M.Kalnietis į „Žalgirio“ puolimą įneš tai, ko labiausiai trūko

„Kadangi pagrindinio įžaidėjo pozicija buvo labai svarbus klausimas komandai, tai sutartis su Mantu Kalniečiu – labai didelis žingsnis klubui į priekį“, – džiaugėsi Kauno „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas.

Neįmanoma nesutikti. „Žalgiris“ pasiekė svarbiausią šios vasaros komandos komplektacijos tikslą. Į Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų gretas sugrįžtantis 28 metų 195 cm ūgio geriausias Lietuvos atakų organizatorius Mantas Kalnietis suteiks kauniečiams tai, ko jiems labiausiai trūko 2014–2015 m. sezone.

Į „Žalgirį“ M.Kalnietis sugrįžta po sunkiausio sezono karjeroje. Paskutinėse pasirengimo 2014 m. Pasaulio čempionatui rungtynėse sunkią peties traumą patyręs krepšininkas į Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ komandos rikiuotę sugrįžo tik įpusėjus praėjusiam sezonui. Vos keletą rungtynių sužaidusiam M.Kalniečiui likimas smogė dar kartą – jam ir vėl teko gultis ant operacinio stalo. Šį kartą – dėl kelio sausgyslės pažeidimo.

Sunkiausią periodą karjeroje išgyvenęs krepšininkas sugrįžta ne tik į „Žalgirį“. Jis grįžta į didįjį krepšinį. Pirmieji žingsniai sugrįžimo link buvo žengti Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) Orlando Vasaros lygoje, kur jis išmėgino jėgas Indianos „Pacers“ komandoje. Net ir būdamas ne optimalios sportinės formos, M.Kalnietis pademonstravo tai, ko iš jo jau kitą sezoną galės tikėtis „Žalgirio“ gerbėjai.

Vos per 13 vidutiniškai aikštelėje praleistų minučių M.Kalnietis spėdavo atlikti 3,5 rezultatyvaus perdavimo. Jis ne tik pranoko daugiau nei dvigubai ilgiau aikštelėje praleidusį pagrindinį savo konkurentą Joe Youngą, užėmė septintąją vietą Orlando Vasaros lygoje pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį, tačiau prilyginus visų Vasaros lygos krepšininkų žaidimo laiką vienam skaičiui (48 minutėms), M.Kalnietis būtų geriausiai kamuolį skirstantis įžaidėjas, net ir įtraukus šiuo metu Las Vegaso Vasaros lygoje rungtyniaujančius žaidėjus. M.Kalnietis per 48 žaidimo minutes atliktų 12,9 rezultatyvaus perdavimo.

O ko „Žalgiriui“ labiausiai trūko praėjusiame sezone? Taip, jūs jau žinote atsakymą. Rezultatyvių perdavimų.

Žalgiris

Didžiausios „Žalgirio“ problemos puolime

Praradęs pagrindiniu atakų organizatoriumi turėjusį tapti Maaliką Waynsą, „Žalgiris“ Eurolygos kovas pradėjo su dviem jaunais ir nepatyrusiais įžaidėjais – Luku Lekavičiumi ir Vaidu Kariniausku. Pastarojo vaidmenį sezono pabaigoje perėmė į ekipą atvykęs Willas Cherry. Tačiau iš esmės tai situacijos nepakeitė.

Jau nuo pat sezono Eurolygoje pradžios „Žalgiris“ kaip lygus kovojo tik solidžios gynybos dėka. Tai, kas vyko prie varžovų krepšio, buvo visiška priešingybė tam, kas buvo demonstruojama prie savojo. Kauniečiai tik Jameso Andersono meistriškumo dėka išsikapstė į „Top 16“ etapą, jame pasirodė pagal galimybes ir sezoną baigė be pasipriešinimo apgindami LKL čempionų titulą.

Sezonas „Žalgiriui“ buvo sėkmingas, tačiau apie problemas buvo kalbama. Ir ne be pagrindo. „Žalgiris“ tarp 24 Eurolygos komandų užėmė 22-ąją vietą pagal puolimo efektyvumą (101,7), priešpaskutinę – pagal pelnomų taškų vidurkį (71,6) ir paskutinę pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį (14,2).

Pastaroji kategorija – tai geriausias „Žalgirio“ veido puolime atspindys. Mažas rezultatyvių perdavimų skaičius rodo, kad komandoje nebuvo pajėgaus įžaidėjo, dėl to žaidimas buvo modeliuojamas taip, kad jis kuo mažiau priklausytų nuo atakų organizatoriaus. Pasirinktas žaidimo puolime planas buvo sunkiai įgyvendinamas, ką rodo mažas pelnomų taškų vidurkis ir puolimo efektyvumas.

„Žalgiriui“ trūko žaidimo kūrėjų. Geras kūrėjas atakų organizatoriaus pozicijoje leistų komandai žaisti įvairesnį krepšinį puolime, o svarbiausia: leistų efektyviai išnaudoti puolimo pagrindą – žaidimą „du prieš du“. Pastarojo „Žalgirio“ puolime trūko labiausiai.

Be pikenrolo „Žalgirio“ puolimas tapo pakankamai statišku. Buvo žaidžiama dviem keliais: ieškoma situacijų baudos aikštelėje, kai „Žalgirio“ priekinės linijos žaidėjas atsiduria prieš ūgiu nusileidžiantį arba įgūdžiais gynyboje nepasižymintį tiesioginį oponentą. Kitas variantas: pastangos patogiam metimui išvesti Artūrą Milaknį arba Jamesą Andersoną. Pastarasis, ko gero, buvo vienintelis kūrėjas „Žalgirio“ sudėtyje. Ilgą laiką jis pirmavo komandoje pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį, nors buvo krašto žaidėjas.

Dėl ribotų galimybių pelnyti taškus „Žalgiris“ stengėsi kiek įmanoma labiau kontroliuoti žaidimo tempą. Kauniečiai norėjo savo varžovus įvelti į lėtą, gynybinį krepšinį, kad įgytų apčiuopiamą pranašumą. Polinkį žaisti lėtesnį pozicinį krepšinį iliustruoja faktas, kad „Žalgiris“ užėmė 18-ąją vietą Eurolygoje pagal žaidimo tempą.

Kalnietis

Ką puolimui duos M.Kalnietis?

M.Kalnietis į „Žalgirio“ puolimą įneš tai, ko jam labiausiai trūko praėjusiame sezone: žaidimą „du prieš du“, universalumą, nestandartinius sprendimus ir greitį. Galima neabejoti ir tuo, kad pats kauniečių žaidimas pastebimai skirsis, nors tai taip pat priklausys nuo kitų komandos vasaros sprendimų.

Kalbėdami apie M.Kalniečio įtaką puolimui, pasitelkime puikų lietuvio sezoną „Lokomotiv-Kuban“ komandoje 2013–2014 m. sezone Eurolygoje.

M.Kalnietis tada buvo pagrindinis kamuolio skirstytojas ekipoje, atlikęs 30,5 proc. visų komandos rezultatyvių perdavimų. Pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį (4,6) lietuvis užėmė šeštąją vietą tarp visų Eurolygos krepšininkų, jis dalinosi 7–10 vietomis turnyre pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį (7,0), prilyginus visų krepšininkų žaidimo laiką tam pačiam skaičiui (40 min.).

M.Kalniečio didžiulę svarbą „Lokomotiv-Kuban“ puolimui iliustruoja HOB („Hands on Buckets“, - ang.) reitingas (0,308), kuris buvo geriausias komandoje ir dešimtas tarp visų Eurolygos krepšininkų. Šis statistinis rodiklis matuoja, kiek krepšininkas taškais bei rezultatyviais perdavimais prisideda prie ekipos puolimo.

Su M.Kalniečiu prie šturvalo „Lokomotiv-Kuban“ buvo viena greičiausių Eurolygos komandų – užėmė aštuntąją vietą pagal žaidimo tempą. Lietuvis puikiai jaučiasi perėjimo į puolimą situacijose, dėl savo ūgio galintis pats atkovoti kamuolį gynyboje, o dėl didžiulės sprogstamos jėgos – sėkmingai inicijuoti kontrataką.

Tais metais Krasnodaro ekipos puolimas sukosi apie žaidimą „du prieš du“. Priekinėje linijoje M.Kalniečio „saldainiukus“ po „du prieš du“ situacijų sugriebdavo du mobilūs ir atletiški aukštaūgiai – Richardas Hendrixas ir Derrickas Brownas. Pastarasis dėl gebėjimų realizuoti metimus iš vidutinio nuotolio puikiai išnaudojo pikenpopo situacijas. Tuo tarpu R.Hendrixas mobilumu ir šoklumu buvo nepamainomas pikenrolo situacijose.

Sėkmingai pildomas „du prieš du“ išdarko varžovų gynybos išsidėstymą, nes prieš šį esminį puolimo elementą ginantis dažniausiai būtini pagalbos veiksmai. Geras atakų organizatorius pastebi, kaip varžovas naudoja pagalbą ir kuriuos žaidėjus palieka be priežiūros. M.Kalnietis pasižymi puikiu aikštelės matymu ir situacijų skaitymu.

Neabejotinai kitą sezoną „Žalgirio“ nebematysime geriausiai puolančių bei skirstančių kamuolius Eurolygos komandų dugne. Stebėdami kauniečių žaidimą gerbėjai, ko gero, nesikeiks matydami judėjimo stoką ir nuolatos nuspėjamus sprendimus. Galiausiai, jie džiaugsis didesniu sėkmingai išpildytų greitų išpuolių skaičiumi.

Su M.Kalniečio atvykimu „Žalgirio“ puolimo veidas pasikeis. O ar jis pasikeis kardinaliai, parodys du dalykai: būsimieji pirkiniai bei Gintaro Krapiko noras adaptuoti žaidimą prie geriausio Lietuvos atakų organizatoriaus pomėgių aikštelėje.