Futbolą ir net krepšinį lenkiantis Pakruojis gyvena graplingu

Pakruojis ir Šakiai yra puikiausi provincijos pavyzdžiai, kaip dideliu noru galima užkrėsti vaikus rinktis ne krepšinį, ne futbolą, o Lietuvoje dar pakankamai naują graplingą. Vos per trejus metus – nuo naujo sporto klubo įkūrimo iki išaugintų Europos čempionato dalyvių. Tokiu ritmu gyvena Pakruojo „Skorpiono“ klubo treneris Modestas Ušinskas.

„Mažų miestelių sportininkai rodo daugiau noro. Juk čia pasirinkimo yra žymiai mažiau nei dideliuose miestuose. Tarkim, Pakruojyje daugiau nėra nei vieno klubo, kur būtų galima užsiimti kovos menais. Be to, tai yra nauja, įdomu. Dėl to ir to noro daugiau“, - pasakojo M.Ušinskas.

- Kaip jūs pats užsikrėtėte graplingu?

- Aš praėjęs daugelį imtynių rūšių. Pirmas didesnis susipažinimas su graplingu buvo Šiauliuose. Tuo metu, buvau grįžęs iš Airijos. Netrukus nusprendžiau sugrįžti į Pakruojį, kur įkūriau savo sporto klubą. Iš pradžių ten dirbome pagal įvairias imtynių rūšis, bet kai Kęstas Smirnovas įkurė graplingo federaciją, iš esmės pradėjome dirbti tik šiai sporto šakai. Man kaip treneriui, ši sporto šaka labiausiai tinkanti. Tą bandau įdiegti ir savo auklėtiniams.

- Koks buvo startas? Iškart su būriu auklėtinių? Ar teko stipriai pasistengti, kad juos prisiviliotumėt?

- Pakruojyje tai buvo visiškai naujas dalykas. Anksčiau nieko panašaus nėra buvę. Tad natūralu, kad iš pradžių labai stengiausi šį dalyką išreklamuoti. Tai padėjo sulaukti labai daug dėmesio. Nuo pat pirmos treniruotės. Pamenu, kad kai atėjau pirmą sykį – pamačiau pilną salę.

Aišku, buvo tokių kam nepatiko. Atėjo kiti. Kam patiko – pasiliko. Niekada nebuvo taip, kad ateičiau ir būčiau visiškai vienas.

- Jūs kelis kartus paminėjote žodį „naujovė“. Lietuviai šiaip jau yra labai atsparūs naujovėms..

- Aišku, kad buvo rizika. Nusprendžiau bandyti ir žiūrėti, kas gausis. Dabar galiu pasakyti, kad nebuvo nei vienos sekundės, kad kada nors to būčiau pasigailėjęs. Pakruojyje nėra nei vieno trenerio, kuris treniruotų daugiau vaikų.

- Net ir krepšinį lenkiate?

- Taip. Mano klube yra 50 vaikų, tai yra vienas procentas visų miestelio gyventojų. Nei krepšinyje, nei futbole tiek nėra.

- Per kiek laiko pamatėte sportininkus, kurie gali siekti rezultatų?

- Per pirmas treniruotes matosi, kuris turi geresnius duomenis, o kuriam reikia daugiau dirbti. Aš visada naujokų paklausiu, ar jie norės dalyvauti varžybose, ar atėjo sportuoti tik dėl savęs? Norintiems rezultatų, visada skiriu daugiau dėmesio. Per pora mėnesių tampa aišku, ar bus tas rezultatas, ar ne.

- Ir kaip tie pirmieji startai?

- Pirmose varžybose kovojo trys mūsų klubo atstovai ir visi pralaimėjo. Tačiau tąsyk visi pagavo azartą ir norą dar labiau stengtis, kad kitą kartą iškovotų pergalę. Man kaip treneriui, stimulas stengtis taip pat buvo žymiai didesnis. Po kelių mėnesių nuvažiavome į varžybas Latvijoje ir visi tapo prizininkais. Nuo to laiko iš varžybų be prizinių vietų negrįžtame. Per trejus metus mes užaugome iki tokio lygio, kad visa Lietuvos graplingo bendruomenė su mumis skaitosi. Stengiamės važiuoti į kuo daugiau varžybų, nes mano nuomone tai yra pačios geriausios treniruotės. Einame tikrai geru keliu.

- Artėja Europos graplingo čempionatas. Kiek deleguosite narių?

- Mažiausiai tris. Ir visų tikslai – prizinės vietos. Aš visada savo auklėtiniams sakau: tikslai minimalūs – laimėti (šypsosi).