Savo legendinę karjerą prisiminęs Barysas: apie laukinius laikus, sumuštą garsų kovotoją, „maišus“ varžovus ir UFC svajonę
Ignas Barysas | Eriko Ovčarenko / BNS foto nuotr.
Lapkričio 28 dieną Kaune vyksiančiame „UTMA 21“ turnyre po ilgos pertraukos į ringą sugrįžta legendinis Lietuvos kovotojas ir treneris Ignas Barysas. 34-erių sportininkas susikaus su britu Robertu Mastersu kovoje pagal bokso taisykles su MMA pirštinėmis.
Šis sugrįžimas I. Barysui žymi naują karjeros etapą, padiktuotą asmeninių motyvų. Kovotojas pripažino, kad sprendimas vėl žengti į ringą yra glaudžiai susijęs su duotu žodžiu artimiausiam žmogui. Per daugiau nei 20 metų trunkančią karjerą kaunietis yra tapęs kitų organizacijų pasaulio čempionu bei Kudo čempionatų nugalėtoju. Pastarąjį kartą jis kovojo 2024 metų kovo mėnesį, kai Vilniuje vykusiame „KOK 120“ turnyre nugalėjo baltarusą Uladzislavą Haliakevičių. Vėliau dėl sudėtingų traumų sportininkas turėjo atsitraukti nuo aktyvių kovų ir visą dėmesį sutelkė į trenerio darbą. Jis yra žinomas kaip „Fightersland“ klubo vyriausiasis treneris, kurio auklėtiniai – Ignas Pauliukevičius, Evaldas Balsys bei Deividas Žamba – sėkmingai skina pergales UTMA ringuose. Taip pat I. Barysas dirba ir kaip UFC kovojančios Ernestos Kareckaitės strategas.
UTMA tinklalaidėje prisiminęs savo karjeros pradžią, kovotojas atkreipė dėmesį į pasikeitusias sąlygas sportininkams. Pasak I. Baryso, šiuolaikiniai jauni talentai turi kur kas geresnes galimybes išgyventi iš sporto, tuo tarpu jo karta susidūrė su nuolatiniu išlikimo klausimu.
„Dabar kovotojams suteikiama daugiau laisvės, atsirado geresnės galimybės būti savimi, parodyti žiūrovams ir fanams, koks žmogus esi, – dėstė I. Barysas. – Galų gale, žmonės pagaliau gali iš kovų gyventi, o ne tik egzistuoti. Tai yra labai svarbu, ir tai duoda papildomos motyvacijos ne tik jaunimui, bet ir man. Anksčiau ruošdavaisi ir kovodavai tam, kad vėl galėtum ruoštis. Uždirbdavai pinigus tam, kad pasiruoštum kitai kovai, arba lįsdavai į skolas, jog galėtum susimokėti senas skolas.“
Kovotojas pažymėjo, kad ankstyvajame karjeros etape trūko ir tinkamos treniruočių metodikos – sportininkai dažnai užsiimdavo kultūrizmą primenančiu darbu, dėl ko kovoje greitai pritrūkdavo kvapo, tačiau dėl to jis trenerių nekaltina. Pradėjęs važinėti į Jungtines Amerikos Valstijas, lietuvis atrado tikrąją kryptį ir netgi buvo pasirašęs sutartį su „Contender“ turnyru, tačiau planus sugriovė koronaviruso pandemija. Vėliau sekė operacija ir liūdnos medikų prognozės.
„Tada guliausi ant operacinio stalo, galvojau, kad bus geriau, bet, deja, sužinojau, kad sugrįžti į MMA nebegalėsiu niekada, nors tai buvo mano tikrų tikriausias pašaukimas“, – atviravo I. Barysas.
Savo kelią koviniame sporte kaunietis pradėjo būdamas trylikos, kai mėnesį lankė bokso treniruotes pas trenerį Vidą Bružą. Vėliau jis perėjo į iš Japonijos kilusį Kudo kovos meną, kuriame susijungia boksas, kikboksas, džiudžitsu ir dziudo. Kaip pasakojo pats sportininkas, kova vyksta ant tatamio dėvint šalmą su plastiko stiklu ir mažas pirštines be jokių tvarsčių, o raundas trunka tris minutes su dviem bendrais leistinais perėjimais į parterį po 30 sekundžių. Jei nugalėtojas nepaaiškėja, galimi pratęsimai, o Kauno miesto čempionate jam yra tekę kovoti net su dviem pratęsimais.
„Man, kaip jaunuoliui, Kudo buvo tikrai geras sportas, nes ten atradau savo aršumą ir griežtumą. Eidavau į priekį kaip tankas, – sakė I. Barysas. – Tas šalmas tik atrodo, kad saugo. Iš tikrųjų per jį mažai kas matosi ir gali labai greitai prasileisti smūgį bei „prisėsti“. Tai tikrai įdomus ir geras sportas, tik gaila, kad Lietuvoje neturime daug klubų.“
Šioje disciplinoje I. Barysas pasiekė aukštumų – turi juodą diržą ir antrąjį daną. Pirmąjį daną jis išsilaikė 2012 metais, likus dienai iki plyšusio menisko operacijos, o antrąjį apsigynė 2019 metais po pasaulio čempionato. Būtent Kudo bazė tapo tramplinu į mišriuosius kovos menus (MMA), kai Lietuvoje ši sporto šaka dar tik žengė pirmuosius žingsnius.
„Pirmąją savo MMA kovą turėjau 2007 metais viename turnyre Rusijoje su mažomis „ZST“ pirštinėmis, o vėliau Japonijoje kovojau pagal „ZST“, – prisiminė kaunietis. – Žinoma, rezultatas nebuvo toks geras, nes mes nemokėjome imtyniauti, nemokėjome gintis parteryje ir tinkamai stotis.“
Ieškodamas aukštesnio lygio žinių, 2017 metais lietuvis vienas išvyko į treniruočių stovyklą Albukerkyje, kur sportavo tokios žvaigždės kaip Jonas Jonesas, Holly Holm ir Johnas Dodsonas. Nuvykęs ten turėdamas vos 100 dolerių, I. Barysas gyveno aštuonviečiame kambaryje, o jam susirgus, afrikietis kambariokas juo nuoširdžiai rūpinosi ir net virė sriubą.
„Su J. Dodsonu kaip tik vyko sparingas, po kurio gulėjau pasidėjęs lazdą po pagalve, nes galvojau ateis, ar ne. Jis stipriai gavo į kaulus, – pasakojo treneris. – Jis buvo mano svorio kategorijos kovotojas. Atsimenu jo tokį išskirtinį, meksikietišką vaikščiojimo stilių, o aš mokėdavau gerai kontratakuoti, tai ir pasigaudavau jį.“
Amerikoje sportininkas turėjo užsitarnauti pagarbą parodydamas charakterį, tačiau išliko nuolankus. Vėliau į tą pačią salę jis sugrįžo jau su E. Kareckaite, o sąlygos buvo kur kas geresnės – lietuviai gavo atskirus kambarius, vietiniai treneriai atpažino jų įdirbį. Jis taip pat išskyrė JAV sparingų kultūrą, kurioje dominuoja techninis darbas be maksimalios jėgos naudojimo.
„JAV niekas sparinguose nesimuša visu pajėgumu – jie atlieka vadinamąjį „touch“ sparingą, kai viskas orientuota į mokymąsi ir technikos tobulinimą, – pabrėžė I. Barysas. – Nors jie nenaudoja didelės jėgos, jie kelia tempą ir nuolat didina spaudimą. Jeigu pradėsi iš jėgos muštis atgal, iššauksi atsaką.“
Visgi ne visi kovotojai už Atlanto treniruojasi lengvai. Pasak lietuvio, dabartinis UFC čempionas Merabas Dvališvilis sparinguose smarkiai trankosi. Treneris pasakojo turėjęs galimybę padėti kartvelui ruoštis kovai prieš Piotrą Janą.
„Buvau parašęs jo vadybininkui, kad galiu padėti jam pasiruošti. Paskutinę dieną Merabas sako: „Kodėl tu man tiesiai nesakei? Reikėjo kalbėti su manimi tiesiai“, – prisiminė I. Barysas. – Šiaip Merabas yra labai malonus, draugiškas žmogus ir visą laiką labai norėjo padėti Ernestai.“
Kalbėdamas apie dabartinę savo fizinę formą, kovotojas neseniai Las Vegase tikrino savo jėgas dirbdamas su letenomis. Nors iš pradžių jautė didelį nuovargį ir skausmą šone, antrosios treniruotės metu situacija pagerėjo. Nepaisant to, per ilgus metus jo mentalitetas nepasikeitė, jis išmoko tolygiai paskirstyti jėgas.
„Šiaip aš nepasikeičiau, gal tik tapau šiek tiek gudresnis ir protingesnis. Mano mentalitetas išliko toks pat – koks buvau, toks esu, ir toliau mėgstu muštis, – teigė sportininkas. – Gal dabar atrodau ramesnis, bet taip yra todėl, kad treniruodamas atiduodu labai daug savęs savo kovotojams, ten ir išleidžiu emocijas. Tačiau viduje vis dar yra tas akmuo, kurį labai noriu numesti.“
Reaguodamas į kritikų komentarus dėl varžovų lygio ankstyvojoje karjeroje, I. Barysas pabrėžė, kad profesionalų kelią pradėjo būdamas vos septyniolikos ir kovodavo itin dažnai – kartais net kas mėnesį ar kas savaitę. Jis priimdavo bet kokius federacijų siūlomus iššūkius, įskaitant akistatas prieš pajėgius Japonijos bei Lenkijos atstovus. 2010 metais Minske kaunietis debiutavo „K-1 World Max“ turnyre, kur po žiaurios kovos patyrė nesėkmę teisėjų sprendimu, tačiau jau po trijų savaičių vėl lipo į ringą. Savo karjeros piką sportininkas teigia pasiekęs iki 2014 metų, o vėliau koncentravosi į MMA.
Paklaustas, ko labiausiai trūko besiformuojant kaip kovotojui, I. Barysas, išskyrė nuoširdaus palaikymo deficitą ir ribotas galimybes keliauti į didesnius turnyrus.
„Labiausiai trūko tikrų žmonių šalia. Tuo laiku aplink mane nebuvo nuoširdžių žmonių, visi buvo su kaukėmis ir ieškojo tik naudos, – pripažino kovotojas. – Kai man sekėsi, jie norėjo būti šalia, bendravome, bet kai man būdavo blogai – jų niekada nebūdavo. Tai mane labai stipriai apribojo. Ribotai galėjai mąstyti, ribotai judėti, nebuvo gerų patarimų.“
Situacija kardinaliai pasikeitė 2019 metais, kai su bičiuliais jis įkūrė savo klubą ir pagaliau pajuto tvirtą užnugarį. Nors I. Barysas save laiko išreikštu smūgiuotoju, daugelį pergalių jis iškovojo skausmingais veiksmais parteryje. Sportininkas prisiminė sunkią kovą su varžovu iš Kipro, kurioje pavyko laiku pagauti oponento koją, bei kitą akistatą, kai varžovas šokdamas kairia koja prakirto jam veidą, tačiau krisdamas kaunietis spėjo atlikti lemiamą skausmingą veiksmą. Visgi tikrąjį imtynių lygį jis suprato tik 2018 metais, kai pradėjo dirbti su Sergejumi Grečicho.
„Nors jau buvau sportavęs Amerikoje ir grįžęs su dideliu pasitikėjimu savimi, po pirmos treniruotės pas jį išvažiavau su baisiu liūdesiu – mane ten taip susuko ir sulaužė, kad reikėjo viską pradėti iš naujo, – atviravo I. Barysas. – Pradėjau stabiliai dvejus metus pas jį važinėti, treniruotis rytais. Sergejus yra mano geras bičiulis ir jis manęs tikrai daug ko išmokė.“
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.