„Olympiacos“ metodai arba kaip M.Teodosičiui priminti praeities košmarus

Teodosičius – pavardė, kurią pastarąsias 24 valandas girdime dažniausiai, kai kalba pasisuka apie Lietuvos ir Serbijos rinktinių pusfinalį 2015 metų Europos čempionate.

Ir ne be priežasties. Milošas Teodosičius yra geriausią puolimą čempionate demonstruojančios Serbijos rinktinės atakų variklis ir smegenys aikštelėje. Tai žmogus, nuo kurio žaidimo stipriai priklauso serbų puolimo efektyvumas.

Serbijos rinktinė šiose Senojo žemyno pirmenybėse vidutiniškai pelno po 88 taškus. Tam, kad įvertinti kiek į šį solidų taškų kraitį įneša M.Teodosičius, galima pasitelkti HOB („Hands on Buckets“) reitingą. Jis rodo, kiek taškų iš 100 buvo pelnyta tiesiogiai prisidėjus tam tikram žaidėjui taikliais metimais arba rezultatyviais perdavimais.

M.Teodosičius pagal HOB reitingą yra penktas tarp visų Europos čempionato žaidėjų. Jis tiesiogiai prisideda prie 38 iš 100 serbų pelnomų taškų. Ir tai – tik taškai ir rezultatyvūs perdavimai. Sunku apskaičiuoti šio žaidėjo naudą sukoncentruojant į save varžovų gynybą ir atiduodant tikslius perdavimus, po kurių seka kitų Serbijos rinktinės žaidėjų rezultatyvūs perdavimai.

Gindamiesi prieš M.Teodosičių keikėsi italai, kuriems jis įmetė 26 taškus ir surinko 34 naudingumo balus. Gindamiesi prieš šį 28 metų 195 cm ūgio atakų organizatorių keikėsi ir čekai, kurie mėgino įvairius priešnuodžius, tačiau niekas nepadėjo atsilaikyti prieš 14 M.Teodosičiaus rezultatyvių perdavimų.

„Sustabdėme Teodosičių neleisdami jam rinkti taškų. Kartais tam, kad sulaikytum Milošą, reikia policijos“, – vaizdžiai savo pastangas pristabdyti Serbijos rinktinės puolimo ašį apibūdino Čekijos komandos strategas Ronenas Ginzburgas.

Tačiau jis klydo. Panašu, kad norint neleisti „stebukladariui“ Milošui sklaidytis, nebūtina policijos pareigūnų pagalba. Tą jums galėtų patvirtinti Pirėjo „Olympiacos“ treneriai ir žaidėjai, kurie per pastaruosius ketverius metus tris kartus Eurolygos finalo ketvertuose eliminavo M.Teodosičiaus atstovaujamą Maskvos CSKA.

Teodosičius

Milošo košmarai

Viskas prasidėjo 2011 metais. Tą vasarą M.Teodosičius nusprendė, palikti „Olympiacos“ komandą, kuriai atstovavo keturis metus, ir susieti ateitį su turtingiausiu Europos krepšinio klubu Maskvos CSKA.

Rusų pinigais ir milžiniškomis ambicijomis suviliotas serbas neabejojo, kad artimiausiais metais pozuos fotografams rankose laikydamas Eurolygos čempionų trofėjų.

2011–2012 m. sezone M.Teodosičius aikštelėje buvo atsakingas už tai, kad perteiktų Jono Kazlausko nurodymus savo komandos draugams. Jis tapo pagrindiniu CSKA įžaidėju, o dabartinio Lietuvos rinktinės stratego vadovaujamas Rusijos krepšinio flagmanas, kaip ir tikėtasi, pasiekė Eurolygos finalinį ketvertą.

Tada Milošą aplankė pirmieji košmarai. Vienas svarbiausių CSKA žaidėjų, reguliariajame sezone vidutiniškai pelnęs 10,4 taško, atlikęs po 5 rezultatyvius perdavimus ir rinkęs 11,3 naudingumo balo, lemiamose kovose buvo nepanašus į patikimą aikštelės generolą.

CSKA po dramatiškos kovos pusfinalyje 66:64 palaužė Atėnų „Panathinaikos“, tačiau M.Teodosičius nežibėjo – 12 taškų, 3 rezultatyvūs perdavimai ir 9 naudingumo balai. Tikrą košmarą serbas išgyveno finalo mače. Tai buvo pirmasis jo susidūrimas su „Olympiacos“ Eurolygos finalo ketverte.

Tai buvo finalas, kuriame viskas sprendėsi lemiamomis akimirkomis. Paskutinės minutės metu M.Teodosičius prametė dvitaškį, galėjusį išlyginti rezultatą. Vėliau jis prametė baudos metimą, kuris būtų padidinęs CSKA pranašumą iki 4 taškų. Galiausiai, jis pažeidė taisykles ir leido Kostui Papanikolaou priartinti „Olympiacos“ per minimumą.

Finale, kuriame CSKA pralaimėjo po netaiklių Ramūno Šiškausko baudos metimų ir Giorgios Printezio lemiamo metimo, M.Teodosičius įmetė 15 taškų, tačiau atliko tik 3 rezultatyvius perdavimus, 5 kartus suklydo ir surinko tik 6 naudingumo balus.

Prabėgo metai ir istorija kartojosi. 2013 m. Eurolygos finalo ketverto pusfinalyje jo ir CSKA vėl laukė „Olympiacos“. Šį kartą pralaimėta buvo beviltiškai (52:69), o M.Teodosičius sukrapštė 5 taškus, atliko rezultatyvų perdavimą ir mačą baigė su vos 1 naudingumo balu.

Galiausiai, trečioji akistata su „Olympiacos“ Eurolygos finalo ketverte įvyko šių metų gegužę Madride. Galiausiai, CSKA ambicijos buvo dar kartą sumaišytos su žemėmis – „Olympiacos“ pusfinalyje triumfavo 70:68. Galiausiai, M.Teodosičius lemiamu momentu dar kartą palūžo – 8 taškai ir 6 klaidos, o rezultatyvių perdavimų ir naudingumo balų grafose švietė nuliai.

Akivaizdu, kad Serbijos rinktinės žvaigždė susiduria su rimtomis problemomis, kai reikia demonstruoti aukščiausią klasę didžiausios įtampos rungtynėse.

Serbą 2011–2012 m. sezone treniravęs J.Kazlauskas mano taip pat.

„Silpniausia jo vieta – psichologija“, – išvakarėse prieš pusfinalio mūšį į žurnalistų prašymą įvardinti pagrindinę M.Teodosičiaus silpnybę, nukirto Lietuvos rinktinės strategas.

„Olympiacos“ receptas, kaip M.Teodosičiaus vakarą paversti tragedija

M.Teodosičius finalo ketverto akistatų su „Olympiacos“ prisiminti nenori ne tik dėl to, kad serbas pastebimai nesugeba susitvarkyti su psichologine įtampa svarbiausiuose mūšiuose. Jau eilę metų gynyba garsėjantis Pirėjo klubas žino, kaip priversti M.Teodosičių aikštelėje pasijusti labai nepatogiai.

M.Teodosičius geriausiai jaučiasi tada, kai jo tiesioginis oponentas pastebimai nusileidžia ūgiu (taip būna labai dažnai, tačiau mače su Lietuvos rinktine nebus, nes Renaldas Seibutis ir Mantas Kalnietis yra aukšti gynėjai). Serbas mėgaujasi, kai varžovas suteikia erdvės atakuoti iš toli arba iš vidutinio nuotolio ir tada, kai oponentų gynyba jam skiria pernelyg didelį dėmesį.

„Olympiacos“ stengėsi eliminuoti šias privilegijas keisdamasi ginamaisiais, kai M.Teodosičius žaidžia „du prieš du“, o kai jis atakuoja krepšį prasiveržimu, aukodama taškus iš artimu distancijų, užuot sukoncentruojant gynybą ir paliekant M.Teodosičiaus komandos draugus be priežiūros.

Metodas Nr. 1 – susikeitimas ginamaisiais

Matome, kaip po „du prieš du“ situacijos „Olympiacos“ aukštaūgis susikeičia ginamaisiais ir lieka prie M.Teodosičiaus. Pastarasis mėgina įvesti kamuolį po krepšiu, kur ūgio persvarą turi vidurio puolėjas, tačiau tokiomis situacijomis „Olympiacos“ perimetro žaidėjai stengėsi prieš aukštaūgius gintis iš priekio, kad M.Teodosičius ar kiti perimetre likę CSKA žaidėjai negalėtų perduoti kamuolio nuo žemės, taip apsunkindami galimybes aukštaūgiui priimti kamuolį.

Susikeitimas ginamaisiais leidžia neutralizuoti pagrindinį M.Teodosičiaus ginklą – tolimus metimus. Kai prieš serbą atsiduria varžovų aukštaūgis, jis nesiryžta mesti tritaškio po savo taip mėgstamų „du prieš du“ situacijų. Dėl ribotų galimybių veržtis į baudos aikštelę M.Teodosičius taip pat retai pasinaudoja prieš jį atsidūrusio aukštaūgio mobilumo stoka.

Taikant susikeitimo po „du prieš du“ situacijų gynybos metodą, svarbu, kad vyktų teisinga rotacija šalia krepšio, kur turi būti prižiūrimas į baudos aikštelę įkirtęs serbų aukštaūgis. Kai varžovai susikeičia ginamaisiais, M.Teodosičius dažnai mėgina tuo pasinaudoti, siekdamas įkišti kamuolį „ant ūso“ ūgio pranašumą įgijusiam komandos draugui.

Metodas Nr. 2 – gynyba be pagalbos

Matome, kaip M.Teodosičius priima kamuolį ir žaidžia „du prieš du“ su Aleksandru Kaunu. „Olympiacos“ aukštaūgis keičiasi ginamaisiais ir iššoka ant M.Teodosičiaus, tačiau palieka jam erdvės judėti į baudos aikštelę. Kai Milošas veržiasi, į pagalbą neateina nei vienas Pirėjo komandos žaidėjas, o arčiausiai buvęs G.Printezis „gaudo“ į baudos aikštelę kertantį A.Kauną. Matome, kaip M.Teodosičius neapsisprendžia: mesti į krepšį ar atlikti perdavimą. Rezultatas – neteisingas sprendimas ir klaida.

Tai yra geriausias pavyzdys, kai varžovas pasinaudoja didžiule M.Teodosičiaus stiprybe, kuri kartais pavirsta silpnybe. Serbas puikiai mato aikštelę ir atlieka labai tikslius bei savalaikius perdavimus, tačiau jis dažnai pernelyg stengiasi ieškoti komandos draugų, siekdamas papildyti savo rezultatyvių perdavimų statistikos kraitį.

Panašiai prieš M.Teodosičių gynėsi ir Serbijos rinktinės varžovai Europos čempionate ispanai bei vokiečiai. Šios komandos taip pat duodavo daug erdvės M.Teodosičiui veržtis į baudos aikštelę ir stengdavosi nesukoncentruoti prieš serbą gynybos, net jeigu jis sekundės daliai atsidurdavo be priežiūros.

Prieš M.Teodosičiaus „du prieš du“ jos gynėsi ne susikeitimo, o pasaugojimo metodu, kuris įpareigodavo ispanų ir vokiečių gynėjus nuolatos tvarkytis su serbų aukštaūgių užtvaromis bei vytis erdvės įgijusi M.Teodosičių. Pastarasis dažnai galėdavo atakuoti iš vidutinio nuotolio arba veržtis į baudos aikštelę, tačiau taip pridarydavo kur kas mažiau žalos nei rezultatyviais perdavimais savo komandos draugams. Abiejuose mačuose jų jis atliko vos po 4 (čempionato vidurkis – 8,3).

Matome, kaip kamuolį priėmęs M.Teodosičius su Miroslavu Raduljica žaidžia „pikenrolą“. Vokietijos rinktinė taiko pasaugojimo metodą, kai Tiboras Pleissas atsitraukia ir prižiūri tiek su kamuoliu judantį M.Teodosičių, tiek į baudos aikštelę kertantį M.Raduljicą. Tuo tarpu tiesioginis M.Teodosičiaus oponentas Antonas Gavelas pats tvarkosi su M.Raduljicos užtvara ir stengiasi pasivyti Milošą. T.Pleissas nesiima agresyvių pagalbos veiksmų, kad užtvertų M.Teodosičiui kelią link krepšio. Pastarasis veržiasi, ieško, kam atiduoti kamuolį, o galiausiai daro tai, ko nelabai mėgsta – atakuoja krepšį iš artimos distancijos. Prie M.Teodosičiaus spėjęs sugrįžti A.Gavelas šiek tiek sutrukdo serbui, kurio metimas tikslo nepasiekia.

Žinant tai, jog Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas J.Valančiūnas nepasižymi mobilumu, galima nuspėti, kad prieš M.Teodosičių lietuviai ginsis būtent tokiu metodu (pasaugojimu, o ne susikeitimu ginamaisiais). Bet kokiu atveju, svarbiausia, nesukoncentruoti gynybos į M.Teodosičių, nepaliekant laisvų jo komandos draugų.

Teodosičius

Laikas Milošui priminti košmarus

M.Teodosičiaus pristabdymas turėtų būti vienas prioritetinių Lietuvos rinktinės uždavinių pusfinalio rungtynėse su serbais. Ir tas uždavinys yra įgyvendinamas.

Nors Serbijos rinktinė propaguoja kitokį žaidimo braižą nei CSKA komanda, M.Teodosičius atlieka panašias užduotis. Jis yra pagrindinis šios rinktinės kūrėjas, kurio užduotis yra padaryti kitus komandos draugus geresniais ir įsukti itin rezultatyvią serbų puolimo mašiną.

Lietuvos rinktinė gali sau leisti aukoti M.Teodosičiaus prasiveržimus į baudos aikštelę. Galima pamėginti rizikuoti leidžiant serbui naudotis pusprogėmis mesti iš tolimesnių distancijų po driblingo (tritaškius šiame čempionate M.Teodosičius meta 23 proc. taiklumu).

Tačiau esminis tikslas – atkirsti M.Teodosičių nuo komandos draugų. Norint tai įgyvendinti, būtina prieš serbą gintis be pagalbos veiksmų. Jeigu Lietuvos rinktinei pavyktų tai padaryti, Serbijos puolimas nebūtų toks sklandus.

„Olympiacos“ šią užduotį įgyvendinti sekėsi trijuose Eurolygos finalo ketvertuose per pastaruosius ketverius metus. J.Kazlauskas puikiai pažįsta savo buvusį auklėtinį, tad yra pagrindo tikėtis, jog M.Teodosičiaus laukia tikrai nelengvos rungtynės su lietuviais.

Lietuvos rinktinė turi priminti serbų krepšinio žvaigždei ryškiausius jo karjeros košmarus. Ir ji tai padaryti tikrai gali.