Iš Teksaso atvykusi „Kibirkšties“ legionierė: „Net nežinojau, ar Lietuva yra šalis“

Lietuva amerikietei Japreece Dean ilgą laiką buvo visiškai nežinoma pasaulio vieta. Krepšininkė pripažino, kad prieš sulaukdama pasiūlymo žaisti Vilniuje net nebuvo tikra, ar apskritai žinojo, kad Lietuva yra šalis.

Šis interviu yra projekto „Women Who Play Away“ dalis, gimusio iš sporto žurnalistės Astos Žukaitės ir jos mokinės Kamilės Medekšaitės noro papasakoti istorijas, kurios dažnai lieka už stadionų ir arenų ribų. xfProjektu siekiama parodyti ne tik sportininkių rezultatus, bet ir jų gyvenimą už aikštės ribų – kodėl jos pasirenka Lietuvą, ką čia atranda ir kaip ši patirtis jas pakeičia.

Viena iš tokių istorijų – Vilniaus „Kibirkšties“ legionierės J. Dean kelias į Lietuvą.

Nors šiandien amerikietė Lietuvoje jaučiasi puikiai, pirmasis jos santykis su mūsų šalimi buvo gerokai kitoks: „Jei atvirai, net nežinau, ar apskritai žinojau, kad Lietuva yra šalis. Apie ją tikrai daug nežinojau.“

Paklausta, koks vaizdas būtų iškilęs galvoje, jei tuo metu kas nors būtų paminėjęs Lietuvą, ji neslėpė šypsenos.

„Galvočiau, kad ten šalta ir labai toli. Tikriausiai ten nėra jokio maisto, kuris man patiktų ar kažko panašaus. Nežinau. Net nežinočiau, ką galvoti, nes niekada nebuvau apie ją girdėjusi ir nebuvau girdėjusi apie ką nors, kas ten būtų vykęs“, – sakė J. Dean.

Vis dėlto požiūris į Lietuvą pasikeitė tada, kai jos karjeroje atsirado galimybė žaisti aukščiausio lygio Europos turnyruose. Būtent Eurolyga ir Europos taurė tapo pagrindinėmis priežastimis, paskatinusiomis amerikietę priimti sprendimą keltis į Lietuvą.

„Kalbėjausi su savo agente apie tai, kur mane gali nuvesti krepšinis. Todėl tai tapo rimta galimybe tada, kai atsirado šie du dalykai. Žinojau, kad anksčiau nebuvau žaidusi nei Eurolygoje, nei Europos taurėje, todėl supratau, kad tai yra mano galimybė tai padaryti“, – prisiminė amerikietė.

Pirmasis įspūdis atvykus į Lietuvą buvo kur kas geresnis, nei ji tikėjosi.

„Kai važiavome iš oro uosto, galėjai matyti miesto centrą, didelius pastatus, upę, todėl pagalvojau: „O, gerai, visai neblogai.“ Anksčiau esu buvusi Rusijoje, todėl man tai buvo gerokai kitaip nei atvykus į Lietuvą“, – pasakojo krepšininkė.

Tiesa, netrukus J. Dean susidūrė ir su tuo, apie ką dauguma žmonių pirmiausia pagalvoja išgirdę Lietuvos pavadinimą – žiema. Dar prieš atvykstant sporto direktorė ją ramino, kad lietuviškos žiemos jau nebėra tokios, kokios buvo anksčiau, tačiau reali situacija pasirodė kiek kitokia.

„Girdėjau, kad tai buvo šalčiausia žiema“, – juokėsi J. Dean.

Iš tiesų, legionierės pirmasis sezonas Lietuvoje sutapo su šalčiausia žiema per daugiau nei dešimtmetį. Vis dėlto pati krepšininkė į tai žiūrėjo ramiai.

„Kaip ir sakiau, esu buvusi Rusijoje, todėl rusiška žiema buvo beprotiška – buvo labai, labai šalta. Todėl čia tas šaltis nebuvo toks blogas. Galvojau: „Aš jau esu tai patyrusi anksčiau.“ Nors kartais ir čia būdavo tikrai labai, labai šalta“, – pasakojo ji.

Anot amerikietės, didžiausia gyvenimo skirtingose šalyse vertė slypi ne tik krepšinyje, bet ir žmonėse, kuriuos sutinki savo kelyje.

„Manau, kad tai tiesiog suteikia naujų galimybių susipažinti su skirtingais žmonėmis. Visur, kur esu žaidusi, palaikau ryšį arba bent jau seku „Instagrame“ keletą žmonių iš komandų, kuriose žaidžiau. Todėl manau, kad labiausiai tai mums suteikia būtent skirtingas patirtis“, – sakė krepšininkė.

Prie prisitaikymo Lietuvoje nemažai prisidėjo ir komandos draugės. Pasak J. Dean, būtent jos padėjo greičiau pasijusti savoms naujoje aplinkoje.

„Turime kelias merginas, kurios taip pat yra užsienietės ir nėra iš čia. Todėl daug laiko leidžiame kartu. Buvo daug žmonių, kurie padėjo, priėmė ir leido jaustis patogiai“, – tikino amerikietė.

Nors apie Lietuvą prieš atvykdama žinojo labai mažai, šiandien ji mūsų šaliai neturi beveik jokių priekaištų.

„Man patinka Lietuva. Neturiu daug kuo skųstis dėl Lietuvos. Nesu žmogus, kuris daug laiko praleidžia lauke, todėl nėra daug veiklų, kuriomis užsiimu, bet iš esmės neturiu jokių nusiskundimų“, – sakė ji.

Vis dėlto gyvenimas Lietuvoje amerikietei leido pastebėti ir kultūrinius skirtumus. Vienas jų amerikietei labiausiai atsiskleidė bendraujant su vyresniais žmonėmis.

„Aš gyvenu pagrindiniame Lietuvos mieste, todėl daug žmonių kalba angliškai. Bet kartais, pavyzdžiui, parduotuvėje kalbėdama su vyresniu žmogumi paklausiu: „Ar kalbate angliškai?“ O jie atsako: „Ne.“ Tarsi jie nelabai nori kalbėti ar bandyti kalbėti angliškai. Manau, tokiais momentais supranti: „Gerai, aš esu kitoje vietoje. Čia viskas kitaip“, – šypsojosi J. Dean.

Nors J. Dean dažnai tenka priimti sprendimus aikštėje ir vadovauti komandos žaidimui iš įžaidėjos pozicijos, pati amerikietė save apibūdina gana paprastai – kaip žmogų, kuris visada buvo užsispyręs. Pasak jos, būtent ši savybė padėjo prasibrauti iki profesionalaus krepšinio.

„Manau, visą gyvenimą turėjau tą vidinį užsispyrimą. Būnant nedidelei ūgiu, žaisti krepšinį nėra lengva. Todėl norint būti sėkmingai, labai svarbu visada turėti pasitikėjimo savimi ir užsispyrimą“, – pasakojo krepšininkė.

Šis užsispyrimas atsispindi ir aikštėje. Šiuo metu amerikietė rungtyniauja įžaidėjos pozicijoje, kurioje dažnai tenka ne tik organizuoti komandos žaidimą, bet ir būti viena pagrindinių lyderių aikštėje. Vis dėlto pati J. Dean nelaiko savęs garsiausiai komandoje kalbančia žaidėja.

„Sakyčiau, labiau rodau pavyzdį savo veiksmais. Nesu labai garsiai kalbanti, kol neprireikia tokia būti arba kol neateina momentai, kai turiu kalbėti daugiau“, – aiškino ji.

Nors didesnė jos gyvenimo dalis sukasi aplink krepšinį, už aikštės ribų amerikietė yra gerokai ramesnė, nei galėtų pasirodyti rungtynių metu. Paklausta, kas yra JP už aikštės ribų, ji neslėpė, kad dažniausiai renkasi gana paprastą laisvalaikį.

„Man patinka smagiai leisti laiką su komandos draugėmis ir draugais, bet esu labiau namų žmogus. Žaidžiu vaizdo žaidimus. Žaidžiu „2K“, GTA. Todėl nemažai laiko praleidžiu tai darydama savo laisvu metu, kai esu užsienyje“, – pasakojo krepšininkė.

Nors Lietuva amerikietei tapo dar viena stotele ilgame karjeros kelyje, ji neslepia, kad tokia patirtis tinka ne kiekvienam.

Vis dėlto ne kiekviena amerikietė ryžtųsi kraustytis į Lietuvą. Paklausta, ką patartų tokį žingsnį svarstančiai tautietei, J. Dean ilgai negalvojo.

„Pasakyčiau, kad čia šalta. Čia yra kitaip. Viskas priklauso nuo to, ko tu nori. Jeigu ši komanda žaidžia Europos taurėje ar Eurolygoje, tai yra puiki galimybė. Norėčiau, kad moterų Lietuvos lyga būtų stipresnė. Tai būtų vienintelis minusas žaidžiant Lietuvoje. Bet, be to, sakyčiau – pabandyk. Tai kitokia patirtis, o šiaip visi visur turi skirtingų patirčių“, – atviravo ji.

Žvelgdama į savo kelią nuo Teksaso iki Lietuvos, J. Dean neslepia, kad būtent galimybė pažinti pasaulį ir skirtingas kultūras yra viena didžiausių profesionalaus sporto dovanų.

Per savo karjerą ji rungtyniavo skirtinguose žemynuose ir skirtingose krepšinio kultūrose, tačiau svarbiausia jai visada buvo ne pati vieta, o galimybė gyventi tokį gyvenimą, kokio daugelis žmonių niekada nepatiria.

„Tai nuostabi galimybė, kurios daugelis žmonių negauna. Žinote, aš galiu atsikelti, dvi valandas žaisti krepšinį, o tada turiu visą likusią dieną laisvo laiko. Arba jeigu tai rungtynių diena, sužaidžiame rungtynes ir vėl turiu laisvo laiko.

Ne visur žmonės turi galimybę taip gyventi – žaisti krepšinį užsienyje ir pažinti skirtingas šalis. Kai kuriems žmonėms kiekvieną dieną reikia eiti į darbą, dirbti visą dieną, visą dieną būti ant kojų, o mums to daryti nereikia. Todėl tai yra nuostabi galimybė, ir aš jaučiuosi palaiminta“, – apibendrino J. Dean.