Žaidimas su rinktine J.Mačiuliui yra saldesnis už medalius (4)

Jonas Mačiulis – vienas iš keturių dabartinės Lietuvos rinktinės žaidėjų, jau turinčių pasaulio čempionato medalį. Du Europos čempionato sidabro medaliai ir vienas bronzos FIBA tarpkontinentinės taurės laimėtojas, Universiados, pasaulio jaunimo, Eurolygos, BBL, Lietuvos, Ispanijos, Italijos, Graikijos čempionas. Visi titulai netelpa į vieną puslapį, o valstybiniams apdovanojimams vargiai rasi vietos ant vieno švarko atlapo. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius.

Tačiau 198 cm ūgio rinktinės veteranui, debiutavusiam su Lietuvos nacionaline uniforma, 2007 metais, už medalius ir apdovanojimus mielesnis žaidimas su rinktine ir drauge iškovotos pergalės. Daugybės jų kalvis buvo būtent J. Mačiulis. Daugelis Lietuvos rinktinės sirgalių puikiai atsimena, kaip 2015 metų Europos čempionate Lilyje jis praktiškai vienas nužudė visą Gruzijos komandą, įmetęs 34 taškus (11/13 metimų iš žaidimo), atkovojęs 6 kamuolius, atlikęs 3 rezultatyvius perdavimus ir perėmęs 4 kamuolius.

Vis dėlto, skaniausia žaidimo rinktinėje akimirka Jonui yra kita. Tiksliau, net ne akimirka.

„Saldžiausias ir skaniausias buvo visas 2010-ųjų pasaulio čempionatas Turkijoje. Kai atėjo mūsų jaunoji karta ir laimėjome pirmą pasaulio čempionato medalį. Kai niekas nesitikėjo“, – sakė J. Mačiulis.

Dabar jis vėl keliauja į pasaulio čempionatą, nors nedaug trūko, kad 34 metų krepšininkas būtų priverstas trečiąjį savo pasaulio čempionatą praleisti. Kovo 27-ąją per FIBA Čempionų lygos rungtynes Atėnų AEK rungtyniaujantis lietuvis patyrė rankos traumą. Iš pradžių graikų medikai teigė, kad ji nėra baisi, tačiau Lietuvos medikų verdiktas buvo kitoks. Krepšininkui plyšo kairiosios rankos dvi sausgyslės ir lūžo alkūnės kaulas.

Po tokios traumos reabilitacija trunka apie penkis mėnesius. Todėl vilties, kad J. Mačiulis spės į pirmąją rinktinės stovyklą, buvo labai mažai. Tačiau jis ne tik spėjo, tačiau ir ėmė sportuoti su rinktine visu pajėgumu, o sirgalius džiuginti pasiaukojamu žaidimu ir aistra. Kaip buvo kiekvienais metais nuo 2007-ųjų, išskyrus nelemtus 2011-uosius, kai plyšo kryžminiai kelio raiščiai.

Debiutą Lietuvos vyrų rinktinėje J. Mačiulis atsimena puikiai. Tačiau dėl pirmojo skonio nacionalinėje ekipoje šiek tiek painiojasi.

„Pirmasis skonis? Netikėtas. Kai atvažiuoji jaunas. Atrodo, viską moki, viską gali, o iš tikrųjų… Man asmeniškas skonis buvo saldus. Saldokas. Saldžiarūgštis. Nes buvo gauta pamokų iš vyresnių. Tačiau finišavome su trečia vieta Europoje. Finišas buvo saldus“, – pasakojo J. Mačiulis.

10-yje klubų penkiose šalyse rungtyniavęs krepšininkas žino ir tų šalių skonį. Tiksliau, tų šalių patiekalų. Didžkukuliais garsėjančioje Karmėlavoje augęs J. Mačiulis turi mėgstamiausią virtuvę, tik ji nėra lietuviška.

„Konkuruoja Ispanija ir Graikija. Tačiau kadangi mėgstu visokias salotas, tai gal labiau Graikijos virtuvė“, – sakė J. Mačiulis, pridurdamas, kad pats gamina tik lengviausiai pagaminamą maistą, dažniausiai pusryčių košę ir kiaušinienę.