R.Broadusas apie savo ateitį „Juventus“: viskas priklausys nuo to, kokius tikslus sau kels pati organizacija

30 metų 180 cm ūgio amerikietį Rashauną Broadusą drąsiai galima būtų vadinti šio sezono Utenos „Juventus“ komandos varikliu. Įžaidėjas ne tik dirigavo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzininkų atakoms, tačiau ir bene svariausiai prisidėjo prie istorinio komandos pasiekimo – trečiosios vietos šalies pirmenybėse.

Portalui Krepsinis.net R.Broadusas pripažino, kad ypatingą rezultatą „Juventus“ ekipai pavyko priimti dėl didžiulės vienybės, kuri vyravo sezono pabaigoje.

„Sezoną pavadinčiau metais, kai įgyvendinome sau išsikeltus tikslus. Visa komanda kartu prieš prasidedant šiam sezonui išsikėlėme tikslus, aptarėme, kas yra realu ir ką galime pasiekti. Manau, kad įgyvendinome viską, ką buvome sau užsibrėžę. Tai buvo puikus sezonas. Jame netrūko pakilimų ir nuosmukių, tačiau tai, kaip pabaigėme sezoną, yra labai nuostabu“, – metus apibendrino R.Broadusas.

Nuo 2009 metų Lietuvoje rungtyniaujantis amerikietis gali džiaugtis ne tik aukštu komandos pasiekimu, tačiau ir savo paties žaidimu po sunkios kelio traumos, dėl kurios jis praleido visą 2013–2014 m. sezoną.

R.Broadusas, kartu su Kauno „Žalgirio“ žaidėjais Jamesu Andersonu ir Pauliumi Jankūnu, Klaipėdos „Neptūno“ puolėju Deividu Gailiumi ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ vidurio puolėju Antanu Kavaliausku, buvo įtrauktas į simbolinį LKL pirmenybių sezono penketuką.

– Kas lėmė sėkmingą sezono pabaigą?

– Manau, kad visi labai susivienijome ir norėjome laimėti. Žmonės mus nurašė, sakė, kad mums nepavyks. Tačiau manau, kad kiekvienas mūsų patikėjo savimi. Kai prieš savo akis matėme tą tikslą nuveikti kažką ypatingo Utenos miestui, visi maksimaliai susitelkėme ir jį įgyvendinome.

– Kaip galėtumėte įvertinti savo paties vaidmenį „Juventus“ komandoje šiame sezone ir sezoną sau asmeniškai?

– Po tos sunkios traumos praėjusiame sezone, kai nusitraukiau kelio raiščius, šį sezoną įdėjau labai daug darbo. Praleidus visą praėjusį sezoną ir matant tai, kaip žaidžiau šiemet, galiu pasakyti, kad esu labai patenkintas.

– Ko gero, ne mažiau malonu, kad šioje komandoje buvote esminis žaidimo puolime variklis, kuris priimdavo svarbiausius sprendimus aikštelėje?

– Taip, tačiau man labai pasisekė, kad mano komandos draugai manimi tikėjo ir ypatingai treneriai. Jie leido man priimti sprendimus savo nuožiūra, kas man suteikė labai daug pasitikėjimo savimi ir motyvacijos.

– Tai buvo puikus sezonas jums ir komandai. Tačiau minėjote, kad jo metu buvo ir nuosmukių. Kokie jie? Kas buvo sunkiausia šiame sezone?

– Manau, kad sunkiausia buvo sezono pradžioje, kai visiems reikėjo prisitaikyti prie komandos draugų žaidimo stiliaus. Šioje ekipoje buvo daug žaidėjų, su kuriais man iki šiol nebuvo tekę kartu rungtyniauti. Mačiau juos tik žaidžiančius kitose komandose. Taigi, ko gero, sunkiausia buvo perprasti, ką kiekvienas komandos draugas mėgsta aikštelėje ir kaip galėčiau pritaikyti savo žaidimo stilių prie jų.

– Kalbant apie mažojo finalo seriją, ar sutinkate, kad ją laimėjo gynyba – komanda, kuri geriausiai išanalizavo varžovų silpnąsias puses?

– Taip. Mes visą sezoną buvome gynybinio pobūdžio komanda. Treneriai nuolat kartodavo, kad pirmiausia turime apsiginti, o tai padės įžiebti puolimą. Ypatingai atkrintamosiose varžybose, serijoje su „Neptūnu“, mes sugebėjome sėkmingai įgyvendinti užduotis gynyboje ir tai gerokai palengvino mums darbą puolime.

Broadusas

– Kalbant apie jūsų ateitį, ar norėtumėte likti Utenoje ir kitam sezonui?

– Be jokios abejonės, tokia galimybė egzistuoja, ypatingai laimėjus trečiąją vietą pirmenybėse. Kol kas laukiu, ką „Juventus“ komanda nuspręs daryti dėl kito sezono. Be jokios abejonės, esu viena koja komandoje, tačiau viskas priklausys nuo to, ką „Juventus“ darys kaip organizacija. Tai, manau, ir lems mano sprendimą dėl ateities. Žinoma, taip pat noriu palaukti ir pasižiūrėti, kokios kitos galimybės galėtų man atsiverti.

– Tačiau sutinkate, kad šis sezonas buvo puiki proga pakilti į aukštesnį lygį? Kokie bus prioritetai renkantis kitą karjeros stotelę?

– Žinoma, sutinku. Karjerą norėčiau tęsti aukštesniame lygyje: Iššūkio taurėje, Europos taurėje ar net Eurolygoje, kas, žinoma, yra aukščiausias tikslas. Taigi mano prioritetas bus galimybė žaisti aukšto lygio turnyre ir tiesiog mesti iššūkį sau pačiam kaip krepšininkui. Matysime, kas manęs laukia. Kol kas neturiu jokių pasiūlymų ant savo stalo.

– Ar yra šalis, kurioje norėtumėte karjerą tęsti labiausiai?

– Esu iš Havajų, tad be jokios abejonės, norėčiau žaisti ten, kur šilta. Tiesa sakant, man nepatinka visus metus vilkėti džinsus ir švarką (Juokiasi). Norėčiau į gatvę išeiti mūvėdamas šlepetes ir vilkėdamas šortus, marškinėlius. Taigi, jeigu galėčiau pasirinkti šalis, kuriose norėčiau rungtyniauti, sakyčiau, kad Ispanijoje ar Graikijoje gyventi būtų išties smagu. Arba Izraelyje, kur nors prie vandens. Tačiau žinoma, šie pasirinkimai – tik šalys, kuriose norėčiau rungtyniauti, o ne komandos.

– Paminėjote Graikiją. Agresyvūs sirgaliai negąsdina?

– (Juokiasi) Aš manau, kad tai prideda žavesio krepšiniui. Tu esi aikštelėje ir jauti, kokia išprotėjusi atmosfera tave supa. Panašiai kaip Klaipėdoje, kur buvo sausakimša arena ir visi buvo nusiteikę prieš mus. Man patinka tokios situacijos. Jos leidžia atsiskleisti mano emocijoms ir palaiko aukštą energijos lygį mano kūne.

– Tikriausiai esate labiau emocionalaus tipo krepšininkas nei tas, kuris bet kokiomis aplinkybėmis griežtai laikosi žaidybinio plano?

– Be jokios abejonės, esu labai emocionalus žaidėjas. Tačiau žinoma, stengiuosi kiek įmanoma labiau laikytis žaidybinio plano, nors kartais aš tiesiog imuosi iniciatyvos ir priimu savo sprendimus, ką man treneris leidžia daryti. Stengiuosi sukurti progų komandos draugams arba tiesiog imuosi viską daryti pats.