Ingvaras Butautas: „Panevėžys“ prieš „Hegelmann“: ar teisinga finalą rengti vienų namuose?

LFF taurės turnyre sužaisti abu pusfinaliai. Finale susitiks „Panevėžys“ (2:0 Marijampolėje nugalėjęs „Sūduvą“) ir „Hegelmann“ (po pratęsimo 2:1 Telšiuose įveikęs „Džiugą“).

Finalas bus žaidžiamas rugsėjo 28 d. Kur – neskelbiama. Galutinai nenutarta.

Užtat įvairios tinklalaidės jau prieš pusfinalius prakalbo, kad rungtynes vyks tikrai ne Kauno stadione, kaip būdavo pastaruosius trejus metus, o kažkurio vieno finalininko aikštėje. Ir svarstė – geras toks sprendimas ar ne?

Ir ne tik tinklalaidės. Įvairiuose komentaruose socialiniuose tinkluose irgi svarstoma kur žaisti, vieni komentatoriai siūlo vieną, kitą – kitą stadioną.

O kuo aš blogesnis? Aš irgi turiu savo subjektyvią (pabrėžiu) nuomonę šiuo klausimu. Ir pirmiausiai pasakysiu, kad ta mano subjekytyvia nuomone, sprendimas žaisti vieno iš finalininkų aikštėje – visiškai ne koks.

Kodėl? Turbūt niekas nesiginčys, kad namuose žaidžianti komanda turi pranašumą prieš svečius. Ir kiekviena jų pasirinktų svarbias rungtynes žaisti namuose. Kur futbolininkai yra įpratę, kur nereikia kelias valandas keliauti ir kur tribūnose absoliuti dauguma žiūrovų palaiko tave. Atiduoti tą pranašumą, suteikti kuriai nors komandai geresnes sąlygas kieno nors (šiuo atveju – LFF) sprendimu nėra teisinga ir subjektyvu (ne mažiau, nei šis mano komentaras).

Na gerai, jei nenorite žaisti didžiausiame šalies stadione Kaune, jei tai per brangu ar yra kokios nors kitos rimtos priežastys, visada gali grįžti prie jau nuo seno įprasto modelio, kai finalas yra žaidžiamas kaskart kitame mieste, neutralioje aikštėje.

Tai priešsezonines supertaurės rungtynes gali rengti, kur tau patogiau (nors jai pasirinkimas kur kas mažesnis – Vilniaus arba Marijampolės maniežas), LFF taurės reikšmė yra kur kas didesnė.

Nekalbant jau apie prestižą (o LFF taurės prestižas yra nesulyginamai didesnis nei supertaurės), LFF taurės laimėtojas gauna teisę dalyvauti UEFA Konferencijų lygos atrankoje. Ir tuo pačiu nemažą piniginę UEFA injekciją. O gerai susiklosčius aplinkybėms – ir teisę pradėti tą atranką nuo antrojo etapo. Kas klubui reiškia dar daugiau pinigų.

O šiuo atveju aktualus dar ir aikštės klausimas. Šeimininkas gaus dar vieną kozirį prie savų žiūrovų palaikymo – tai, kad prie aikštės teks prisitaikyti svečiams. Nes Panevėžyje ji yra natūrali, o Raudondvaryje – dirbtinė.

Surenk finalą „Hegelmann“ aikštėje ir tai bus neteisinga „Panevėžio“ atžvilgiu. Pasirink Panevėžį – nepatenkintų kritikų bus dar daugiau.

Nes kas, tokiu atveju, sugebėtų nenuginčijamais įrodymais paneigti, kad „Panevėžys“ yra LFF, teisėjų ir kitokių užkulisinių jėgų už ausų traukiamas į Konferencijų lygos atranką? Dar prisiminus ir tą keistą pusfinalio baudinį į „Sūduvos“ vartus...

O tokia sąmokslo teorija veikiausia būtų ganėtinai populiari, nes „Hegelmann“ pusėje šiame finale – ne vien tik Raudondvario stadiono publika. Pakaunės klubo pergalės atveju patekimui į Europos turnyrą pakaktų ir A lygoje užimti ketvirtąją vietą. Kas labai aktualu „Šiauliams“ ir „Žalgiriui“. O ir tai pačiai trečią vietą šiuo metu užimančiai „Sūduvai“ būtų kiek ramiau.

Vienintelis sprendimo rengti rungtynes vieno finalininkų aikštėje pliusas būtų tai, jog į jas susirinktų daugiau žiūrovų nei neutralioje aikštėje. Tai nepaneigtina, bet ir nenusveria aprašytojo pagrindinio minuso – subjektyvumo pasirinkime, kuriai komandai suteikti geresnes sąlygas.

Taip, galima paprieštarauti, kad teorinė galimybė žaisti finalą namuose egzistavo per visus taurės turnyrus ir karts nuo karto taip ir nutikdavo. Bet viena yra, kai sprendimas priimamas iš anksto, neatsižvelgus į tai, kas pateks į finalą, kita – kai pasirenkama vieno iš dviejų finalininkų namų aikštė, juos jau žinant.

Todėl jei iš tiesų taip norima tų susirinksiančių vietos žiūrovų, vienintelis teisingas variantas būtų ne nuspręsti, kur finalas vyks, o ištraukti burtus.

Tokiu atveju visos sąmokslo teorijos prarastų prasmę (na išskyrus tą atsibodusią – apie šiltus ir šaltus burtų kamuoliukus).

Beje, sprendimas žaisti vieno iš dviejų finalininkų aikštėje nėra precedentas. Lygiai prieš 20 metų jau po pusfinalių buvo nuspręsta, kad 2005-ųjų LFF taurės turnyro nugalėtojas paaiškės Vilniaus „Vėtros“ stadione. „Vėtra“ tais metais finale susitiko su tuometiniu Lietuvos futbolo flagmanu FBK „Kaunu“. Tiesa, namų aikštė tada vilniečiams nepadėjo. Įmušusi du įvarčius per pratęsimą triumfavo Kauno komanda.

Ir nors žiūrovų į tą finalą susirinko pakankamai nemažai, kitąmet finalinės rungtynės vėl vyko neutralioje aikštėje.

Linkiu, kad ir po šių metų finalo LFF negrįžtų prie žaidimo kieno nors iš finalininkų namuose idėjos dar bent 20 metų...