Minusai prieš pliusus: šeši kertiniai elementai, lemsiantys „Žalgirio“ pasirodymą Eurolygoje

Kai rugpjūčio pradžioje Paulius Motiejūnas savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje paskelbė, kad Kauno „Žalgirio“ komplektaciją pabaigė Olivier Hanlano įsigijimas, daugelis komandos sirgalių ne juokais sunerimo.

Tuo metu „Žalgiris“ kalbėjo, kad vidurio puolėjo pozicijoje rungtyniaus Brockas Motumas, o lengvojo krašto pozicijoje Edgarui Ulanovui talkins Martynas Pocius. Tai nebuvo panašu į komandą, kuri galėtų sau leisti svajoti apie Eurolygos stipriausiųjų aštuonetą.

Tačiau naujas generalinis rėmėjas ir dar du po to sekę pirkiniai viską sudėliojo į vietas. „Žalgiris“ sezoną Eurolygoje pradės kaip komanda, kuri pasižymi didžiulėmis rotacijos galimybėmis ir žaidimo įvairovės perspektyvomis.

„Žalgiris“ šį sezoną bus kitoks nei praėjusiame sezone. Iš komandos, kuri puolime žaisdavo taip, kaip jai leisdavo varžovas, Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) čempionas išrikiavo sąstatą, kuris turi potencialo pats diktuoti sąlygas aikštelėje.

Nors iš pirmo žvilgsnio šiųmetis „Žalgiris“ turi daugiau pliusų nei minusų, nesuklyskime pervertindami šios komandos galimybių Eurolygoje. Reikia pripažinti, kad keturi pagrindiniai „Žalgirio“ varžovai dėl vietos „Top 16“ taip pat „ant popieriaus“ atrodo solidžiai, o Kauno komanda turi labai mažai laiko sustyguoti naujai surinktą sąstatą ir atskleisti jo potencialą.

„Žalgirio“ sezonas Eurolygoje priklausys nuo šešių esminių faktorių: trijų neigiamų ir trijų teigiamų. Kas ką nusvers: minusai pliusus ar pliusai minusus?

Motumas

Pliusai:

1. Didžiulės rotacijos galimybės

Pasipildęs Renaldu Seibučiu ir Ianu Vougiouku „Žalgiris“ iš komandos, kuri atrodė labai ribota, tapo ekipa, galinčia ne tik prisitaikyti prie varžovų penketukų, tačiau ir diktuoti sąlygas varžovams. Priklausomai nuo situacijos „Žalgiris“ galės varijuoti tarp dviejų skirtingo braižo penketų: su E.Ulanovu arba R.Seibučiu trečioje ir B.Motumu arba Paliumi Jankūnu ketvirtoje pozicijoje. Jeigu varžovų tretieji arba ketvirtieji numeriai gerokai nusileis ūgiu, E.Ulanovas ir P.Jankūnas galėtų būti tie žmonės, kurių gebėjimai žaisti nugara į krepšį „ant ūso“ galėtų leisti „Žalgiriui“ dominuoti puolime – sutraukti gynybą, atlaisvinti erdves ant perimetro metikams, kurie sumaniai skirstydami kamuolį, galėtų tampyti varžovų gynybą. Priešingai, jeigu varžovas remsis aukštu penketu, „Žalgiris“ galės mėginti išnaudoti R.Seibučio ir B.Motumo greičio ir staigumo savybes, aštrindamas žaidimą bei kontraatakuodamas. Be to, tas pats B.Motumas ir Olivier Hanlanas yra tie atsarginiai žaidėjai, kurie galėtų ne tik ekvivalentiškai pakeisti starto penketo komandos draugus, tačiau ir įnešti komandos žaidimui agresyvumo bei energijos.

2. Plati žaidimo puolime įvairovė

Turėdamas tiek daug skirtingo braižo žaidėjų „Žalgiris“ puolime gali varžovus bausti begale būdų. „Du prieš du“ puikiai pildo Mantas Kalnietis, prasiveržimais šias situacijas pavojingai aštrina O.Hanlanas ir Martynas Pocius. I.Vougioukas/Robertas Javtokas ir B.Motumas/P.Jankūnas taip pat suteikia laisvę „du prieš du“ pildyti skirtingais variantais: „pikenrolu“ su vidurio puolėjais ir „pikenpopu“ su sunkiaisiais kraštais. Savo ruožtu situacijose, kai reikėtų svarbaus metimo iš toli, M.Pocius yra tinkamas išvedant jį užtvaromis ant tritaškio. Baudos aikštelėje „ant ūso“ savo jėgą išnaudoti gali tiek I.Vougioukas, tiek P.Jankūnas, o kai varžovų lengvasis kraštas bus žemesnio ūgio – E.Ulanovas. Greitinti žaidimą puikiai sugeba O.Hanlanas ir M.Pocius. „Žalgiris“ puolime išties turi nemažai galimybių, tad trenerių štabas turės malonų galvos skausmą, kaip tą potencialą maksimaliai išnaudoti.

3. Mikroklimatas ir trenerių štabas

Ko jau ko, tačiau vidinės komandos kultūros „Žalgiriui“ galėtų pavydėti daugybė klubų. Jeigu pasikalbėtumėte su kai kuriais buvusiais „Lietuvos ryto“ žaidėjais, jie jums tikriausiai sutartinai kartotų: „Žalgiris“ turi kažką tokio, ką sunku apibūdinti. Tai komanda, kuri turi stiprią vidinę kultūrą ir tradicijas. Žaidėjai, atstovaujantys „Žalgiriui“, jaučia tam tikrą pagarbą šio klubo praeičiai. Kitas momentas – trenerių štabas. Jeigu Gintaras Krapikas toli gražu nėra elitinis Europos krepšinio specialistas, tai tokio asistento kaip Šarūnas Jasikevičius pavydėtų daugelis Eurolygos klubų. Jis, kartu su vasarą prie trenerių štabo prisijungusiu Dariumi Songaila, yra tie žmonės, kurie ne tik gali nuolatos papildyti vyriausiąjį trenerį vertingais patarimais, tačiau ir tos figūros, kurios turi savo autoritetą rūbinėje. Šie du vyrai yra jungiamoji dalis tarp G.Krapiko ir „Žalgirio“ žaidėjų.

Jankūnas

Minusai:

1. Nėra aiškių vaidmenų

Kartu su didžiule rotacija atsiranda aiškumo, kas ir už ką atsakingas, problema. Jeigu „Žalgirio“ veidas P.Jankūnas šį sezoną LKL pirmenybes pradėjo vidutiniškai rungtyniaudamas po 13 minučių, akivaizdu, kad jam gali kilti dvejonių dėl jo vaidmens komandoje. Jeigu praėjusiame sezone „Žalgiris“ turėjo gana aiškius vaidmenis, kas už ką atsakingas (J.Andersonas – lyderis puolime, R.Javtokas – paskutinė gynybos linija, E.Ulanovas – juodadarbis, A.Milaknis – snaiperis, P.Jankūnas – jėga puolime baudos aikštelėje, o Lukas Lekavičius rūpinosi žaidimo sustygavimu), tai šio sezono „Žalgiryje“ kol kas niekas negali būti tikras nei dėl savo minučių, nei dėl savo vaidmens aikštelėje. Kol kas žaidėjai žino, kad vieną dieną jie gali aikštelėje praleisti 25 minutes, o kitą – jau tik 10. Tai gali tapti rimta problema, jei nežinomybė dėl vaidmens ir minučių aikštelėje kai kuriuos krepšininkus išmuštų iš vėžių.

2. Nėra ryškaus lyderio

Į šią situaciją galima žvelgti labai trumparegiškai ir save guosti: juk komandiniame krepšinyje nereikia asmenybių. Juk komandinis krepšinis visada pranoksta individualiais veiksmais paremtą žaidimą. Tačiau realybė yra tokia, jog komandiškai galima žaisti net ir turint keletą išreikštų lyderių. Taip žaidžia geriausios Eurolygos ir Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) komandos. Čempionai turi aiškius lyderius puolime, tačiau tie lyderiai nebūtinai turi būti savanaudžiai (prisiminkime to paties J.Andersono pavyzdį). Kai komandoje nėra ryškių lyderių, sudėtingose situacijose, kai stringa veiksmai puolime, kai varžovai yra gerai perpratę tavo ekipos derinius, kai kažkam reikia imtis iniciatyvos, sąstatas be aiškių lyderių paprastai susiduria su rimtomis problemomis. Iliustruojant tai, ko gero, geriausia būtų pasitelkti Vassilio Spanoulio pavyzdį. Pirėjo „Olympiacos“ neabejotinas lyderis gali 35 minutes tylėti, tačiau jeigu lemiamomis akimirkomis jo komandai reikia, kad kažkas pabudintų puolime, jis bus pirmasis, kuris imsis iniciatyvos, ir tai dažniausiai darys sėkmingai. Geriausioms komandoms būtina turėti 1–2 žaidėjus, galinčius patempti sunkiais momentais. Deja „Žalgiryje“ meistriškumu išsiskiriančio žmogaus nėra.

3. Snaiperių stoka

„Žalgiris“ turi eilę tritaškius gebančių mesti žaidėjų, tačiau nė vieno, kuris tai galėtų daryti stabiliai užtikrintai. Nei M.Kalniečio, nei O.Hanlano, nei M.Pociaus, nei R.Seibučio, nei E.Ulanovo žaidime tritaškiai metimai nėra stipriausioji pusė. Eurolygoje varžovai tikrai patikrins, ar minėti „Žalgirio“ perimetro krepšininkai geba bausti tritaškiais, kai yra paliekami laisvi arba pusiau be priežiūros. Suprasdami, kad pagrindine „Žalgirio“ jėga gali tapti žaidimas per baudos aikštelę, prasiveržimai ir „pikenrolas“, varžovai gali pamėginti sukoncentruoti gynybą, taip paliekant erdvės perimetre, tačiau neutralizuojant pagrindines kauniečių stiprybes. Taip pat nenustebkime, jei žalgiriečiams organizuojant atakas, mes dažnokai pamatysime varžovus išsidėstant zonine gynyba. Ir tomis situacijomis minėti „Žalgirio“ antrosios linijos krepšininkai turės realizuoti tuos metimus. Belieka tikėtis, kad treniruočių metu šis žaidimo elementas nėra paskutinis „Žalgirio“ gynėjų repertuare.