Dvikryptės karjeros lektorė Mačianskienė: „Sportininkai gali daugiau, nei patys įsivaizduoja“

 Lietuvoje ne vienas talentingas šalies sportininkas pasitraukia iš didžiojo sporto, kai atsiduria pasirinkimų kryžkelėje – sportas ar karjera. Su šia dilema prieš 20 metų susidūrė ir Europos jaunimo šaudymo čempionato bronzos medalio laimėtoja Vaida Mačianskienė. Šiandien moteris – vienintelė Tarptautinio olimpinio komiteto dvikryptės karjeros programos „Athlete365Career+“ sertifikuota lektorė Lietuvoje, o jos tikslas – sportininkams atskleisti, kad jie yra unikalūs ir šis išskirtinumas naudingas ne tik siekiant rezultatų didžiausiose sporto arenose, bet ir kitoje profesinėje karjeroje.

Studijuodama ir sportuodama perspektyvi ir talentinga šaulė V. Mačianskienė turėjo stabilias pajamas, tačiau ramybės nedavė mintis, kas nutiktų, jeigu svarbiausiose sezono varžybose ji nepasiektų rezultatų, užtikrinančių tolesnę paramą. Nuolatinis psichologinis spaudimas neleisdavo varžybose atsipalaiduoti, o vieną dieną privertė priimti ir lemiamą sprendimą – pasitraukti iš sporto.

Jeigu Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete dirbanti V. Mačianskienė dar sportuodama būtų turėjusi galimybę sudalyvauti dvikryptės karjeros mokymuose, šiandien greičiausiai galėtų didžiuotis ir daugybe laimėjimų didžiajame sporte. Deja, ji apie Tarptautinio olimpinio komiteto mokymus išgirdo per vėlai. Nepaisant to, ji siekė, kad tokie mokymai 2015 m. atkeliautų į Lietuvą, o vėliau ir pati tapo sertifikuota lektore bei dvikryptės karjeros paslapčių moko sportininkus.

– Kodėl dvikryptės karjeros tema aktuali jums asmeniškai?

– Buvau sportininkė ir kartu studijavau. Tada gavau ir olimpinę, ir studijų stipendijas, vienu metu buvau netgi įdarbinta olimpiniame sporto centre. Taip pajutau, kad rezultatai leidžia pragyventi. Vis dėlto tada pradėjau nerimauti, ką darysiu, jeigu blogai pasirodysiu varžybose ir šiuos pinigus nubrauks. Studijavau sporto universitete, nes tai leido geriausiai derinti studijas ir sportą, bet, pagalvojusi apie trenerės darbą ir sportavimą, galvoje nelabai tai siejosi. Tačiau vis tiek ir mokiausi, ir sportavau, ir dirbau. Pagaliau vieną dieną supratau, kad per daug blaškausi, nes finansinis klausimas spaudžia smegenis – psichologiškai jaučiausi labai blogai ir būtent varžybose viskas griūdavo. Kai man buvo 26-eri, nusprendžiau vienoje veikloje dėti tašką – tai buvo sportas.

– Kada pirmą kartą išgirdote apie sportininkams pritaikytas dvikryptės karjeros programas?

– Nuo 16 metų amžiaus penkerius metus dominavau savo amžiaus grupėje (iki 20 m. imtinai) Europoje, visą laiką žinojau, kad važiuoju į varžybas pasiimti 1–8 vietos. Kai perėjau į suaugusiųjų amžiaus grupę, ta atsakomybė, kad esu už save finansiškai atsakinga, nes taip buvau auklėjama šeimoje, neleido daugiau atsipalaiduoti. Treneris sakydavo, kad atpalaiduočiau galvą, bet negalėdavau, nes vis mintis kirbėdavo, kaip rytoj gyvensiu.

2013 m. pirmą kartą išgirdau apie Tarptautinio olimpinio komiteto programą, tada su ja dirbo pasaulyje žinoma įdarbinimo agentūra, kuri specialiai programą pritaikė sportininkams. Kiekviena programos skaidrė buvo apie tai, kad mes, sportininkai, nuo mažų dienų, nuo pirmos treniruotės ugdome tiek daug savybių, reikalingų darbo rinkai. Deja, iki tol man niekas nesakė, kad galiu būti puiki, pavyzdžiui, renginių organizatorė, lobistė ir pan. Anksčiau dažnai buvo formuojamas įspūdis, kad sportininkas save gali realizuoti tik sporte. Klausant apie tokią programą, pasidarė graudu, nes suvokiau, kiek iš manęs buvo atimta. Jeigu ši programa būtų buvusi Lietuvoje anksčiau, tikrai būčiau sportavusi ilgiau. Iš karto susisiekiau su programos lektoriais. Jie sakė, kad gali atvažiuoti į Lietuvą, Tarptautinis olimpinis komitetas tai finansuos. Taip 2015 m. į Lietuvą atvyko pirma Tarptautinio olimpinio komiteto dvikryptės karjeros ambasadorė. Vėliau kasmet Lietuvoje turėdavome po vienus tokius mokymus.

– Kaip pati tapote sertifikuota Tarptautinio olimpinio komiteto dvikryptės karjeros programos „Athlete365Career+“ lektore?

– 2018 m. buvo paskelbta, kad nacionaliniai olimpiniai komitetai kviečiami siūlyti kandidatus, norinčius tapti programos „Athlete365Career+“ lektoriais. Pradžioje buvome identifikavę vieną mūsų olimpietį, kad jis galėtų būti tas ambasadorius ir lektorius, bet, kai reikėjo organizuoti 2015 m. mokymus, viską reikėjo daryti mums, nes to žmogaus susidomėjimo nebuvo. Tada nusprendėme nepalikti to pasiūlymo tam, kas nelabai domisi, o daryti jau nacionalinio olimpinio komiteto iniciatyva. Taip 2018 m. pradėjau mokymus. Dėl pandemijos juos pabaigiau tik 2024 m. – išlaikiau egzaminą ir buvau sertifikuota. Mano vidinė motyvacija labai stipri, todėl kaskart susitikusi su sportininkais kartoju, kokie jie yra unikalūs, kad viską gali, tik turi savimi patikėti.

– Papasakokite plačiau apie šią dvikryptės karjeros programą ir kaip vyksta mokymai?

– Viena Tarptautinio olimpinio komiteto programa vadinasi „Įgalink savo ateitį“ arba „Atvers duris į savo ateitį“, antra programa – tai yra gyvenimo aprašymo (CV) ir motyvacinio laiško rengimas.

Mokymuose nesiribojame vien teorija – sportininkai pildo savo „Asmeninį žemėlapį“, kuris remiasi japonų ikigai koncepcija ir DISC (dominavimas – įtaka – stabilumas – analitiškumas) asmenybės modeliu. Čia mokymų dalyviai sujungia keturis esminius elementus: ką labiausiai mėgsta, kas jiems puikiai sekasi, už ką darbo rinka pasiruošusi mokėti atlygį ir kokį teigiamą poveikį sportininkai nori daryti visuomenei. Mokomės savo sportinius pasiekimus paversti universaliais darbo rinkoje pritaikomais įgūdžiais ir juos struktūruoti pagal SOAR metodą (situacija – kliūtys – veiksmai – rezultatai). Tai tampa tiesioginiu pamatu ne tik rengiant gyvenimo aprašymą, bet ir drąsiai pristatant save pokalbiuose su darbdaviais.

Vedu mokymus sporto gimnazijose Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje. Stengiuosi prisitaikyti prie kiekvienos auditorijos. Pavyzdžiui, mokymų Vilniuje paskutinę dieną sportininkų paprašau parengti pristatymą apie supratimą, ką jie ateityje gali pasiekti. Buvau sužavėta jų kūrybingumu, nes kai kurie eiles parašė, kai kas vaizdo įrašą su interviu padarė, kiti pasinaudojo Chat GPT, bet vis tiek vertinu pastangas. Tokie maži namų darbai, bet jie puikiai parodo, kaip greitai sportininkai prisitaiko prie naujų situacijų. Jie sugeba padaryti užduotis, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. Gimnazijose Šiauliuose ir Panevėžyje stengiuosi turėti 2–3 vizitus, nes sportuojantiems jauniems žmonėms sunku išlaikyti dėmesį per dvi mokymų pamokas iš eilės.

Kai organizuojame dviejų dienų mokymus, orientuojamės į aukštesnio meistriškumo sportininkus ir stengiamės jiems pasiūlyti kitokį turinį. Siekiame, kad šie sportininkai, atsimerkę ir pamatę, kad tikrai turi gebėjimų, jau pradėtų galvoti, kaip tai įgalinti. Tada einame jau į asmeninio prekinio ženklo kūrimą, socialinių tinklų ir komunikacijos temas. Sportininkai ir patys kuria savo prekės ženklo šūkius, vizualizacijas. Kaip paskutinį tašką dedame tai, kad pabrėžiame, jog, jeigu sportininkams reikia kokios nors pagalbos, visada yra mūsų komanda – jie tik turi bendrauti, užduoti klausimus ir atsakymai bus pateikti.

– Kokias gerąsias mokymų patirtis galėtumėte išskirti?

– Praėjusių metų lapkritį iškart po mokymų prie manęs priėjo viena sportininkė ir pasakė, kad nori Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete atlikti praktiką ir prisidėti prie mūsų komandos kaip savanorė. Iš netikėtumo truputį gaudžiau orą. Apie tai informavau mūsų komandą ir sportininkę įtraukėme į savo veiklas tiek, kiek galėjome. Netrukus kreipėsi dar viena mokymų dalyvė, kuri matė savirealizaciją prisidedant prie skaitmeninio turinio kūrimo ir LTOK renginių viešinimo.

Gerieji pavyzdžiai yra apie tai, kad sportininkai patiki savimi. Nors visi sako, kad sportininkai atrodo pasitikintys ir stiprūs, bet iš tikrųjų yra labai nedrąsūs ir jiems reikia palaikymo iš išorės. Sportininkams nuolat reikia kartoti, kokie jie yra unikalūs, stiprūs ne tik sporto aikštelėje. Vis dar per mažai sportininkų ryžtasi savo sportinę karjerą derinti su studijomis, darbu ar kitomis veiklomis. Dvikryptė karjera sportininkui gali tapti išskirtiniu pranašumu. Todėl sportininkams nuolat kartoju, kad jų vertė ir gebėjimai neapsiriboja vien sporto rezultatais. Sportininkams apie tai reikia kartoti, kartoti, kartoti...

– Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susiduriate per mokymus?

– Didžiausias iššūkis turbūt yra tas, kad dvikryptės karjeros nauda dažniausiai atsiskleidžia ne iš karto. Kai kviečiu sportininkus ar organizacijas susipažinti su programa, neretai išgirstu, kad dabar visas dėmesys skiriamas sportui ir varžyboms. Tai suprantama. Tačiau ilgainiui vis daugiau žmonių pamato, kokią vertę gali suteikti toks pasiruošimas ateičiai.

Pati labai tikiu šios programos verte. Kai pradėjau kalbėti su sporto gimnazijomis, labai apsidžiaugiau sutikusi mokytojus, karjeros specialistus ir socialinius darbuotojus, kurie nuoširdžiai ieško papildomų galimybių savo mokiniams. Mane maloniai nustebino jų atvirumas naujoms idėjoms ir noras išbandyti naujus būdus, kaip padėti jauniems sportininkams ruoštis ateičiai. Man net po dvi klases siūlė, bet pasakiau, kad mokymus vesti dviem klasėms truputį per sunku. Juolab kai kalbame apie 15–16 metų jaunuolius, kuriems ateitis dažnai atrodo dar labai toli, todėl tenka pasitelkti visą savo patirtį, kad tema taptų jiems artima ir aktuali.

NSA nuotr. | Organizatorių nuotr.

Patirčių būna labai įvairių. Būna susitikimų, po kurių svarstau, ką kitą kartą galėčiau padaryti geriau, o būna tokių, kurie energijos suteikia visai savaitei ir primena, kodėl šis darbas man toks svarbus. Be to, iššūkių kelia tai, kad kiekvieną dieną net ir ta pati auditorija reaguoja kitaip ir turiu būti pasiruošusi keisti toną, vizualizaciją, veiksmus. Negaliu tiesiog ateiti ir papasakoti tai, ką žinau. Turiu ieškoti būdų, kaip įtraukti, sudominti ir pakviesti jaunus žmones į pokalbį.

– Ko išmokote iš šių skirtingų patirčių?

– Ateinu vesti paskaitų su dėkingumu, kad klausytojams rūpi jų ateitis ir pasakau, kad noriu pasidalinti savo patirtimi. Visą laiką pradedu nuo to, kad pasakau, jog nesu olimpietė, nors tai buvo mano svajonė. Nepatekau į olimpines žaidynes kaip sportininkė, bet gyvenimas pasirūpino, kad į jas vis tiek patekčiau. Tik kitu keliu, nei buvau suplanavusi. Nors nesu olimpietė, esu dalyvavusi net penkeriose olimpinėse žaidynėse. Pasakau, kad yra tam tikros priežastys, kodėl netapau olimpiete ir kad dabar galiu sportininkams padėti susipažinti su įrankiu, kuris nuims dalį to galvos skausmo, kurį kadaise jaučiau pati. Taip pat primenu, kad kiekvienas sportininkas yra unikalus ir jo vertė neapsiriboja vien sporto rezultatais.

Mano bakalauro diplomas yra šaudymo sporto trenerės, o darbo patirtis ir drąsa priimti iššūkius leido išbandyti mokslininkės, universiteto lektorės, sporto federacijos generalinės sekretorės vaidmenis. Šiandien esu sporto vadybininkė, šalies ambasadorė ir diplomatė.

Kai einu į paskaitas su tokiu lengvumu ir nusiteikimu, kad bus įdomu, nors iš tikrųjų nežinau, kaip auditorija mane priims, dažniausiai ir nutinka tos dienos, kai sukrenta visos žvaigždės.

Vieną kartą į paskaitą važiavau su olimpine čempione Vida Venciene. Pasakiau jai, kad po ankstesnių dviejų susitikimų jau žinojau, jog man, kaip lektorei, teks pasitelkti visą savo patirtį, energiją ir ne vieną sukauptą gudrybę. Vis dėlto ji buvo apstulbusi, kokia nuostabi atmosfera buvo – sportininkai buvo aktyvūs, susidomėję. Tai nustebino ir mane.

– Ko dar reikėtų, kad dvikryptės karjeros klausimas labiau pasiektų sportininkų, juos supančią aplinką ir organizacijas?

Norėtųsi, kad į mokymus ateitų daugiau sportininkų, kurie nebesportuoja ir pasidalintų savo asmenine patirtimi. Stengiuosi į paskutinę savo paskaitą pasikviesti tokį sportininką, kad jis pasidalintų savo istorija ir parodytų, kaip sportuodami sugebėjo derinti treniruotes, studijas, darbą ar kitas veiklas. Dažnai sportininkai savyje turi gerokai daugiau potencialo, nei patys įsivaizduoja. Pasidalijimas tikrais pavyzdžiais parodo, kad nedarome eksperimentų, o padedame pateikiant gerąsias patirtis, kad kiti sportininkai tai praėjo ir tikrai ne vienas pasiekė daug aukštų rezultatų.

Sportininkams reikia arenos. Jiems reikia dėmesio, pripažinimo ir galimybės būti išgirstiems. Net jeigu auditorijoje sėdi daugiau nei 20 mokinių, visada stengiuosi surasti būdą, kaip užmegzti ryšį su kiekvienu. Todėl man svarbu ne tik pristatyti temą, bet ir suteikti progą jiems patiems pasisakyti. Žinoma, būna ir tokių, kurie tą dieną renkasi likti stebėtojais, ir tai visiškai normalu. Tačiau dažnai būtent tie keli nuoširdūs klausimai ar pasidalinimai tampa vertingiausia susitikimo dalimi.

Būtinai reikia padėti ir sportininkams, kurie baigė sportinę karjerą, nes jie jaučiasi užmiršti arba jaučiasi nereikalingi. Jeigu aktyviai sportuojantis žmogus jaučiasi, kad yra nevertas, tai tas, kuris baigė karjerą, jaučiasi dar blogiau. Kai pamatau, kad į mokymus užsirašo žmogus, kuriam apie 50 metų, visada pajuntu didelę atsakomybę.

Kalbant apie lektorius ir mentorius, manau, kad jiems reikalingi specialūs mokymai. Viena yra atitikti standartus ir reikalavimus, o visai kas kita suprasti, kaip juos taikyti praktikoje. Todėl mentoriams reikalingi mokymai ir aiškios gairės. Man labai įsiminė patirtis, kai, būdama pradedančioji lektorė, mokiausi kartu su labiau patyrusiais kolegomis. Kartu atlikdavome užduotis, išbandydavome įvairius metodus, dalindavomės idėjomis. Būtent taip labiausiai ir augau. Todėl man atrodo, kad mentorius neturėtų veikti vienas. Svarbu turėti bendruomenę, kurioje žmonės mokosi vieni iš kitų ir padeda vieni kitiems tobulėti.

Sportininkai, gaunantys valstybės finansavimą pasirengimui ir dalyvavimui varžybose, turėtų būti skatinami lygiagrečiai galvoti ir apie kitą karjeros kryptį. Pavyzdžiui, lankantis Didžiojoje Britanijoje ir susipažįstant su jų sistema, man įspūdį paliko požiūris į sportininko ateitį. Ten dalis sportininkui skiriamo finansavimo automatiškai nukreipiama paslaugoms, padedančioms planuoti studijas, profesinį kelią ir gyvenimą po sporto. Kiekvienas sportininkas turi galimybę dirbti su individualiu konsultantu. Man atrodo, kad tokios sistemos vertė atsiskleidžia tada, kai jos kuriamos ne dėl pačios sistemos ar projektų įgyvendinimo, o dėl realios naudos sportininkui.