Negirdėtos Sylvaino Francisco istorijos: apie jo akyse nužudytą draugą, vaikystės traumas, stereotipus ir šeimos pasiaukojimą

 Vėlyvą vakarą Rodo salos viešbučio fojė, vos atvykus Atėnų „Panathinaikos“ delegacijai, buvęs žalgirietis Sylvainas Francisco atvėrė širdį „Athletiko“ portalui ne tik apie iškovotus trofėjus ar krepšinio taktiką, o apie skaudžius vaikystės išgyvenimus, šalia matytą mirtį ir stereotipus.

Krepšininkas prisiminė šokiruojančią patirtį, kai dar būdamas vaikas savo akimis matė, kaip visai šalia į žmogaus kūną sminga kulka. S. Francisco taip pat atviravo apie būtinybę laužyti stereotipus, kovą dėl savo ūgio ir „amerikietiško“ žaidimo stiliaus, kuris karjeros pradžioje kėlė nemažai problemų. Pokalbio metu buvo paliestos ir gilios asmeninės temas – sportininko šaknys Angoloje, seneliai bei neįkainojamas šeimos pasiaukojimas.

Pateikiame „Athletiko“ interviu su S. Francisco.

– Pirmiausia turiu pasakyti, kad daug skaičiau, nes norėjau žinoti, su kuo turėsiu reikalų. Žinoma, aš jus žinau, bet norėjau sužinoti daugiau. Skaitydamas jūsų istoriją, radau daug panašumų tarp jūsų ir Giannio Antetokounmpo. Jūs abu esate afrikiečių kilmės. Jūsų šeimos persikėlė į Europos šalį. Jūs gimėte Europoje, kaip ir G. Antetokounmpo. Augdamas pasirinkote atstovauti šiai šaliai. Jei neklystu, žaisti Prancūzijos rinktinėje jums buvo savotiška svajonė.

– Tikrai taip. Be abejonės.

– Kada pirmą kartą gyvenime pasijutote prancūzu?

– Tiesą sakant, nuo pat gimimo. Mano tėvai yra iš Angolos, ir mano mamai tai kėlė didelį džiaugsmą, nes esu pirmasis iš devynių vaikų, gimęs Europoje. Esu ketvirtas vaikas šeimoje, bet pirmasis, gimęs čia. Tai buvo didelis privalumas. Nuo pat gimimo jaučiausi prancūzu ir žinojau, kad toks esu. Tai buvo tikra palaima.

– Ar augant buvo akimirka, kai supratote, kad čia yra jūsų namai ir tai yra rinktinė, kuriai norite atstovauti?

– Tikrai taip. Mano vaikystė buvo labai sunki, bet kai tik sulaukiau kvietimo iš Prancūzijos rinktinės, tai buvo išsipildžiusi svajonė. Tą akimirką buvau laimingas dėl visko, kas nutiko praeityje. Ypač prancūzu pasijutau, kai pirmą kartą išbėgau į aikštę. Grįžti į rūbinę, išklausai trenerio kalbą, o tada laukia 30 minučių apšilimas su komanda. Kai tik išbėgau į aikštę, jausmas buvo kitoks. Atrodė, lyg būčiau burbule. Girdėjau visus rėkiančius, bet buvau tarsi savo erdvėje – aplink tamsu, matai tik Prancūzijos vėliavas, rinktinės marškinėlius ir girdi minios ošimą. Pamenu, tai buvo mačas prieš Portugaliją. Tą akimirką apėmė beprotiškas jausmas, ypač kai užgrojo himnas. Negalėjau tuo patikėti. Tai buvo kažkas nuostabaus, ir tą patį jausmą patiriu kaskart, kai žengiu į aikštę vilkėdamas Prancūzijos rinktinės marškinėlius.

– Grįžkime atgal. Jei neklystu, jums buvo 4-eri, kai išgirdote savo brolius žaidžiančius krepšinį prie namo, ir vieną naktį nusprendėte prie jų prisijungti. Tai buvo 4 valanda ryto. Ką tada girdėjote, ką matėte ir ką jums žadėjo tas garsas?

– Pamenu tą laiką, kai man buvo 4-eri, ir atrodo, kad tai buvo vakar. Vaikystėje nutinka dalykų, kurių niekada nepamiršti – tiek gerų, tiek blogų, pavyzdžiui, traumų. Tą naktį miegojau, langas buvo atidarytas, ir maniau, kad sapnuoju. Girdėjau nuolat mušinėjamą kamuolį, į asfaltą besitrinančius batus, kalbančius žmones. Taip ir pabudau. Miegojome dviaukštėje lovoje, todėl pro nedidelį langą apačioje pamačiau savo du brolius, žaidžiančius vienas prieš kitą ir metančius į krepšį. Pamačiau tai ir pagalvojau, kad turiu ten eiti. Turėjau išsliūkinti nepastebėtas. Kai nuėjau, jie paklausė, ką čia veikiu, ir liepė eiti miegoti. Atsakiau, kad noriu tik pažiūrėti. Man buvo nuostabu stebėti juos žaidžiančius, nes jie kovojo taip, lyg vienas kito nepažinotų. Jie žaidė taip kietai, lyg būtų priešai. Norėjau būti su jais. Būdamas šalia, girdėjau, kaip jie liepia man dirbti su kamuolio varymusi ir kitais elementais, kurių tada dar nelabai mokėjau. Būtent tą akimirką užsinorėjau tapti profesionalu. Būdamas šešerių jau mąsčiau kaip jie, bet tada tiesiog norėjau būti toks, kaip mano vyresnieji broliai.

– Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

– Tikrai taip. Mane sužavėjo tai, kaip sunkiai jie dirbo. Mano broliai gimę 1982 ir 1984 metais. Žmonės, kurie juos pažįsta, žino, kokia neįtikėtina buvo jų darbo etika. Jie tikrai galėjo tapti profesionalais, bet tuo metu neturėjo Prancūzijos pilietybės. Nežinau, koks tada buvo amerikiečių limitas komandose, bet man jie atrodė geresni už tuos amerikiečius. Visgi kartais tenka priimti sprendimus. Pamenu, kad tada labiausiai norėjau būti toks, kaip jie, arba dar geresnis.

– Augote kaip vienas iš devynių vaikų bute. Tai didžiulė šeima. Kaip tokiam vaikui pavyko rasti savo asmeninę erdvę tokioje aplinkoje? Galbūt būtent tada ir pradėjote vadovauti žaidimui kaip įžaidėjas?

– Iš tikrųjų negalėjau rasti savo erdvės, nes mano erdvė buvo ir mano brolių, ir seserų erdvė. Tai buvo visų erdvė. Devyni vaikai, o mes iš esmės turėjome tik du kambarius. Trečiasis kambarys buvo skirtas visai šeimai, ten miegodavo jaunesnieji broliai ir seserys. Mums miegoti trise vienoje lovoje buvo visiškai įprasta. Tačiau manau, kad dėl to mūsų ryšys tapo tik stipresnis, nes iki šiol esu labai artimas su savo tėvais, broliais ir visa šeima. Buvo sunku, nes nuolat galvodavau, kaip noriu geresnio gyvenimo. Ypač atsižvelgiant į tai, iš kur esu kilęs. Augau mieste, kuriame netrūko žmogžudysčių, smurto, nusikaltimų ir narkotikų. Labai norėjau iš ten ištrūkti, kaip ir mano broliai. Buvau pasiryžęs padaryti bet ką, kad išvykčiau, bet neįsiveldamas į jokius blogus dalykus. Džiaugiuosi, kad šeima ir broliai visada mane palaikė. Jie padėjo mus užauginti taip, kad gerbtume vyresniuosius ir stengtumėmės būti geriausiomis savo versijomis. Nuo pat mažens šeima man kartojo: kai pasieksi tai, ko nori, nepamiršk savęs. Nepamiršk, kas esi ir iš kur atėjai, nes anksčiau viso to neturėjai. Dievas bet kada gali viską atimti. Šiuos žodžius visada nešiojuosi savo mintyse.

– Jūsų tėvai mokė nepamiršti savo šaknų. Spėju, kad ir jie patys nenorėjo pamiršti, iš kur yra kilę. Ar yra kokia nors ypatinga istorija iš Angolos, kurią jie nuolat pasakodavo jums ir jūsų broliams bei seserims, kad primintų apie jūsų kilmę?

– Manau, daugelis žino, kad afrikiečių šeimose tėvai kartais nelinkę per daug pasakoti savo vaikams. Kuo labiau augau, tuo daugiau klausinėjau tėvų apie įvairius dalykus. Pamenu, kad mano šeima išvyko dėl didžiulio karo Angoloje. Mano trečiajam broliui buvo peršauta koja. Jis man tai pasakojo, ir aš mačiau randą. Nutiko daug dalykų. Yra viena istorija, kurios niekada nesu pasakojęs, bet tėtis man ją atskleidė prieš ketverius metus. Jis pasakė, kad yra daug dalykų, kurių aš nežinau. Jis turėjo išvykti į Europą ir palikti mano tris brolius bei mamą Afrikoje, nes po to jie persikėlė į Kinšasą, Kongą. Tėtis išvyko į Italiją ieškoti geresnio gyvenimo, bet jam nepavyko. Tada jis kartu su kitais žmonėmis pėsčiomis palei traukinio bėgius atkeliavo iki Prancūzijos. Jis miegojo lauke, traukinių stotyse, kad tik rastų geresnį gyvenimą ir galėtų padėti šeimai. Kai jis rado butą ir viskas pradėjo gerėti, jis atsivežė mano mamą ir brolius, o vėliau atvyko ir mamos seserys. Kai jis man tai papasakojo, paklausiau, kodėl jis to nesakė anksčiau. Šios istorijos mane padarė dar stipresnį, tai būtų buvusi papildoma motyvacija. Aš nebuvau geras mokinys, kartais neidavau į mokyklą, daug mušdavausi. Turėjau problemų su žmonėmis iš kitų miestų. Žmonės dažnai klausia, kodėl buvau toks agresyvus, bet tokį mane pavertė aplinka, kurioje augau. Kartais turi būti kietas, kad tave gerbtų ir iš tavęs nesityčiotų. Tėtis sakė, kad nenorėjo man to pasakoti, nes kartais geriau tokius dalykus nuslėpti, jis nenorėjo, kad jausčiausi blogai dėl jo. Bet man tai yra didžiausia motyvacija. Taip pat pamenu, kaip klausinėjau tėvų apie senelius. Mes niekada neturėjome senelių, niekada jų nemačiau. Mama pasakė, kad jie buvo nužudyti per karą. Jos tėtis buvo policijos pareigūnas ir jį nužudė. Jos mamą taip pat nužudė. Ji turėjo tris brolius, du vyriausieji buvo nužudyti. Vienam iš jų perpjovė kaklą stiklu, kitas buvo nušautas. Mano tėčio situacija buvo panaši, jis turėjo tik vieną seserį. Prieš trejus metus jis sužinojo, kad jo tėvas vis dar gyvas, bet po metų jis mirė. Tai buvo labai sunku. Yra dalykų, kurių negali kontroliuoti, bet tai tiesiog beprotiška. Būdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose visada sakydavau, kad norėčiau turėti senelius, nes visi juos turėjo. Mums tai buvo neįprasta. Dabar mano broliai turi vaikų, ir jie labai džiaugiasi matydami mano tėvus. Ši sunki patirtis mus motyvavo ir leido suprasti, kad negalime susimauti.

– Minėjote, kad vaikystėje buvote agresyvus. Ar buvo koks nors lūžio taškas, kai nusprendėte, kad to jau gana ir reikia pradėti gyvenimą iš naujo?

– Kai buvau jaunas, buvau labai agresyvus ir per daug mušdavausi. Būdamas 13-os netgi lankiau mišrių kovos menų treniruotes. Visi mano geriausi draugai žino, kad koks esu dabar ir koks buvau anksčiau – tai diena ir naktis. Dabar esu tas, kuris nenori muštis ar su kuo nors pyktis. Jei mane įžeisite, viskas gerai, galite eiti, aš tiesiog noriu ramybės. Bet tuo metu turėjai išsikovoti pagarbą, kad iš tavęs nesityčiotų. Iš manęs niekada nesityčiojo, nes mokėjau muštis. Buvau agresyvus su kitais, bet namuose bijojau savo brolių. Esu dėkingas savo broliams ir pažįstamiems, nes kai norėdavau eiti ten, kur pardavinėjami narkotikai, jie man sakydavo: „Ką čia veiki? Eik žaisti krepšinio.“ Jei atsisakydavau, jie grasindavo mane sumušti. Taip jau buvo. Tapau dar piktesnis, kai man būnant 15-os, mano akyse buvo nužudytas geriausias draugas. Tą akimirką buvau be galo įsiutęs ir negalėjau tuo patikėti. Tai nutiko Prancūzijoje. Buvau pasiryžęs padaryti tai, apie ką anksčiau net nebūčiau pagalvojęs – surasti tą, kuris tai padarė. Išvykimas į JAV privertė mane susiimti, nes norėjau žaisti krepšinį. Dalyvavau visose peržiūrose, bet niekas manęs nenorėjo, nes buvau per žemas arba žaidžiau per daug amerikietišku stiliumi. Psichologiškai buvau stiprus, bet žinojau, kad jei per ilgai liksiu ten, kur esu, padarysiu kažką beprotiško. JAV man taip pat teko kovoti, nes žaidžiau labai gerai, o vaikinai, kurių vietas užėmiau, man pavydėjo. Turėjau muštis ir ten. Supratau, kad negaliu visko sugadinti. Pamenu, brolis man sakė: „Nesistebėk dideliais namais ir visu tuo. Susikoncentruok į krepšinį ir savo misiją. Tai nėra tavo gyvenimas, tu gyveni kažkieno kito gyvenimą. Tavo gyvenimas – eiti į mokyklą, žaisti krepšinį ir patekti į NBA. Jei susimausi, greitai grįši atgal ir galėsi tik verkti.“ Tai mane sustiprino. Buvau labai išsigandęs, kad teks grįžti. Skaičiavau dienas ir stengiausi nesusimauti, kad nereikėtų grįžti ten, kur buvau. Būtent tada aš pasikeičiau. Pradėjau matyti dalykus kitaip, ir mano protas tapo ramesnis.

– Jūsų geriausias draugas buvo nužudytas jūsų akyse?

– Taip, mano geriausias draugas buvo nužudytas tiesiai prieš mane. Jam du kartus šovė į galvą. Tą akimirką jaučiausi labai prastai, negalėjau miegoti. Tai buvo beprotiška ir vienas baisiausių išgyvenimų mano gyvenime. Dabar jaučiuosi geriau, bet tada tai mane labai paveikė. Jei tada būtumėte į mane pažiūrėję, būčiau buvęs pasiruošęs muštis. Pyktis mano kūne buvo toks stiprus, kad negalėjau savęs kontroliuoti. Buvau labai jaunas. Visi mano vyresnieji broliai jau buvo išsikraustę, sukūrę šeimas, todėl namuose likau vyriausias. Kartais neidavau į mokyklą dėl gaujų reikalų. Nebuvau gaujoje, bet buvau iš tos aplinkos ir mušdavausi su kitais. Taip pat turėjau rūpintis jaunesniaisiais broliais, nes tėvai 4 valandą ryto išeidavo į darbą. Mama lygindavo drabužius, kad visi turėtų ką apsirengti, o aš stengiausi padėti broliams pasiruošti mokyklai. Tai buvo sunkus metas, kurį visada prisiminsiu. Tai tapo mano motyvacija. Dabar galiu ramiai apie tai kalbėti, bet kai buvau jaunas, man tai atrodė normalu. Tai buvo įprasta diena, taip mes gyvenome. Tačiau užaugęs supranti, kad taip gyventi nėra normalu. Visgi tai mane užgrūdino.

– Būdamas 14-os dažnai girdėjote kitus sakant, kad esate per žemas, o jūsų žaidimas – per daug amerikietiškas. Kas skaudino labiau: jūsų fizinių duomenų atmetimas ar jūsų pasirinkto saviraiškos būdo nepriėmimas?

– Iš tikrųjų manęs tai neskaudino, tik padarė stipresnį. Buvau sutrikęs, nes maniau, kad esu geresnis už juos visus, už visus įžaidėjus. Pamenu, kai man buvo 13-a, dalyvavau peržiūroje su 16-mečiais. Buvau „Nanterre“ klube, bet manęs nepasirinko. Brolis pasakė, kad nesijaudinčiau, nes išvyksiu į JAV, ir jis žinojo, kad psichologiškai esu tam pasiruošęs. Manęs tai neskaudino, tiesiog stebėjausi, kad taip vyksta, bet žinojau, kur noriu eiti. Tai mane labai motyvavo. Buvau atstumtas tiek kartų, kad tai tapo įprasta diena – tiesiog turi belstis į kitas duris. Jei jas atidarys – puiku, jei ne – viskas gerai, bus kitos durys. Tiesą sakant, taip ir buvo.

– Siuntėte savo gyvenimo aprašymus visur, prašėte akademijų ir mokyklų priimti jus kaip krepšininką, bet nuolat girdėjote atsisakymus. Ar yra koks nors elektroninis laiškas, skambutis ar veidas, kuris vis dar įstrigęs atmintyje labiau nei turėtų, iš tų, kurie jūsų nepasirinko?

– O, jų yra labai daug. Bet aš tiesiog nieko nesakau. Manau, kad mano žaidimas viską pasako už mane. Žinau, kad jie net nesugebėtų ateiti ir man kažką pasakyti į akis. Jei ateisite ir pasikalbėsite su manimi, pamatysite, kad nejaučiu niekam pykčio. Manau, kad tokia buvo Dievo valia, bet jie patys viską supranta. Man nereikia nieko sakyti. Jei jie taip nusprendė, tebūnie. Pamenu, sakiau savo komandos draugams, kad nedaug žmonių tampa profesionalais, ypač mano amžiaus. Dauguma jų metė krepšinį arba žaidžia penktajame divizione. Visada esu dėkingas tiems, kurie mane palaikė. Kaip ir sakiau, nepykstu ant jų. Tai buvo Dievo valia ir pasirinkimas. Jei manęs nepasirinko, tam buvo priežastis. Bet taip, tokių veidų yra daug.

– Neseniai žiūrėjau Andrea Trinchieri seminarą, kuriame jis sakė, kad kiekvienas treneris yra kontrolės maniakas, o mes gyvename krepšinio eroje, kurioje žaidėjai aikštėje turi daugiau laisvės. Tačiau yra aukso viduriukas, kai toks žaidėjas kaip jūs turi suprasti, kada imtis iniciatyvos, o kada laikytis trenerio filosofijos ir disciplinos. Koks yra tas aukso viduriukas? Kaip atpažįstate, kada leisti pasireikšti savo talentui ir instinktams, o kada privalote laikytis trenerio taisyklių?

– Pirmiausia reikia pasirinkti trenerį, kuris tavęs nori. Tai yra svarbiausia dalis, ypač kai buvau jaunas – suprasti trenerio filosofiją, ko jis iš manęs nori ir ko jam reikia. Man nebuvo sunku kontroliuoti žaidimą ar užtikrinti, kad komandai ir man sektųsi gerai. Svarbiau buvo tai, ar vaikinai tikrai džiaugiasi žaisdami su manimi, kai aš valdau komandą. Dažniausiai būdavo taip, kad kai aš imdavausi iniciatyvos, komandai nesisekė arba deriniai nebuvo sklandūs. Visada sakiau, kad reikia turėti gerą ryšį su treneriu. To išmokau iš daugelio žaidėjų, kurių klausinėjau – Thomaso Heurtelio, Dee Bosto, Mike'o Jameso. Net mano broliai nuolat žiūrėdavo vaizdo įrašus apie tai, kaip kontroliuoti žaidimą, kada žaisti sau, o kada – komandai. Man reikėjo suprasti, kada galiu nutraukti derinį, kada laikas žaisti asmeniškai, o kada – komandai. Tai reikalavo daug darbo. Žiūrėjau daug vaizdo įrašų ir turėjau suprasti, kaip mano stipriosios savybės gali atnešti daugiausiai naudos komandai. Pamenu, kai žaidžiau „Paris Basketball“, Amara Sy man pasakė, kad turiu pradėti žaisti komandai. Man buvo 22-eji ir aš nežinojau, kaip tai daryti. Jis sakė, kad turiu užtikrinti, jog komandos draugai gautų kamuolį. Jei aš nuolat pelnysiu taškus, bet kiti negaus kamuolio, ar manai, kad žmonėms tai patiks? Ne. Taip aš patobulėjau šioje srityje. Manau, kad jei turi charakterį, tai suteikia tau papildomų privalumų. Kartais reikia atviro pokalbio su treneriu akis į akį, kad suprastum, kur yra problema, kur gali tobulėti, ir kad jis suprastų tave. Man patinka treneriai, kurie pasako, kas yra gerai, bet taip pat išklauso, kaip jautiesi, kur nori tobulėti ir kas tau nepatinka. Tokie treneriai padeda žaidėjams tobulėti ir jaustis patogiai. Taip aš to išmokau. Dabar tiesiog žinau, kada ateina mano laikas žaisti. Ketvirtasis kėlinys yra tas metas, kai galiu imtis iniciatyvos. Bet tai nereiškia tik taškų pelnymo – turiu atlikti rezultatyvius perdavimus komandos draugams. O kai nėra kitų išeičių, galiu išprovokuoti pražangą, mesti į krepšį ar sukurti kažką „aštraus“, kaip mėgsta sakyti Andrea.

– Esate puikus taškų rinkėjas ir universalus gynėjas. Tuo pat metu „Panathinaikos“ komandoje yra dar vienas toks pat žaidėjas kaip jūs. Koks būtų idealus scenarijus jums ir Kendrickui Nunnui žaisti viename penketuke? Kaip treneriui geriausiai tai pasiekti?

– Aš atvykau čia, nes akivaizdžiai noriu laimėti Eurolygą. Norint laimėti Eurolygą, reikia turėti stiprią komandą. Kendrickas Nunnas yra velniškai geras žaidėjas, taip pat yra Guerschonas Yabusele, Nigelas Hayesas-Davisas ir kiti vyrukai. Manau, kad norint žaisti su juo, reikia mokytis ir dirbti treniruotėse, kad atrastume gerą tarpusavio ryšį. Esu puikus taškų rinkėjas, bet galiausiai esu ir įžaidėjas. Noriu maitinti kamuoliais savo komandos draugus. Jis yra pirmoji opcija ir toks bus bet kokiu atveju. Mano užduotis – užtikrinti, kad pelnyčiau taškus tada, kai ateina mano laikas. Turėti tokį žaidėją komandoje labai padeda. Kartais suprantu, kad nepelnysiu po 20 taškų kasdien, ir aš to nenoriu. Jei pelnau 10 taškų ir atlieku 10 ar 12 rezultatyvių perdavimų, kas yra geriausia? Kad komanda laimi. Jei pelnau 2 taškus ir atlieku 8 rezultatyvius perdavimus, o komanda laimi – tai svarbiausia. Jei man nesiseka puolime, bet gynyboje atiduodu visą save ir komanda laimi, tai yra puiku. Manau, kad niekam nereikia pelnyti tiek daug taškų. Galbūt kažkas pelnys po 20 taškų kasdien, bet tai nebus visi. Jei visi pelnysime panašiai taškų ir išlaikysime gerą chemiją, mums seksis puikiai. Tikrai manau, kad žaidžiant su jais vienoje aikštėje, viskas pavyks. Tai tikrai suveiks, jei visi pamiršime savo ego ir tiesiog norėsime būti laiminčia komanda. Taip galima viską pakeisti.

– Kai atvykote žaisti į „Peristeri“, krepšinio bendruomenė, žinoma, puikiai žinojo jūsų vertę, tačiau ar giliai širdyje jaučiate dėkingumą treneriui Vassiliui Spanouliui už tai, kad jis suteikė jums galimybę atsiskleisti ir parodyti, ką sugebate?

– Šimtu procentų. Tiesą sakant, kai kalbėjomės telefonu, jis man tai pasakė, nes jau buvau Eurolygos lygio žaidėjas ir norėjau ten patekti, bet nesulaukiau jokių pasiūlymų. Vassilis Spanoulis man paskambino ir pasakė: „Man tavęs reikia vieniems metams, o tada eisi į Eurolygą. Tau reikia būti ten, kur žmonės pamatytų, jog gali valdyti komandą ir pakelti ją į kitą lygį. Būtent to tau reikia išmokti.“ Su „Peristeri“ finišavome trečioje vietoje, ir darbas su juo man labai padėjo. Tai buvo dar vienas žingsnis link to, kur norėjau atsidurti. Manau, kad sprendimas žaisti pas V. Spanoulį, o po to persikelti į Miuncheno „Bayern“, buvo geriausias mano gyvenime.

– Ar jaučiate, kad tai yra geriausias momentas jūsų gyvenime ir karjeroje dirbti su tokiu legendiniu treneriu kaip Željko Obradovičius, kuris skiria didžiulį dėmesį menkiausioms žaidimo detalėms? Ar jaučiatės suformavęs tokį charakterį, kuris leidžia priimti šią informaciją ir tapti dar geresniu žaidėju?

– Tikrai taip. Visada sakau, kad man tai yra naujas iššūkis. Manau, kad kasmet turiu vienus geriausių trenerių. Buvau labai sujaudintas girdėdamas daugybę istorijų, bet visada noriu pats tai pamatyti ir patirti. Šiuo metu viskas yra nuostabu. Visada įdomu, kaip viskas atrodys prasidėjus sezonui, kai laimėsime rungtynes, kaip bus, kai pralaimėsime, kokia bus komanda ir kaip jis mus treniruos. Tai yra tai, ką norisi sužinoti. Manau, kad tai puiki patirtis ir iššūkis, nes jis yra daug laimėjęs. Tiesą sakant, jis yra legenda. Iš to, ką mačiau treniruotėse – jo komunikacija, reikalavimai, ypač įžaidėjams – tai yra kažkas neįtikėtino. Prisimenu, kaip Kostas Sloukas žaidė pas jį, tai buvo nuostabu. Kai jis treniravo Belgrado „Partizan“, jie žaidė be tikro įžaidėjo, kai ten buvo Dante Exumas. Kaip beprotiška, kad jis sugebėjo taip viską sustyguoti ir nuvesti juos į atkrintamąsias. Kartais tiesiog stebi dalykus, kurių kiti nemato. Įsivaizduokite, turite Kendricką Nunną, Kostą Slouką ir mane. Ką jis su tuo padarytų? Jis yra labai protingas ir žino, ką daro. Turint tokius itin talentingus gynėjus, belieka pridėti kelias detales, kurios padėtų kontroliuoti komandą. Manau, kad tai bus kažkas nuostabaus. Tikrai nekantrauju tai parodyti.