taip pat labai pozityvus žmogus.

Tikiuosi suprasi mane, tačiau neįvardinsiu žaidėjų, kurie elgėsi priešingai. Buvo žaidėjų, kurie ateidavo ir pranešdavo, kad nepasirašys daugiau nei 50 autografų. Žaidėjų, kurie viešbučiuose neapmokėdavo dešimtis tūkstančių dolerių siekiančias sąskaitas, nors jie ir buvo milijonieriai. Vienas žaidėjas atvyko su žmona, tada išsiuntė ją namo ir tuomet linksminosi su vietinėmis merginomis visą likusį laiką. Kai kurie žaidėjai jautė, kad nesame jiems patogūs. Kiti atvykdavo ir tikrai motyvuodavo vaikus.

Jei reikėtų išskirti vieną, Billas Waltonas būtų didžiausią įtaką turėjęs pranešėjas mano stovyklų rengimo istorijoje. Jis tiesiog aikštelėje susėsdavo su žaidėjais ratu ir kalbėdavosi apie prioritetus, spaudimą, narkotikų atsisakymą, apie pasiryžimą, treniruotes… Niekada neturėjome tokio lygio žvaigždės, kuri elgtųsi taip nuolankiai ir kukliai.

Kerras

– Ar dažnai darbe teko susidurti su lietuviais?

– Mažai dirbau su lietuviais, todėl džiaugiuosi galimybe 2016 metų rugpjūtį surengti pirmą stovyklą Lietuvoje. Kai prieš dvidešimt metų dirbau krepšinio treneriu Vokietijoje, pastebėjau, kad lietuvių krepšinio pagrindai tuomet buvo kur kas stipresni nei visų Jugoslavijos žaidėjų. Lietuva taip pat turėjo daugiau aukštos klasės aukštaūgių.

– Buvau susitikęs su Šarūnu Marčiulioniu Ouklende, Kalifornijoje, kur rungtyniauja „Warriors“. Sutarėme, kad 1994 metais į stovyklą Danijoje atvyks kelios Š.Marčiulionio jaunimo komandos bei jis pats. Žinoma, prabėgo nemažai laiko, nepamenu visų detalių, tačiau turėjome problemų, kadangi Danijos ambasada reikalavo didžiulių saugumo užstatų, o ir man neleido apmokėti, kadangi pats buvau užsienietis. Todėl tai neįvyko. Praeitą vasarą vėl susitikau su Šarūnu Vilniuje, apžiūrėjau jo krepšinio akademiją. Įspūdinga. Tai, ką ponas Š. Marčiulionis ir ką ponas Arvydas Sabonis padarė Kaune yra geras Lietuvos krepšinio lygio atspindys.

Jei kalbėtume apie Šarūną, kaip žaidėjai, jis padėjo pakeisti JAV krepšinį. Jis atvyko į JAV būdamas didesnis ir stipresnis nei dauguma mūsų gynėjų ir nuo tada darbas su svarmenims gynėjams JAV tapo privalomu.

– Anksčiau esate minėjęs apie atslūgusį europiečių susižavėjimą žaidimu NCAA lygoje.

– Dėl prastų ekonominių sąlygų, nemažai žaidėjų susitaria su agentais būdami 15-os. Dauguma jų yra verbuojami, kaip ir futbolo žaidėjai, ir dar būdami jauni prisijungia prie Europos akademijų. Tuomet jų žaidėjo licencija kažkam priklauso ir jie gali būti išsiunčiami kitur. Tai pradėjo daryti Ispanijos klubai, kurie šią jaunų futbolo profesionalų idėją atnešė į krepšinio aikšteles. Problema tame, kad tuomet prarandi galimybę žaisti NCAA.

Daug Europos krepšinio akademijų turi 12 mėnesių programas, todėl žaidėjai gauna daugiau treniruočių, gal net ir geresnę kokybę Europoje. JAV studentų krepšinyje yra daugybė apribojimų ir taisyklių. Treneriams neleidžiama treniruoti tam tikru laiku, taip pat treniruotės gali trukti tik ribotą valandų skaičių. Tai – dėl akademinės mokyklų veiklos. Europoje mokyklų ir sporto veikla – atskirta.

Atvirai, net ir atsižvelgiant į aukštą trenerių lygį, Europa neprilygsta JAV konkurencijos dydžiu. JAV – daugybė žaidėjų, jokių garantijų ir saugumo, aukštas konkurencingumo lygis. Šalia to – viską kontroliuojantis treneris, kuris gali kontroliuoti tavo stipendiją, turi daugiau svertų savo rankose ir gali kontroliuoti komandą. Europoje aukšto lygio žaidėjas tiesiog pakeičia komandą, jei yra nepatenkintas situacija.

Matau pirmąją Europos žaidėjų bangą, kuri vyksta į akademijas Balkanuose ir Ispanijoje, kuriose darbas vyksta ištisus metus. Manau, kad tai taps tendencija. Mano ABN stovyklų tikslas – padėti sukurti ryšį tarp Europos žaidėjų ir JAV, atvykti į JAV ir žaisti. Nors techniškai tai nėra legalu, mes neimame užmokesčio ir sukuriame ryšį tarp trenerių ir žaidėjų. Kaip jau minėjau, į stovyklas neįsileidžiame agentų ir darome viską, kad jie neprieitų prie vaikų. Tai – dalis mūsų stovyklų filosofijos. Nežinau, ar laimime šią kovą.

– Šią vasarą pradėjote darbą Indijoje. Kokie pirmieji įspūdžiai ir prognozės ateičiai?

– Tai – įspūdinga patirtis. Pirmąją akademiją atidarėme 2015 metais, rugpjūčio pirmą dieną. Tuomet turėjome tik lauko aikšteles. Pirmąją krepšinio salę baigėme statyti lapkričio 1 d. Dabar turime 100 vaikų keturiose skirtingose vietose. Šiuo metu yra statomos dar trys krepšinio salės ir per artimiausius dvejus metus vaikų skaičius augs iki 500. Kuriame frančizės modelį, pagal kurį bus formuojamas Indijos krepšinio pagrindas. Esu įsitikinęs, kad pamatysime tokį pat sprogimą, kokį matėme Kinijoje. Jaučiuosi palaimintas, nes ABN sugebėjo įkurti pirmąją profesionalią akademiją Indijoje, kurioje dirba profesionalus treneris iš Šiaurės Amerikos. Galbūt ateityje pamatysite ten dirbančius ir Lietuvos, tai viena iš priežasčių, kodėl savo stovykloje kitą vasarą noriu susitikti su treneriais iš Lietuvos. Visi treneriai, kuriuos sutikau Lietuvoje parodė, kad yra aukštos kvalifikacijos.

Lietuvoje diskutavome apie galimybę vaikams iš Indijos atvykti į savaitės trukmės stovyklas, kurios vyktų Š.Marčiulionio ir A.Sabonio mokyklose. Dabartinis tikslas – pasiekti Indijoje tokį lygį, kad komandos iš ten galėtų atvykti žaisti į Europa.

Sekite krepšinio analitiką Erildą Budraitį socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: erildasb@gmail.com.