Vartininkas E.Šetkus: apie jaunimą, tėčio pavyzdį, nuvažiuojantį traukinį ir „perkraustymo agentūrą“ (1)
Ernestas Šetkus | lff.lt nuotr.
„O iš ko bandai pragyventi? Koks tavo darbas?“ – neretai šiuos klausimus Lietuvoje išgirsta šalies nacionalinės futbolo rinktinės vartininkas Ernestas Šetkus, prisipažinęs, kad pagrindinis jo užsiėmimas gyvenime yra būtent futbolas.
34-erių Beer Ševos „Hapoel“ (Izraelis) vartininkas tikisi, kad futbolas į Lietuvą dar sugrįš ir tokių klausimų būsimoji karta negirdės.
„Manau, kad dabar didžiausia problema yra tame, kad nesugebame užauginti jaunimo, – sportas.lt sakė rinktinės vartus saugantis E.Šetkus. – Kodėl taip yra? Sunku pasakyti. Atrodo, kad kurį laiką futbolas ritosi žemyn. Sugebėjome užauginti krepšininkus, bet su futbolininkais buvo kur kas sudėtingiau. Klaidos jaunimo rengimo programoje? Galbūt! Per menkas finansavimas? Galbūt! Tačiau pastebiu, kad dabar yra skiriamas nemažas dėmesys futbolo atgimimui. Džiugu, bet tam reikės daug laiko“.
E.Šetkus priminė, kad kažkada Lietuvos rinktinės pagrindą sudarė žaidėjai, rungtyniaujantys užsienyje. „O dabar didelė dalis rinktinės žaidėjų yra iš A lygos klubų. Nebeturime daug pajėgių žaidėjų, kurie galėtų žaisti užsienyje, nebėra tokių kaip Deividas Šemberas, Tomas Danilevičius, Marius Stankevičius, Žydrūnas Karčemarskas... Kažkur visi dingo. Mano amžiaus žaidėjų beveik nėra. Dalis baigė karjerą... Vėliau, žvelgiant į rinktinės narių gimimo datas, matosi spragos tam tikrose amžiaus grupėse“.
Bet E.Šetkus teigė tikintis, kad naujoji trenerių karta gali užauginti Lietuvai futbolo talentų.
„Jeigu jaunimas, paragavęs šlovės, supras, kad nereikia ties tuo užmigti ir suvoks, kad nesvarbu, koks geras sau atrodytumei, reikia nuolat sunkiai dirbti, viskas bus gerai“, – teigė E.Šetkus.
Tėčio pėdomis
E.Šetkaus tėtis buvo futbolininkas. Taip pat vartininkas: Jaunutis Šetkus 1987-aisiais tapo LTSR čempionu su Tauragės „Tauro“ komanda.
„Turbūt, tai padarė man įtaką renkantis sporto šaką, – nusijuokė E.Šetkus. – Pamenu tėtį, saugantį vartus. Mane visada žavėjo vartininkų šuoliai ir nugriuvimai. Viskas susidėjo į krūvą ir tapau vartininku“.
Jau per pirmąją savo treniruotę E.Šetkus stovėjo vartuose. „Be jokių kitų minčių, – patvirtino Lietuvos rinktinės vargų sargas. – Buvau ryžtingai nusiteikęs... Nors dabar, karjeros pabaigoje, vartininko pozicija neatrodo tokia jau ir maloni. Manau, kad kur kas smagiau yra mušti įvarčius nei traukti kamuolį iš tinklo“.
E.Šetkaus teigimu, traukti kamuolį iš savo vartų tinklo yra pati nemaloniausia procedūra.
„Atsakomybė vartininką slegia kiekvienose rungtynėse – privalai nepavesti savo komandos draugų, nenuvilti sirgalių. Ir tai nėra paprastas jaudulys. Tai yra atsakomybės jausmas. Manau, kad pas visus vartininkus jis yra labai didelis. Su tuo nėra labai lengva susidoroti, nes... Stengiesi saugoti vartus, bet įvarčiai vis vien kartais ištinka. Praleidi? Nesvarbu, ar tai yra tavo kaltė, ar ne. Būna neatremiamų smūgių, tačiau visada atrodo, kad neapsaugojęs vartų žaidėjas neatliko savo darbo. Ir kiekvienas vartininkas tokiais atvejais jaučiasi visus nuvylęs“.
Būna visko
Yra vienas įvartis, kuris E.Šetkų persekioja tarsi košmaras.
„Turkijos čempionatas, likę vos keturi ar penki turai iki sezono pabaigos, mūsų komanda kovojo dėl išlikimo lygoje, pirmavome 1:0… – prisiminimu dalintis pradėjo E.Šetkus. – Ir per pridėtą laiką kamuolys riedėjo man į kojas, pašoko, palindo man po padu ir įriedėjo į vartus. Kuriozinis įvartis. Tai yra pats skaudžiausias įvartis mano karjeroje. Buvo apmaudu. Komandos draugai jau neturėjo laiko pelnyti kitą įvartį“.
Kartais vartininkas sugrįžta mintimis į šį momentą. „Tokia vartininko dalia... Visko būna ir geriausiems pasaulyje“, – pečiais truktelėjo E.Šetkus.
Tačiau yra momentų, kuriais vartininkas labai džiaugiasi. „Mano karjeroje, manau, buvo daugiau gerų momentų negu prastų. Dėl to yra smagu. Pats smagiausias buvo Izraelio taurės pusfinalyje, kuomet reikėjo vartus ginti baudinių serijoje, – prisiminė E.Šetkus, tuomet atrėmęs net tris baudinius. – Patekome į Taurės finalą. Tai yra pats maloniausias momentas mano karjeroje“.
Atrėmęs tris baudinius E.Šetkus pakartojo savo tėčio į futbolo metraščius patekusį pasiekimą: 1987-ųjų metų LTSR aukščiausiosios lygos debiutantas Tauragės „Tauras“ tapo šalies čempionu tik po baudinių serijos. Herojumi tapo būtent mūsų herojaus tėtis, atrėmęs tris baudinius.
Legionieriaus duona
E.Šetkus yra žaidęs Lietuvoje, Kipre, Bulgarijoje, Baltarusijoje, Turkijoje, Danijoje, Izraelyje.
„Pirmi legionieriaus metai būna sunkūs – palieki savo šalį, draugus, artimuosius. Sunku persilaužti, adaptuotis, – teigia E.Šetkus. – Tačiau vėliau netgi kraustymasis neatrodo toks sudėtingas. Tai tampa gyvenimu būdu“.
E.Šetkaus žmona netgi juokauja, kad drąsiai jau galėtų įkurti kraustymosi įmonę. „Nes žinome nuo A iki Z, kaip viską padaryti lengviau ir greičiau susidėlioti, – nusijuokė vartininkas. – Tačiau pradžia būna sunki. Manau, kad kiekvieno sportininko gyvenimas kupinas netikėtumų – vieną dieną tu esi čia, o jau kitą gali keltis į kitą vietą. Turi tam būti pasirengęs. Nors tai nėra malonu, bet negalima prisirišti prie vietos, kurioje esi. Nes gali būti skaudu su viskuo skirtis“.
Pasak E.Šetkaus, legionieriaus karjera prasideda, kai suvoki, jog nori daugiau. „Būkime biedni, bet teisingi, Lietuvos futbolas nėra aukščiausiame lygyje, – sakė futbolininkas. – Jeigu turi tikslų ir siekių, privalai pradėti skanauti legionieriaus duonos“.
Pats futbolininkas prisipažino, kad uždelsė išvykti. Būdamas 21-erių, dar saugodamas Vilniaus „Žalgirio“ vartus E.Šetkus buvo viliojamas Škotijos, Rusijos klubų. „Bet atmečiau visus pasiūlymus, nes man atrodė, kad nesu tam pasirengęs, – pasakojo E.Šetkus. – Tik po poros metų suvokiau, kad turiu pasiryžti, jei noriu kažko pasiekti“.
Bet tuomet E.Šetkus suprato, kad „traukinys nutolo“.
„Būdamas vos 25-erių jau niekam neatrodžiau perspektyvus, – teigė vartininkas. – Reikėjo vytis traukinį. Ačiū Dievui, mano akimis, aš jį spėjau pavyti ir įšokti“.
Didelė konkurencija
„Greičio ir reakcijos netrūksta, – apie savo amžių prabilo E.Šetkus. – Fiziniai duomenys išliko. Tačiau perkopus trisdešimties metų slenkstį organizmas prašo daugiau poilsio po krūvio. Supratau, koks svarbus sportininkui yra režimas, gera mityba, miegas, jei kiekvieną kartą nori būti 100 proc. pasirengęs. O šiaip, būdamas 34-erių nesijaučiu sulėtėjęs, nusilpęs. Tiesiog reikia pamilti savo kūną, išmokti jį suprasti“.
Pernai E.Šetkus buvo pripažintas geriausiu Izraelio lygos vartininku.
„Su Haifos „Hapoel“ iškovojome šalies taurę, lygoje buvome ketvirti. Sutiksiu, kad tai buvo geriausi metai karjeroje, – sakė E.Šetkus. – Izraelio čempionate tikrai yra pajėgių vartininkų. Tą sezoną lygoje žaidė ir Serbijos rinktinės vartininkas Pedragas Rajkovičius, puikią reputaciją turintis lietuvis Emilijus Zubas, nepamirškime vietinių vartininkų. Konkurencija buvo tikrai didelė. Susidėjo komandos ir asmeniniai rezultatai, todėl buvau išrinktas geriausiu“.
Tačiau netgi patys geriausi visada gauna velnių nuo... Tėčių.
„Iki šiol gaunu velnių nuo tėčio, – nusijuokė E.Šetkus. – Patarimų iš jo pusės niekada netrūkdavo. Labiausiai džiaugiuosi, kad mums yra tekę kartu rungtyniauti I-oje lygoje. Būdamas šešiolikos Tauragės „Tauro“ komandoje saugojau vartus, o tėtis žaidė vidurio gynėjo pozicijoje. Ne kiekvienam yra duota rungtyniauti vienoje komandoje su tėčiu. Mums gana neblogai sekėsi“.
Penktadienį Lietuvos rinktinė išvykoje žais Ukrainos komanda, o spalio pirmadienį Vilniuje priims svečius iš Serbijos. Dėl atsinaujinusios traumos E.Šetkus šįkart rinktinei padėti negalės.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
