Stereotipus laužantis sprinteris vėl sės ant lemtingą avariją patyrusio motociklo
Danas Sodaitis | asmeninio archyvo nuotr.
„Ketvirtadienį laukia papildomas startas…“, – Danas Sodaitis parašė savo treneriui Martui Skrabuliui ir nusiuntė surinkinėjamo motociklo nuotrauką. Po pauzės atskriejo atsakymas: aukštyn iškeltas nykštys su prierašu: „Tik su protu“. Tai reiškė žalią šviesą dar vienai lengvaatlečio svajonei – atgaivinti seną aistrą ir po šešerių metų vėl sėsti ant motociklo. To paties, kuriuo patyręs avariją, sprinteris nevaldo dešinės rankos, bet kiekvieną savo gyvenimo dieną griauna stereotipus, susijusius su negalia.
D. Sodaitis savo metalinį žirgą „Honda CBR 900 RR Fireblade“ vėl pasikinkys ketvirtadienio vakarą „Nemuno žiedo“ trasoje. Čia vyks tradicinis plento motociklų žiedinių lenktynių sporto klubo „Navas Racing Club“ renginys #GazoTerapija, kuriame dalyvauja dešimtys bendraminčių moto entuziastų.
„Kas mane palaikys šį ketvirtadienį? Tikrai nežinau. Bet aš tikiu, kad atsiras draugų ir pažįstamų, kurie tikrai nepraleis tokios progos pamatyti, kuo visa tai baigsis“, – juokiasi D. Sodaitis.
Paskutinį kartą savo „Honda“ D. Sodaitis skriejo beveik prieš šešerius metus – 2013-ųjų spalį gimtosios Labūnavos apylinkėse Kėdainių rajone. Tuomet naujai iškepto Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolvento pasivažinėjimas baigėsi avarija. Pasekmė – dėl pažeisto peties srities nervų rezginio nevaldoma dešinė ranka, nutrūkusi karininko karjera ir klausimas: kaip gyventi toliau?
Tačiau optimizmo nestokojantis vyras neleido likimo niuksams ir negaliai diktuoti gyvenimo sąlygų. D. Sodaitis baigė reklamos vadybos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Tuo pat metu atsisuko į seną pomėgį – sportą ir pradėjo bėgioti trumpas distancijas. Šiandien D. Sodaitis yra Europos neįgaliųjų vicečempionas 100 metrų bėgimo rungtyje. Be to, jis yra profesionalus fotografas, turi studiją Vilniuje.
O dabar atėjo laikas atgaivinti seną aistrą ir patirti jos teikiamą malonumą: priversti riaumoti 900 kubinių centimetrų tūrio variklį, pajusti vėjo pasipriešinimą ir mėgautis laisvės pojūčiu.
„Kai tu vasarą esi mieste ir girdi, kaip prazvimbia motociklas… Man tas garsas yra kaip buliui skiautė raudono audeklo, kaip raudona vėliava. Aš suklūstu, aš to noriu. Nes tai yra polėkis, tai yra adrenalinas, tai yra savęs realizavimas, saviraiška“, – savo aistrą motociklams aiškina D. Sodaitis.
Sportininkas pripažįsta, kad daugelis jo aplinkos žmonių stebėjosi sužinoję jo planus vėl sėsti ant motociklo. Juolab ant to paties, kuriuo važiuojant įvyko avarija, apvertusi vyro gyvenimą.
„Kokį vaisių mėgsti labiausiai? Kriaušę? O jeigu tu, valgydamas kriaušę, nusilauši dantį? Ar kriaušės daugiau niekada nebevalgysi? Taip, praeis kažkiek laiko ir tu vėl jos paragausi. Tas pats su motociklu. Iš pradžių galbūt buvo šiokia tokia dvejonė: ar dar norėčiau? Bet aš žinau, kad noriu“, – sako vilnietis.
Pasak D. Sodaičio, jo sugrįžimui jau nebeprieštarauja net tėvai. Galbūt ir dėl to, kad net trys iš keturių Sodaičių šeimos narių – motociklų entuziastai. Danas ir dvejais metais jaunesnis jo brolis Benas nuo mažų dienų stebėjo, kaip garaže savo „Javą“ meistravo tėtis. Danas šią „Javą“ išbandė vos sulaukęs 18-os, o savo „Hondą“ įsigijo dar studijuodamas karo akademijoje.
„Iškart po mano avarijos šiai temai namie buvo juodas kryžius. Brolis net pardavė savo motociklą. Bet po to vėl nusipirko (šypsosi – red.). Tada ir aš pradėjau judėti. Mane tai traukia, toks mūsų laisvalaikis. Tėtis yra ilgametis motociklų entuziastas, jis vis dar konstruoja tą savo „Javą“. Manau, jis puikiai supranta tą mano norą važiuoti. Vis tiek motociklas kažką tokio turi. Tėtis mato, kad aš to noriu, kad tai mane daro laimingą. O jam svarbu, kad jo vaikas būtų laimingas“, – pasakoja D. Sodaitis.
Daugeliui kyla klausimas – kaip įmanoma vairuoti motociklą viena ranka? Pasirodo, tai net paprasčiau nei valdyti automobilį, kai kalbama apie žiedinių lenktynių trasą.
„Kalbant apie motociklo valdymą, „guldymą“ posūkiuose, tai viskas priklauso nuo kūno korpuso, kūno svorio. Pagrindinė darbo priemonė čia yra kojos, kuriomis esi apsikabinęs kuro baką. Išvažiuodamas iš posūkio tu darbuojiesi pilvo raumenimis, kojomis prisitrauki save. Grubiai sakant, ranka čia reikalinga tik tam, kad spaustum gazą“, – važiavimo žiedu niuansus atskleidžia D. Sodaitis.
Tiesa, po avarijos Danui reikėjo modifikuoti savo motociklą ir pritaikyti jį vairavimui viena ranka – akceleratoriaus ir stabdžių valdymą perkelti nuo dešinės vairo pusės į kairę. Šiuos darbus Danui padėjo atlikti motociklų dirbtuvių „Hotbox Customs“ meistrai.
„Ir Juodasis Perlas vėl grįžta!“, – juokiasi D. Sodaitis, kalbėdamas apie savo „Hondą“ Ir priduria: „Kodėl toks vardas? Juodasis, nes buvo nudažytas juodai, o Perlas, nes labai brangus mano širdžiai.“
Sportininko ryžtą viena ranka pažaboti galingąją „Honda Fireblade“ dar labiau pakurstė ir brito Chriso Ganley pavyzdys. Ch. Ganley, būdamas 25-erių, motociklo avarijoje neteko kairės rankos, bet tai nesustabdė brito, kuris ir po avarijos dalyvauja motociklų lenktynėse. Be to, padeda kitiems.
„Chrisas neturi rankos iki alkūnės, bet važiuoja žiede ir „duoda kruopų“ sveikiesiems. Susisiekiau su juo ir klausinėjau, kaip yra perdarytas jo motociklas. Tai – standartinis motociklas, be jokių privirinimų ir taip toliau. Tik rankenėlės atsuktos į kitą pusę. Lygiai tą patį esu aš pasidaręs“, – dėsto D. Sodaitis.
Pasak D. Sodaičio, jį nustebino, kad britas savo šalyje motociklu važinėja ir miestų gatvėmis, keliais.
„Aiškindamas techninius niuansus, Chrisas man parašė, kad lenktyniniame motocikle yra vienokios modifikacijos, o gatvės motocikle kitokios. Aš jam rašau: palauk, kokiame gatvės motocikle? Nes Lietuvoje aš negaliu dalyvauti eisme. O ten, jeigu tu išlaikai egzaminą, tu gali tai daryti. Super dalykas. Žiauriai dėl to nustebau“, – pasakoja D. Sodaitis.
Sprinteris sako bent kol kas negalvojantis imti pavyzdį iš brito ir varžytis lenktynėse bei „duoti kruopų“ varžovams žiedinių lenktynių trasoje.
„Aš vis palieku „kruopų davimą“ sprinto takelyje (šypsosi – red.). Vis dėlto prioritetas mano yra ten. O motociklų sportas reikalauja daug lėšų, kaip bebūtų gaila. Nesu tokio aukšto meistriškumo ir neturiu tiek lėšų, kad labai rimtai tuo užsiimčiau. Tai tiesiog bus vienas iš mano pomėgių. Kažkas eis į kiną, o aš važiuosiu motociklu. Bet tai tikrai bus labai griežtai derinama su treniruotėmis ir varžybomis“, – sako D. Sodaitis, siekiantis atstovauti Lietuvai 2020 m. Tokijo paralimpinėse žaidynėse.
Po ketvirtadienio pasirodymo „Nemuno žiedo“ trasoje D. Sodaičio laukia sugrįžimas į treniruotes ir pasirengimas lapkritį Dubajuje vyksiančiam pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatui.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
