Venesueloje gyvenantis lietuvis: „Gatvėje gali būti paprasčiausiai nušautas vien dėl to, kad kam nors patiko tavo batai.”

Graži gamta, bet pagiežingi, žodžio nesilaikantys ir pikti žmonės. Venesuela kupina kontrastų ir pavojų. Tai turėtų žinoti krepšinio aistruoliai, besirengiantys palaikyti Lietuvos rinktinę, kuri šioje šalyje sieks bilieto į olimpines žaidynes.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė jau kitą savaitę pradės tiesti kelią į olimpinį Londoną.

Bet dabar trenerio Kęstučio Kemzūros ir žaidėjų mintyse - Karakasas. Liepos pirmąją savaitę Venesuelos sostinėje vyks žūtbūtinės olimpinės atrankos varžybos, po kurių trys komandos gaus paskutinius kelialapius į olimpines žaidynes.

Jau pirmąją turnyro dieną lietuvių laukia pragaras - dvikova su neprognozuojama Venesuelos komanda. Beveik neabejojama, kad ji sulauks ne tik savų žiūrovų, bet ir teisėjų pagalbos.

Palaikyti Lietuvos krepšininkų į Pietų Amerikos valstybę, kurioje ištisus metus oro temperatūra nenukrinta žemiau 20 laipsnių šilumos, rengiasi ir sirgaliai.

Tačiau prieš ilgą kelionę jie privalo išmokti atsargumo taisyklių, kurios už Atlanto gali net padėti išsaugoti gyvybę.

Lietuvos krepšinio aistruolių vado Tomo Balaišio-Sėklos draugijai planuoti kelionę į olimpinės atrankos turnyrą padeda pastaruosius dvejus metus Venesueloje praleidęs lietuvis statybininkas 39 metų Giedrius Ivaška.

Prieš Velykas visam laikui į namus Vilniuje grįžęs lietuvis sirgaliams ne tik pataria, kaip sutaupyti įsigyjant lėktuvo bilietus ar užsisakant viešbučius, bet ir moko, kaip apsisaugoti pavojų pilnose Karakaso gatvėse.

Grasina net policininkai

Venesuelos sostinėje kiekvieną dieną pokši šūviai, o pranešimai apie dar vieną žmogžudystę net ne visada patenka į policijos suvestines. Žmogaus gyvybė ten bevertė.

Daugelis Karakaso gyventojų vaikšto ginkluoti. Ir dažniausiai ne todėl, kad apsigintų, o kad ginklą panaudotų prieš kitą.

„Venesueloje - be galo pavojinga, - įspėjo G.Ivaška. - Ne tik vietiniams, bet ir užsieniečiams. Gatvėje gali būti paprasčiausiai nušautas vien dėl to, kad kam nors patiko tavo batai.”

Net Karakaso centre - Bolivaro aikštėje - išsitraukęs fotoaparatą po kelių minučių gali jo nebeturėti. O einant gatve iš pažiūros tvarkinga pora įrems tau į šoną pistoletą ir pareikalaus atiduoti piniginę.

Venesueloje plėšikauja, regis, visi: motociklininkai, sausakimšose Karakaso gatvėse atiminėjantys daiktus iš spūstyse stovinčių automobilių vairuotojų; taksistai, apkraustantys savo keleivį ir išmetantys jį kur papuola; net policininkai, irgi nesibodintys išsitraukti pistoleto.

„Pasitikėti negali absoliučiai niekuo, - tvirtino G.Ivaška. - Kaip nuo to apsisaugoti? Nenešioti auskarų, grandinėlių ar laikrodžių, nemosuoti fotoaparatu. Viskas, ką galima iš tavęs atimti, traukia plėšikų dėmesį. Ir, svarbiausia, reikia vaikščioti grupėmis mažiausiai po tris keturis.”

Prieš Naujuosius metus banditai Venesueloje net buvo pagrobę Baltarusijos konsulą, nors toks pranešimas į viešumą nepraslydo.

Faktas buvo nuslėptas, nes už diplomatą sumokėta išpirka.

Ginklai, kuriais gatvėse baugina venesueliečiai, tikrai nėra žaisliniai. G.Ivaška pats žino atvejų, kai žmonės gatvėje buvo nušauti vien dėl to, kad nesutiko ko nors atiduoti.

Pažadai – beverčiai

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad venesueliečiai nuoširdūs ir draugiški. Bet niekada negali būti tikras, ar į akis tau besišypsantis vietinis už nugaros nelaiko peilio.

Jau vien tai, jog esi baltaodis, jiems reiškia, kad esi turtingas, kartu - ir blogas.

„Pagrindinis venesueliečių tikslas - tave apgauti, ką nors iš tavęs ištraukti ar pasipelnyti”, - pasakojo G.Ivaška.

Jei vietiniui ko reikia, tu privalai tai padaryti: duoti pinigų maistui, drabužiams ar net stogui virš galvos. Jeigu nepadėsi, tapsi priešu.

„Kaip ir daugelis pietiečių, patys Venesuelos gyventojai pažadų beveik niekada nevykdo. Jie gali prižadėti daug ką, bet paskui ramia sąžine pasakyti: „Žinai, nepavyko.”

Net viešbučio, nesvarbu, kokiam tinklui jis priklauso, personalo pažadai dažnai yra beverčiai”, - tikino G.Ivaška.

Arenoje tvyro smarvė

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas vasario pradžioje lankėsi Karakase ir apžiūrėjo areną, kurioje vyks olimpinis atrankos turnyras.

P.Motiejūną pribloškė nešvara ir smarvė arenoje.

„Bet FIBA žadėjo, kad iki atrankos viskas bus sutvarkyta”, - pasiguodė lietuvis.

G.Ivaška pats nesilankė arenoje, kurioje liepos pradžioje vyks atrankos varžybos, bet girdėjo, kad pastaruoju metu joje gyveno benamiai.

„Galima tik įsivaizduoti, kaip arena atrodė - viskas išnešta ir išdraskyta, nes venesueliečiams nėra nieko šventa.

Jei jiems ko prireikia, jie lupa, plėšia ir negalvoja apie tai, ką paliks po savęs”, - teigė Venesueloje dvejus metus praleidęs lietuvis.

Abejojo, ar bus baigti darbai

Šalies prezidentas Hugo Chavezas yra pareiškęs, kad Venesueloje viskas priklauso liaudžiai. Todėl liaudis tuo ir naudojasi: plėšdama ar statydama palaikius būstus kur papuola.

G.Ivaška kiek skeptiškai vertina pažadus, kad iki olimpinės atrankos varžybų Karakaso arena bus visiškai sutvarkyta. Labai norint tai gal ir įmanoma padaryti, bet kai kurie darbai dažnai stringa dėl vietinių tingumo ir ribotų galimybių įsigyti statybinių medžiagų.

„Venesueloje neįmanoma nusipirkti visko, ko nori. Kai kurias medžiagas reikia importuoti, laukti, kol atveš. Bet kas nors ko nors nepadaro, ir sandoris sužlunga”, - kalbėjo statybininku šioje šalyje dirbęs vilnietis.

Stadionuose - palapinės

Krepšinis venesueliečiams nėra itin svarbus, nors daugelis moka jį žaisti. Tačiau Karakase retas yra girdėjęs apie tai, kad liepą čia vyks olimpinės atrankos krepšinio varžybos.

Mat venesueliečiai kraustosi iš proto dėl beisbolo, kuriam valstybė skiria daugiausia pinigų.

Šalyje gausu ir futbolo bei atvirų krepšinio aikščių - daužyti ar spardyti kamuolį gryname ore Venesueloje galima visus metus.

Uždaros arenos reikalingos nebent vasarą, kai karštis lauke lydo net smegenis, tačiau tokias arenas savo namais neretai paverčia benamiai.

Net veikiančiuose stadionuose įprastas vaizdas - benamių palapinės.

Laužynai bado akis

Geri orai, nuolatinė politinė ir ekonominė suirutė šalyje, atrodo, išlepino venesueliečius.

Jiems nereikia niekuo rūpintis, nes apsirengti žiemą vasarą užtenka marškinėlių, šortų ir šlepečių.

Pasisotinti gali nusiskynęs mangų vaisių ar bananų, o stogu virš galvos tampa iš lentų susikalta paprasčiausia pašiūrė.

Palaikių statinių Venesueloje - begalės. Jų apgailėtinas vaizdas, aplink besimėtančios šiukšlės darko išskirtinį šalies kraštovaizdį. Ten, kur pasiekė „liaudies atstovo” rankos, neliko nieko gražaus.

„Gamta šioje šalyje labai įvairi ir įstabi: kalnai, jūra, dykumos, kopos, džiunglės.

Bet tai pamatyti gali tik pavažiavęs toliau nuo didmiesčių. Visur kitur-– šiukšlių krūvos”, - pasakojo G.Ivaška.

Vyrauja stipriojo teisė

Nors Venesueloje pripažįstama ir asmeninė nuosavybė, nekilnojamojo turto registracijos dokumentai dažnai nieko nereiškia.

Valstybė gali nusavinti viešbučius, įmones, namus, gamyklas vien tam, kad apgyvendintų benamius.

„Šalyje - didelis chaosas: kas ką nori, tas tą daro, kas kur nori, tas ten stato. Nors aiškinama apie kažkokias teises ar pagarbą vienas kitam, realiai nieko panašaus nėra”, - tuo įsitikino Venesueloje gyvenęs vilnietis.

Karaliauja doleris

Venesuelos ekonomikos dėsnius ir gyvenimo šioje šalyje ypatumus per dvejus metus perpratęs lietuvis Lietuvos rinktinės sirgaliams jau padėjo įsigyti lėktuvo bilietus, užsakė viešbutį ir transportą.

Aistruoliams tai kainavo perpus pigiau, nei būtų tekę mokėti patiems organizuojant kelionę. Mat oficialus JAV dolerio kursas su Venesuelos valiuta bolivaru ir kursas juodojoje rinkoje skiriasi du kartus.

Venesuelos bankuose už dolerį mokami 4 bolivarai, juodojoje rinkoje - 8 arba 9. Šalyje, kurioje yra milžiniška infliacija, doleris - itin paklausi valiuta. Juolab kad vietiniai bankuose beveik neturi galimybių jų įsigyti.

Venesueliečiams ribotą sumą dolerių leidžiama nusipirkti tik kartą per metus ir tik tuomet, jei jie keliauja į užsienį.

Prieš tai vietiniai dar turi pateikti lėktuvo bilietus ir viešbučio rezervavimo patvirtinimą.

Nežinosi – būsi apgautas

Reikia žinoti, kad prekiauti valiuta Venesueloje - nelegalu ir už tai griežtai baudžiama.

„Net oro uoste, dar nepasiėmus lagaminų, gali prisistatyti vietiniai ir pasisiūlyti pirkti dolerių. Tačiau tai gali būti spąstai: vos pabandysi parduoti, gali surakinti antrankiais ir uždaryti į areštinę.

Pačiam pardavinėti dolerius pavojinga dar ir dėl to, kad gali apiplėšti”, - sakė G.Ivaška.

Lietuviams aistruoliams jis pasiūlė dar neišvykus nuspręsti, kiek pinigų jie norės pasikeisti Venesueloje. Kai jie surinks dolerius, G.Ivaška padės juos pasikeisti palankiu kursu.

„Jei pragyvenimą Venesueloje skaičiuotume oficialiuoju dolerio kursu, jis ten beprotiškai brangus, todėl nepatartina net atsiskaitinėti banko kortele.

Jeigu dolerius keitiesi juodojoje rinkoje, maistas kainuoja daug pigiau”, - aiškino šios šalies tvarką perkandęs vilnietis.

Teks pamėgti kukurūzus

Net užkandinę papietauti Karakase reikėtų rinktis itin atidžiai.

Yra restoranų, kuriuose galima gauti puikios kokybės mėsos ar žuvies, bet kainos tokiose užeigose smarkiai kandžiojasi.

Pagrindinis produktas Venesueloje - kukurūzai. Iš jų miltų kepamos arepos - paplotėliai su įvairiu įdaru, cachapos - saldūs blynai su rūgščiu sūriu. Vietiniai dar mėgsta empanadas - į kibinus panašias bandeles su mėsa, daržovėmis ar dar kuo nors.

Nors parduotuvių lentynos tiesiog lūžta nuo įvairių rūšių žuvų, tik itin brangiuose restoranuose ji ruošiama kokybiškai.

Paprastoje kavinėje geriausiu atveju gausi aliejuje virtą jūros ešerį.

„Bet mėsa ir daržovės Venesueloje fantastiškos.

Svarbiausia, kad visi produktai ten yra švieži, o jiems auginti nenaudojama chemija. Morka ar persikas sugenda per kelias dienas”, - pasakojo G.Ivaška.

Būtina pramokti ispaniškai

Į Venesuelą besirengiantiems lietuviams būtina pramokti ispanų kalbos. Nors vietiniai šneka šios kalbos dialektu, mokant ispaniškai gatvėje įmanoma susikalbėti.

Daug sudėtingiau dėl anglų kalbos.

Neraštingi venesueliečiai jos visiškai nesupranta. Net kai kuriuose viešbučiuose galima susikalbėti tik ispaniškai.

Pasiges tikro alaus

Lietuvos sirgaliai jau iš anksto turėtų susitaikyti ir su tuo, kad Karakase neras tikro alaus.

Silpną alų, koks ten pardavinėjamas, G.Ivaška vadina alaus gėrimu.

„Nors ten galima gauti ir stipriųjų gėrimų, niekas jų grynų negeria, o maišo bent jau su ledu ar sultimis, nes nuo stipraus alkoholio karštyje gali būti nekaip”, - įspėjo lietuvis.

Linksmintis baruose - o linksmybės neatsiejamos nuo Lietuvos krepšinio aistruolių - grupėmis gana saugu.

„Svarbiausia, kad kas nors nepradėtų slampinėti vienas. Tada gali baigtis labai blogai”, - priminė G.Ivaška.

Ką privalo žinoti atvykėlis

* Karakaso gatvėse būtina visuomet galvoti apie savo saugumą - nevaikščioti pavieniui, neiti į gatvę tamsiu paros metu.

* Reikia vengti papuošalų, atsargiai elgtis su fotoaparatu ar kamera - bet kuris daiktas, kuris gali būti atimtas, iškart patraukia plėšikų dėmesį.

* Būtina itin saugoti dokumentus, nes Venesueloje nėra Lietuvos ambasados, tik garbės konsulas.

* Neverta rizikuoti keisti valiutą gatvėje, nes tai gali būti valdžios arba plėšikų spąstai.

Apžiūrėjo areną ir viešbutį

* LKF vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas vasario pradžioje apžiūrėjo Karakaso areną, kurioje vyks olimpinis atrankos turnyras, ir viešbutį, kuriame gyvens mūsų šalies rinktinė.

* „Vaizdas arenoje baisus. Neseniai iš jos išsikraustė žmonės, kurie ten gyveno. Drabužinės nešvarios, smarvė, net baugu ten būti. Bet FIBA sakė, kad iki atrankos viskas bus sutvarkyta”, - kalbėjo P.Motiejūnas.

* Viešbutis LKF vykdomajam direktoriui pasirodė normalus, nors dar buvo žadama remontuoti liftus.

* P.Motiejūnui buvo patariama vienam iš viešbučio neiti, o FIBA ir šalių krepšinio federacijos atstovus visur lydėjo apsauga.