M.Nicolos „agresyvi gynyba“ – savižudybė prieš rimtus varžovus

„Lietuvos ryto“ fronte – nieko naujo. Nuo praėjusio sezono Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) finalo serijos prabėgo penki mėnesiai, tačiau net ir gerokai sudėtimi pasikeitęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ išlieka pastovus. Pastoviai neprilygstantis principiniam varžovui Kauno „Žalgiriui“.

Kai 2015 metų LKL finalo serijoje Marcelo Nicola nerado jokių priešnuodžių „Žalgirio“ žaidimui, daugelis kalbėjo, kad argentiniečiui reikia daugiau laiko, jog įdiegtų savo auklėtiniams teisingos gynybos taisykles ir paverstų „Lietuvos rytą“ sėkmingai besiginančia komanda.

Laiko argentiniečiui nusprendė suteikti ir „Lietuvos ryto“ vadovai, kurie suteikė M.Nicolai dar vieną šansą. Treneris turėjo savo žodį ir rinkdamasis krepšininkus, su kuriais jis galėtų žaisti norimą krepšinį.

Tačiau pirmoji šio sezono LKL grandų akistata parodė, kad problema – ne laikas. Problema gali būti treneris, kuris reikalauja „Lietuvos ryto“ krepšininkus žaisti taip, kaip jie negali. Treneris, kuris nesugebėjo pasinaudoti idealiomis sąlygomis pasiruošti esminei dvikovai su „Žalgiriu“.

Jei praėjusių metų LKL finalo serijoje Paulius Jankūnas tiesiog dominavo, tai tą patį jis darė ir pirmojoje šio sezono akistatoje. Jei praėjusių metų LKL finalo serijoje „Žalgiris“ neutralizavo „Lietuvos ryto“ puolimą paprasčiausiai sukoncentruodamas gynybą į tolimus metimus, tai „Lietuvos ryto“ puolimas buvo bedantis dėl tos pačios priežasties ir pirmojoje šio sezono akistatoje.

Galiausiai, pralaimėjimas „Žalgiriui“ parodė tendenciją, kad „Lietuvos rytas“ gali tiesiog maišyti su žemėmis meistriškumu nusileidžiančias komandas, tačiau negali nieko priešpastatyti varžovams, kurių krepšininkai yra panašaus pajėgumo ar individualiai pajėgesni.

Penkias dienas ruoštis dvikovai su „Žalgiriu“ turėjęs M.Nicola neparodė jokių veiksmingų taktinių sumanymų. Tuo pačiu argentiniečio reikalaujama agresyvi gynyba dar kartą tapo tarsi Harakiri komandai, kuri neturi reikiamų krepšininkų sėkmingai agresyviai gintis prieš aukštesnio meistriškumo varžovą.

Laprovittola

Agresyvi „Lietuvos ryto“ gynyba – savižudybė

Ko gero, būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų per pastaruosius devynis mėnesius, kai prie „Lietuvos ryto“ vairo stovi M.Nicola, mes išgirdome frazę „turime gintis agresyviau“. Tai buvo pirmieji argentiniečio žodžiai, kai jis vasario mėnesį parėmė komandos šturvalą iš Virginijaus Šeškaus.

Po pirmosios treniruotės su naująja savo komanda M.Nicola pareiškė: „Mano filosofija – viskas prasideda nuo gynybos. Kai apsigini, gali greitai užpulti.“

Europos taurės aštuntfinalio serijoje su Izmiro „Pinar Karsiyaka“ argentiniečio vadovaujami vilniečiai varžovams vidutiniškai leido įmesti po 89 taškus. LKL ketvirtfinalyje su „Šiauliais“ – 85,7 taško. Pusfinalyje su „Neptūnu“ – 90,5 taško. Galiausiai, „sausai“ pralaimėtoje finalo serijoje su „Žalgiriu“, kuris Eurolygoje demonstravo itin prastą puolimą – 76,8 taško.

2015–2016 m. sezone pirmuoju rimtu „Lietuvos ryto“ varžovu tapo Stambulo „Bešiktaš“. Europos taurės turnyrą „Lietuvos rytas“ pradėjo svečiams iš Stambulo per du kėlinius leisdamas surinkti 49 taškus. Viso – 92. Tuo tarpu antrasis rimtas varžovas sezone „Žalgiris“ įmetė 79 taškus, per pirmąją pusę surinkęs 46, o paskutines tris minutes nepelnęs nė taško.

M.Nicola apie tikslą „Lietuvos rytą“ paversti gynybine komanda gali kalbėti ilgai. Tačiau akivaizdu, kad ryškaus postūmio į priekį per tuos devynis mėnesius nėra. Argentiniečio darbo rezultatas geriausiai atsispindėjo pirmojoje LKL grandų akistatoje.

Rungtynėse su „Lietuvos rytu“ kauniečiai dvitaškius metė 56 procentų taiklumu, o tritaškius – 50 proc. Suklysite, jei sakysite, kad „Žalgirio“ žaidėjams tiesiog „krito“. Daugelį savo metimų kauniečiai realizavo pasinaudoję „Lietuvos ryto“ gynybos spragomis, atakuodami iš idealių padėčių.

1. Agresyvios gynybos auka – nepavykus perimti kamuolio, liekama gintis 4 prieš 5

Matome, kaip Rokas Giedraitis agresyviai stengiasi dengti po užtvaros į viršų kylantį Renaldą Seibutį. Agresyvaus presingo rezultatas – R.Giedraitis lieka gerokai už nugaros R.Seibučiui, o „Žalgiris“ šia situacija pasinaudoja sužaisdamas sėkmingai 3 prieš 2. Mantas Kalnietis laisvas priima kamuolį ir smeigia tritaškį.

M.Nicolos agresyvi gynyba įpareigoja „Lietuvos ryto“ perimetro žaidėjus neleisti varžovams lengvai priimti kamuolio ir gerokai pakilti, taip paliekant didžiules erdves. Jeigu sostinės komandos žaidėjas nesugeba perimti kamuolio arba uždengti varžovo nuo priimamo perdavimo, oponentas lieka žaisti 5 prieš 4 ir jeigu jis yra aukšto lygio, tokias dovanėles išvynioja tarsi vaikas pirmąjį Kalėdų rytą.

„Žalgirio“ krepšininkai tiesiog mėgaudavosi, kai jų tiesioginiai oponentai (ypač Gediminas Orelikas, Kšištofas Lavrinovičius arba R.Giedraitis) stengdavosi neleisti priimti kamuolio, pakilę labai aukštai. Kauniečiai tiesiog kirsdavo į baudos aikštelę, palikdavo už nugarų per aukštai pakilusius savo oponentus, priimdavo kamuolį ir pelnydavo lengvus taškus. Geriausiai tokias situacijas išnaudojo Brockas Motumas ir Paulius Jankūnas.

2. Nėra aiškių pagalbos gynyboje taisyklių

Ši „Žalgirio“ ataka, ko gero, buvo vienas geresnių pavyzdžių, kaip šiai dienai atrodo „Lietuvos ryto“ gynyba. Viskas prasideda nuo to, kad G.Orelikas šiek tiek vėluoja pagalbos veiksmuose prie kampe laisvo likusio O.Hanlano. P.Jankūnui nepavyko atiduoti tikslaus perdavimo ir amerikietis prarado progą smeigti tritaškį. Tuomet agresyviai gindamasis G.Orelikas palieka visiškai laisvą erdvę O.Hanlanui veržtis į baudos aikštelę. Antanas Kavaliauskas yra priverstas padėti gintis prieš varžovo reidą, o netrukus G.Orelikas šiek tiek vėluoja grįžti prie P.Jankūno. Kamuolį priėmęs E.Ulanovas laiku nepastebi laisvo „Žalgirio“ kapitono ir „Lietuvos rytas“ išgyvena dar vieną prastos gynybos momentą. Galiausiai, viskas baigiasi tuo, kad Adas Juškevičius, agresyviai dengdamas centro pusę O.Hanlanui, dar kartą leidžia amerikiečiui veržtis į baudos aikštelę, o A.Kavaliauskas yra priverstas padėti. Be priežiūros atsidūręs E.Ulanovas priima kamuolį, o „Lietuvos ryto“ kapitonas yra tiesiog per toli, kad spėtų prie varžovo.

Šis epizodas rodo, kad „Lietuvos ryto“ agresyvi gynyba ne tik suteikia varžovams erdves į baudos aikštelę, tačiau tuo pačiu atspindi, kad gynyboje nėra aiškių taisyklių: kas, kokioje situacijoje ir kur turi užsiimti reikiamą poziciją, naudoti pagalbos veiksmus, susikeisti ginamaisiais. Galiausiai, matome, kad pagalbos veiksmai dažnai gerokai vėluoja.

Tai buvo tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kai agresyvi „Lietuvos ryto“ gynyba buvo sėkmingai tampoma prasiveržimais, po jų sekusiais tiksliais ir savalaikiais perdavimais bei tinkamu išsidėstymu aikštelėje.

Norėdami gintis sėkmingai tokiose situacijose vilniečiai privalo judėti kur kas greičiau ir protingiau. Šioje situacijoje tritaškio būtų galima išvengti ir priversti žalgiriečius suklysti, jei į pagalbą būtų atėjęs Deividas Gailius. Bent jau taip turėtų dirbti agresyvi gynyba idealiu variantu – kiek įmanoma atkirsti perdavimus nuo kamuolio netoliese esantiems oponentams, paliekant be priežiūros varžovus toli nuo kamuolio ir verčiant oponentą žaisti nepatogiais, skersais perdavimais.

3. Teisingos stovėsenos taisyklių nebūvimas – nesugebėjimas užsiimti tinkamos pozicijos

Nors ši „Žalgirio“ ataka baigėsi nesėkmingai, ji yra geras pavyzdys, kaip „Lietuvos ryto“ žaidėjai nesugeba tinkamai užsiimti gynybinės stovėsenos. Pirmiausia, matome kaip Martynas Pocius priima kamuolį ties tritaškio linija, o D.Gailius vėluoja išlįsti iš užtvaros bei užsiimti gerą gynybinę stovėseną. M.Pocius veržiasi į baudos aikštelę ir perduoda kamuolį Lukui Lekavičiui. Šį kartą jau A.Juškevičius neužsiima teisingos gynybinės stovėsenos ir labai lengvai į baudos aikštelę praleidžia „Žalgirio“ įžaidėją. Pastarasis grąžina kamuolį M.Pociui ir D.Gailius dar kartą ginasi ištiestomis kojomis, praleidžia M.Pocių palei galinę liniją ir tik paties „Žalgirio“ gynėjo meistriškumo stoka neleido jam sėkmingai pabaigti atakos metimu kaire ranka.

Agresyvi gynyba, kai varžovų žaidėjai yra aktyviai presinguojami iš labai arti, turėtų įpareigoti „Lietuvos ryto“ krepšininkus labai daug dėmesio skirti teisingai gynybinei stovėsenai – tam, kad varžovas negalėtų lengvai apžaisti vienas prieš vieną būdamas labai artimoje distancijoje. Tačiau sostinės ekipoje progreso šiuo klausimu kaip nėra, taip nėra. Ištiestomis kojomis ginasi tiek G.Orelikas su K.Lavrinovičiumi, tiek A.Juškevičius ir Nicolas Laprovittola, tiek R.Giedraitis ir D.Gailius.

Akivaizdu, kad minėti žaidėjai nėra geriausi gynybos specialistai. Tačiau jeigu treneris reikalauja, kad pastarieji gintųsi taip, kaip jie nėra įpratę ar neturi sugebėjimų, jis taip pat turi skirti labai daug dėmesio tokiems fundamentaliems dalykams, kaip teisinga gynybinė stovėsena.

Agresyvios gynybos pagrindas – gynyba vienas prieš vieną ir spaudimas situacijose, kur yra kamuolys. Susitikę su panašaus meistriškumo varžovais „Lietuvos ryto“ krepšininkai vienas prieš vieną ginasi itin prastai.

Orelikas

Fundamentalios problemos

Pirmiausia, reikia suprasti, kad norint efektyviai gintis agresyviai, būtina turėti krepšininkus, kurie fizinėmis savybėmis nenusileistų savo oponentams. Tuo pačiu tie žaidėjai privalo turėti gerus žaidimo gynyboje pagrindus, aukštą krepšinio intelektą ir psichologinę tvirtybę: sugebėti įbauginti varžovus savo agresija ir bebaimiu žaidimu į kontaktą, nenuleisti rankų visas 24 atakos sekundes ir 40 rungtynių minučių.

Agresyvios gynybos šalininkas Dejanas Radonjičius, kuris šiuo metu treniruoja Belgrado „Crvena Zvezda“, yra pasakęs: „Agresyvi gynyba – tai varžovų puolimas ir ginantis, ir puolant.“ Kitaip tariant, komanda, kuri nori gintis agresyviai, privalo versti varžovą žaisti taip, kaip jis nenori rungtyniauti. Ji privalo diktuoti sąlygas net ir tada, kai varžovas rengia savo išpuolius.

„Lietuvos ryto“ komandoje nėra pakankamai žaidėjų, galinčių diktuoti sąlygas ginantis, kai ši komanda rungtyniauja prieš „Žalgirį“ arba kitas meistriškumu nenusileidžiančias ekipas.

Kai sostinės komanda ginasi, sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje visada yra žaidėjas, gynyboje sukuriantis spragas (G.Orelikas arba K.Lavrinovičius). Tuo pačiu gynybiniais sugebėjimais be Žygimanto Janavičiaus nepasižymi ir vilniečių įžaidėjai (N.Laprovittola bei A.Juškevičius). Galiausiai, „Lietuvos rytas“ neturi tokio atletiško trečiojo numerio kaip Tremmellas Dardenas, galinčio lopyti atsirandančias spragas savo fizinėmis galimybėmis.

Kai gynybiniais sugebėjimais nepasižyminti komanda mėgina gintis agresyviai, meistriškumu ir fizinėmis galimybėmis nenusileidžiantis varžovas tokią gynybą gali labai lengvai ištampyti gudriais ir savalaikiais perdavimais, įkirtimais į baudos aikštelę, aštriais prasiveržimais ir protingu išsidėstymu.

M.Nicolos auklėtiniai agresyvia gynyba gali sudraskyti tik gerokai silpnesnius varžovus. Štai, dėl ko LKL čempionate „Lietuvos rytas“ taip užtikrintai žygiuoja, kol nesusitinka su „Žalgiriu“. Susitikęs su rimtu oponentu sostinės klubas nesugeba deramai priešintis.

Natūraliai kyla du klausimai. Pirmasis: kodėl M.Nicola verčia savo auklėtinius žaisti taip, kaip jie nesugeba rungtyniauti maksimaliai gerai? Antrasis: jeigu bandoma atletiškumu ir techniniais sugebėjimais nepasižymintį sąstatą versti gintis agresyviai, kodėl per devynis mėnesius nėra jokio progreso fundamentaliuose aspektuose – netobulėja „Lietuvos ryto“ žaidėjų gynybinė stovėsena, krepšininkai nuolatos šoka prieš varžovo metimą – daro dar krepšinio mokyklose nuolat pabrėžiamą klaidą, leidžiančią oponentui tiesiog suklaidinti metimu ir veržtis į baudos aikštelę be pasipriešinimo.

Galiausiai, M.Nicola turėjo pakankamai laiko, kad „Lietuvos ryto“ gynyboje įsivyrautų labai aiškios pagalbos gynyboje, susikeitimo ginamaisiais, ginamųjų išsirinkimo ir gynybos vienas prieš vieną taisyklės. Nei rungtynėse su „Žalgiriu“, nei susitikime su „Bešiktaš“ griežtų taisyklių „Lietuvos ryto“ gynyboje nebuvo.

Galima suversti kaltę komandos komplektacijai, tačiau galima ir rimtai suabejoti M.Nicolos kompetencija išsireikalauti iš savo auklėtinių to, ko reikia norint sėkmingai gintis agresyviai. Tuo pačiu faktas, kad argentinietis turėjo savo žodį komandos komplektacijos klausimais, kelia nuostabą, kodėl vasarą „Lietuvos ryto“ nepapildė nė vienas išskirtiniais gynybiniais sugebėjimais pasižymintis žaidėjas.

„Lietuvos ryto“ vadovams reikėtų rimtai apmąstyti ir pasirinkti vieną iš dviejų kelių: arba imtis permainų komandos sudėtyje, kuri nėra pajėgi žaisti M.Nicolos norimo krepšinio. Arba rasti trenerį, kuris stengtųsi išnaudoti stipriąsias šios sudėties puses, vietoje aklo reikalavimo krepšininkams žaisti taip, kaip efektyviai žaisti jie negali.

Akivaizdu, kad „Lietuvos ryto“ sudėtis yra silpnesnė už aukštus tikslus Eurolygoje šiemet puoselėjančio „Žalgirio“. Tačiau tai nereiškia, kad vilniečiai negali kibti į atlapus principiniams savo varžovams, užuot žaisdami be jokios ugnelės, agresyvumo ir tikėjimo savo galimybėmis, pralaimėję mačą per pirmąją susitikimo dalį.

Tam buvo idealios sąlygos – penkios dienos pasiruošimui tiek fiziškai, tiek taktiškai. Tačiau nei M.Nicola, nei „Lietuvos ryto“ krepšininkai neparodė nieko, kas išjudintų nusistovėjusią tvarką šalies krepšinio elite.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: algimantas@krepsinis.net