Sporto psichologas: apie suteptus laikrodžius, užkoduotą jaudulį ir gebėjimą mokytis iš klaidų (1)
Simona Krupeckaitė prie starto linijos | Scanpix nuotr.
„Sportininkai tikrai nebuvo ruošiami tokioms sąlygoms, kokias turi dabar, – sportas.lt teigė sporto psichologas Andrius Liachovičius. – Nežinomybė ir situacijos nekontroliavimas gali sukelti didelių nepatogumų“.
Pasak psichologo, sportininkai yra įpratę veikti kaip gerai sutepti laikrodžiai – jų dienotvarkės būna sudėliotos iš anksto. Atletai būdavo įpratę žinoti, kada vyks treniruotė, kur jie stovyklaus, kada turės laisvą laiką.
„O šiai dienai viskas pradingo – nebeliko jokios aiškios treniruočių rutinos, bazės nebeveikia, stovyklos atšauktos, nėra aišku, kada sportininkai galės grįžti į sau įprastą ritmą“, – kalbėjo A.Liachovičius.
Žengti toliau
Dabartinėje, karantino sąlygų padiktuotoje, situacijoje, pasak specialisto kiekvienas sportininkas turėtų surasti tai, kas yra jų pačių kontroliuojama.
„Taip sportininkai gali ne tik nuraminti save, bet ir susidėlioti rutiną, kurios galima laikytis namuose: treniruotės, mityba, poilsis, – kalbėjo A.Liachovičius. – Sportininkai turi suprasti, kad galvoje svarbu laikyti tik tai, kas yra kontroliuojama, nes pirminės mintys, kurios gali sukelti paniką, dažniausiai yra apie tai, kad viskas yra nekontroliuojama. Kai nuo sportininko nepriklausomų faktorių daugėja, atletas tampa apatiškas, nieko nenori, nes nebemato prasmės, kadangi galvoje sukasi tik mintis „nuo mūsų tai nebepriklauso“.
A.Liachovičiaus teigimu, nė vienas sportininkas nebuvo pasirengęs ir žiniai apie metams nukeliamas Tokijo olimpines žaidynes.
„Įvyko tai, ko sportininko planuose metų pradžioje tikrai nebuvo – tiek fizinio, tiek taktinio, tiek techninio bei psichologinio pasirengimo aspektu, – sakė psichologas. – Dabar, kuomet yra paskelbta apie žaidynių nukėlimą, sportininkams lengviau priimti situaciją. Kol buvo tęsiamos kalbos ir spėlionės, ar žaidynės vyks šiais metais, sportininkai jautė vis didėjančią nežinomybę. Dabar sportininkams būtų geriausia priimti tai, kas jau nutiko ir stengtis viską susiplanuoti ir žengti toliau“.
Vienas žodis
Sulaukęs klausimo, ar įmanoma pateikti Lietuvos sportininko bendrą psichologinį portretą, A.Liachovičius kiek susimąstė.
„Sportininkai skiriasi – tai priklauso, ar kalbame apie individualią sportą šaką, ar komandinę, – pradėjo A.Liachovičius. – Tačiau problemos visada būna panašios, pavyzdžiui, startinis jaudulys. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad kol kas turime labai prastas analizes, kas padeda įveikti šį jaudulį, o kas jį gali tik padidinti. Reikia suprasti, kad kiekvienas iš mūsų yra savaip skirtingas. Dažnai vienas modelis, veikiantis vienam, gali visiškai neveikti kitam. Kartais galima pastebėti, kad vienas žodis gali skirtingai veikti atskirus sportininkus“.
A.Liachovičiaus teigimu, startinis sportininkų jaudulys yra užkoduotas ir slepiasi už vieno manomo žodžio.
„Nors esmė yra visai kitur, – nusišypso specialistas. – Labai svarbu, kas būtent mums sukelia tą jausmą. Neretai girdime iš sportininko lūpų „Bijau blogai pasirodyti, suklysti“. Jeigu pats sportininkas pradėtų gilintis, galbūt, suprastų, kieno reakcijos jis bijo – trenerių, komandos draugų... O gal jis bijo kitų dalykų, kurie gali nutikti jam suklydus. Čia jau tenka mums, psichologams, ieškoti, kur giliau slepiasi problema. Tik ją radus galima ieškoti individualaus sprendimo“.
Neretai, pasak A.Liachovičiaus, sportininkai yra perfekcionistai.
„Bet privalome nepamiršti, kad kiekvienas sportininkas turi mokėti priimti savo klaidas ir iš jų mokytis, – sakė specialistas. – Tasai „kovotojas“ arba „perfekcionistas“ turi būti ne tik tas, kuris stengiasi padaryti geriausiai, bet ir tas, kuris moka priimti klaidas ir jas bandyti taisyti. Tik tai mus visus daro geresniais... Bet dažnai sportininkai bijo suklysti, nes galvoja, kad suklydęs taps blogesniu. Ar tai tiesa? Ne. Juk tavo įgūdžiai išliko, tik situacija parodė, kad dar yra vietos tobulėjimui“.
Visuomenės vertinimas
Laimėjimas sportininkui, A.Liachovičiaus teigimu, yra labai svarbus, bet čia irgi yra „bet“.
„Laimėjimo metu staigiai užplūsta emocijos, bet jeigu sportininkas nuolat mąstys tik apie laimėjimus ir pralaimėjimus, sportas gali nekelti jokio pasitenkinimo. Juk čempionatai vyksta ne kiekvieną dieną, o ir pergalės iškovojamos ne kasdien, – kalbėjo specialistas. – Todėl labai svarbu rasti tai, kas ir be to laimėjimo teikia malonumą“.
Ir čia psichologas pasiūlo po pergalės paklausti sportininko apie norus.
„Dažnas atsakys, kad nori poilsio, o jau vėliau prasidės pasirengimas kitam sezonui, – pasufleravo A.Liachovičius. – Todėl labai svarbu, kad pergalės euforija nebūtų vienintelis malonus dalykas, siejantis su sportu. Tuomet lengviau bus rasti kelią, kuriuo sportininkas gali eiti tvirčiau savo tikslų link. Taip pat nepamirškime, kad pergalės dažnai sportininkui sukelia didesnį spaudimą“.
Modeliuojama situacija čia paprasta: matome, kad visuomenė pripranta prie pergalių, aukso medalių, o sidabras vertinamas tarsi pralaimėjimas.
„Bet yra ir atvirkštinė reakcija – kai mažai tikimės iš sportininko ir jis iškovoja tą patį sidabro medalį – jis pradedamas aukštinti. Nors abu sportininkai įdėjo maksimalias pastangas, iškovojo tos pačios vertės medalius, kuris bus žvaigždė ir kuris tasai nuvylęs? Kaip vertintų visuomenė? Čia jau reikia mokėti laviruoti“, – šypsojosi psichologas.
A.Liachovičius neseniai pradėjo darbuotis su Lietuvos e-futbolo komanda.
„Ir suprantu, kaip visi į tai reaguoja... – nusijuokė psichologas. – Bet eSportas irgi reikalauja praktikos bei psichologinio pasirengimo. Čia minimalus judesys, klaidingas situacijos įvertinimas gali kainuoti labai daug. Darbas su eSportininkais man primena darbą su šauliais, biliardo ar auto sporto atstovais. Žmonėms dažnai gali atrodyti, kad fizinis pasirengimas čia nėra svarbus ir tam nereikia stiprios psichologijos. Bet būtent psichologija čia ir yra ta sritis, kurioje gali pranokti savo varžovus“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
