Traumų maišą užrišęs K.Navickas: „Dar turiu potencialo“

Chroniškas Achilo sausgyslės uždegimas, suplyšę kryžminiai ir šoniniai kelio raiščiai – geriausio Lietuvos badmintonininko Kęstučio Navicko karjerą žymėjo ne skambios pergalės, o sunkios traumos. Bet bronzinį medalį iš pasibaigusių Europos žaidynių parsivežęs 31-erių kaunietis mano, kad jam dar ne per vėlu susigrąžinti tai, kas buvo prarasta.

22-ejus metus dirbome ir va, kažką užsidirbome“, – ankstų pirmadienio rytą Vilniaus oro uoste į glėbį gavęs gėlių puokštę, ištarė buvęs Lietuvos badmintono federacijos (LBF) prezidentas Juozas Špelveris.

Ilgametis K.Navicko treneris geriau nei kas kitas žino, kokią kainą už svarbiausią gyvenimo pasiekimą suplojo jo auklėtinis, jau po laimėto Europos žaidynių badmintono turnyro ketvirtfinalio sunkiai tramdęs džiaugsmo ašaras.

„Šitas medalis – viso mano gyvenimo darbas, nuopuolių ir pakilimų rezultatas. Kelias buvo labai ilgas ir sunkus, o sunkiausios – traumos. Aš patenkintas savo karjera, bet reikia pripažinti, kad traumos padarė jai didelę įtaką. Kita vertus, jos davė daug gyvenimiškos patirties. Jeigu jos nebūtų, galbūt ir šiuo pasiekimu dabar nesidžiaugčiau“, – teigė pats badmintonininkas, pirmadienį grįžęs į Lietuvą iš Baku (Azerbaidžanas).

2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse jis užėmė 9 vietą, o po kelerių metų pakilo į aukščiausią karjeroje 38-ą poziciją pasauliniame badmintonininkų reitinge.

Bet nesibaigiančios traumos nusmukdė tėvynėje lygių neturintį lietuvį – pastarąjį kartą į chirurgų rankas K. Navickas buvo patekęs praėjusiais metais.

Badmintonininkas dar kartą sugrįžo ir iš antro reitingo šimtuko uodegos palaipsniui iškopė iki 72-os vietos. Dabar jis neabejoja, kad gali palypėti ir ten, kur buvo geriausiais karjeros metais.

„Vyksta nuoseklus darbas, po traumos aš tik kylu į viršų. Rezultatai rodo, kad potencialo turiu daug, manau, tai tik laiko klausimas. Nors, žinoma, negaliu teigti, jog traumų daugiau nebebus. Darau viską, kad jų išvengčiau, bet po visų tų įvykių savo gyvenime nebegaliu nieko prognozuoti. O dabar tiesiog vėl mėgaujuosi badmintonu“, – kalbėjo K.Navickas.

Iškart po Europos žaidynių jo laukia treniruočių stovyklos Švedijoje ir Malaizijoje, o tuomet – ir pasaulio čempionatas, rugpjūčio 10-16 dienomis vyksiantis Indonezijoje.

Džakartoje susirinks ne tik visi pajėgiausi Europos žaidėjai, kurių trūko Baku, bet ir badmintono meistrai iš Azijos.

„Ten mano tikslas paprastas – peržengti kuo daugiau etapų. Sunku prognozuoti, bet aš kiekvieną kartą įrodau, kad esu didelių čempionatų asmenybė. Juose man geriau sekasi, pavyksta susitvarkyti su įtampa, ir tai mane motyvuoja dar labiau“, – teigė K.Navickas.

Jeigu pakaks ne tik motyvacijos, bet ir sėkmės bei sveikatos, 2016-ais lietuvio laukia Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, į kurias K.Navickas pasiryžęs žūtbūt patekti. Ypač po to, kai Londono olimpiadą buvo priverstas praleisti dėl traumos.

„Tam, kad važiuočiau į Rio de Žaneirą, užtenka būti pirmame reitingo 80-uke, o tai – lengvai įgyvendinamas tikslas. Bet priešaky – daug turnyrų, svarbu išlikti sveikam ir geros nuotaikos“, – nepamiršo apsidrausti Europos žaidynių bronzinis prizininkas.

Primename, kad ketvirtfinalyje Lietuvos badmintonininkas po dviejų setų kovos 2-0 (21:14, 21:6) įveikė 74-ą vietą pasaulio reitinge užimantį Yhaną Taną iš Belgijos, o pusfinalyje 1-2 (22:20, 16:21, 13:21) turėjo pripažinti 43-iosios pasaulio raketės iš Ispanijos ir būsimo žaidynių čempiono Pablo Abiano pranašumą.

Moterų varžybose Akvilė Stapušaitytė baigė savo pasirodymą grupės turnyre. Sekmadienį uždarytose Europos žaidynėse Lietuvos rinktinė, kurios gretose buvo 72 sportininkai, iš viso iškovojo 7 medalius: du aukso, vieną sidabro ir keturis bronzos. Komandų įskaitoje lietuviai užėmė 24-ą vietą.