„Riterių“ pabaiga. Apmaudu, kad tokia

Išbūti vieno klubo dalimi 12 metų (2026-ųjų jau neskaičiuoju) toli gražu ne kiekvienam lemta. Galiu pasidžiaugti, kad aš turėjau tokią privilegiją. Natūralu, kad per tiek laiko buvo ir labai gerų dalykų, ir ne tokių gerų. Bet nepaisant visko, nemanau, kad „Riteriai“ nusipelnė tokios negražios baigties.

2014

Tiems laikams tai buvo pavyzdinis klubas. Pradėję savo istoriją Vilniaus AFF ir SFL pirmenybėse, „Trakai“ netrukus pakilo į LFF Antrą, dar vėliau – į Pirmą. 2013 metais, būdamas Pirmos lygos atstovu, klubas pateikė milžinišką sensaciją, kai LFF taurės ketvirtfinalyje po baudinių serijos nugalėjo Marijampolės „Sūduvą“.

Dar po kelių mėnesių klubui buvo įteikta A lygos licencija, o komanda pradėta formuoti nuo Lietuvos rinktinės duonos ragavusių Pauliaus Grybausko ir Vytauto Lukšos. Netrukus pasiūlymą prisijungti prie klubo gavau ir aš. Aišku, sutikau. Ir niekada to nesigailėjau.

Debiutiniame sezone į rungtynes ne kartą rinkosi 1500, 2000 ar net 2500 žiūrovų. Tuomet tas žiūrovų pritraukimas atrodė daug paprastesnis nei po kelių metų buvo iš tikrųjų. O skaičiai kasmet mažėjo ir, deja, kaip jį padidinti niekas formulės neatrado.

LFF taurės turnyre lemiamas buvo pusfinalio etapas, kuriame po 180 minučių 0:1 buvo pralaimėta būsimam taurės savininkui Vilniaus „Žalgiriui“. Lygoje užimta ketvirta vieta garantavo kelialapį į kito sezono UEFA Europos lygą atranką.

2015

Debiutiniame sezone komandai vadovavusį Edgarą Jankauską vyriausiojo trenerio pareigose pakeitė Valdas Urbonas, kuriam aikštėje puikiausiai talkino Deividas Česnauskis, Aleksandras Byčenokas ir Jurijus Mamajevas. Mano subjektyvia nuomone, tais metais „Trakai“ buvo stipriausi per visą klubo istoriją, tuo pačiu demonstruodami gražiausią futbolą visoje A lygoje.

Debiutas Europoje – taip pat nepamirštamas. Dėl stadiono darbų tuometiniame LFF stadione, namų rungtynes teko žaisti Kaune. Nepaisant to, į Dariaus ir Girėno stadioną susirinko per 2000 žiūrovų (apie 1400 bilietų nupirkti per paskutines aštuonias valandas).

Tą vakarą teko pamatyti vieną kraupiausių vaizdų, kai Lukui Kochanauskui rungtynių metu lūžo koja. „Trakai“ laimėjo 3:0, po rungtynių ligoninėje aplankė savo komandos draugą ir pergalę skyrė jam.

Antrojo UEFA Europos lygos atrankos etapo įveikti nepavyko, užtat LFF taurės turnyre nukeliauta iki finalo (pralaimėta po pratęsimo „Žalgiriui), o A lygoje užimta rekordinė antroji vieta, kuri ir vėl garantavo kelialapį į Europos lygos atranką.

2016 – 2018

Per ateinačius trejus metus keitėsi treneriai, tačiau rezultatas nacionalinėse pirmenybėse pernelyg nekito. Europoje, savo ruožtu, buvo visko – nuo nesuvokiamai skaudžių pralaimėjimų iki įspūdingų pergalių.

Skaudžiausias pralaimėjimas prieš „Nomme Kalju“. Be septynių traumuotų starto sudėties žaidėjų Taline besivertę „Trakai“, prasileidę keistus įvarčius baigė Europinę kampaniją vos tik ją pradėję. Po tų rungtynių buvo daug kalbų apie specialiai pralaimėtas rungtynes, bet aš asmeniškai niekada tuo netikėjau. Juolab, kad tai niekada ir nebuvo įrodyta.

Po metų buvo pasiektos įspūdingiausios pergalės. Iš pradžių dukart nugalėtas škotų „St. Johnstone“ klubas, po to – po baudinių serijos nugalėtas švedų „Norrkoping“. Jei reiktų rinkti pačią geriausią emociją per visą „Trakų“/ „Riterių“ istoriją, tai Justino Januševskio realizuotas pergalingas baudinys, neabejotinai, užimtų pirmąją vietą.

2018-aisiais „Trakai“ buvo pasikeitę. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, į silpnąją pusę. Pamenu, prieš tą sezoną tuometiniam treneriui Olegui Vasilenkai buvo iškelta užduotis – laimėti A lygą. Treneris priėmė iššūkį, tačiau vos po kelių turų pradėjo skųstis, kad neturi tam tinkamų žaidėjų. Dar po kelių pralaimėjimų jis buvo atleistas.

Į jo vietą atėjęs ispanas Kibu Vicuna (sakyčiau, vienas geriausių trenerių per visą klubo istoriją) per labai trumpą laiką komandą pakeitė iš esmės. Taip pakeitė, kad ji Europoje nugalėjo du varžovus („Cefn Druids“ ir Pavlodaro „Irtyš“), o trečiajam – Belgrado „Partizan“ klubui pralaimėjo tik po labai atkaklios kovos (serijos rezultatas 1:2).

Gaila, bet po tokio pasirodymo K. Vicuna netrukus sulaukė lenkų pasiūlymo prisijungti ir jis išvyko. Nebuvo pats gražiausias išvykimas, nes Janas nenorėjo šio trenerio paleisti, tačiau jis išvyko, o „Trakų“ sezoną vyriausiojo trenerio kėdėje užbaigė vartininkų treneris Albertas Rybakas.

Tuo metu jis iš komandos išspaudė maksimumą – su ja užėmė trečiąją vietą (daugiau jau buvo neįmanoma), bet.. Deivido Česnauskio atsisveikinimo rungtynėse (buvo surengta graži šventė) klubo legendai nesugebėjo surasti nei vienos minutės aikštėje. Aišku, klubui reikėjo taškų, tuo metu buvo leidžiami tik trys keitimai, bet.. nei kiek neabejoju, kad Deivido atsiminimuose kartėlis liko.

Iš savo asmeninės patirties šiuos metus prisimenu taip, kad likus porai mėnesių iki sezono pabaigos, kai komanda buvo ketvirtoje vietoje, pasakiau, kad jeigu ji laimi medalius, sukursiu apie ją dainą. Pats tokį iššūkį vertinau labiau kaip bajerį, bet.. žaidėjai to iššūkio neužmiršo.

2019

Tai yra metai, kai „Trakų“ neliko, o juos pakeitė Vilniaus „Riteriai“. Klaidingas sprendimas? Turbūt, taip. Kita vertus, aš ir tada puikiai supratau Jano ėjimą, ir dabar suprantu. Trakų savivaldybės pagalba klubui sudarydavo vos kelis procentus biudžeto, todėl žengti dar vieną kokybinį žingsnį su tokia pagalba buvo neįmanoma. Juolab, patys žinote, kad tiek „Trakai“, tiek „Riteriai“ namų rungtynes visada žaisdavo Vilniuje.

Tais metais „Riteriams“ atstovavo Teremas Moffi. Prisipažinsiu, kad iš „Kauno Žalgirio“ laikų aš jo visiškai neatsiminiau, o jo pasirodymas ikisezoninėse rungtynėse nekėlė absoliučiai jokio pasitikėjimo. Prieš sezoną geriausiai atrodė Vytautas Lukša, su kuriuo sutartis, galiausiai, buvo nepasirašyta.

Metus komandoje prie vairo pradėjo Aurelijus Skarbalius, kuris išdirbo tik iki vasarą įvykusių antrųjų UEFA Europos lygos rungtynių su KI „Klaksvik“. Neperžengęs Farerų salų komandos barjero, treneris iš pareigų pasitraukė.

„Riteriams“ pavyko išsaugoti trečiąją vietą ir jie penktą kartą iš eilės pasidalino A lygos medaliais. Kaip istorija rodo, paskutinį kartą.

2020 – 2022

2020-ieji klubui galėjo tapti lūžio metais. Turbūt, ir tapo, tik ne į tą pusę. LFF pradėjo kalbėti apie stadiono pardavimą, o Janas, kalbant apie šį klausimą, eilėje tikrai nebuvo paskutinis. Deja, kaip tik tuo metu pasaulį sustingdė COVID-19.

Kovo mėnesį (pirmąkart klubo istorijoje) vėlavo algos. Vos per kelias savaites šis klausimas išsisprendė, tačiau klubą nusprendė palikti ilgametis direktorius Virmantas Lemežis. Smūgis? Gal tuo metu taip neatrodė, bet faktas tas, kad po Virmanto eros tokių sėkmingų žaidėjų į „Riterius“ daugiau nebeatvyko.

Čempionate nesisekė. Tarp šešių A lygos komandų „Riteriai“ buvo šešti. Tiesa, Europoje po Donato Kazlausko įspūdingo įvarčio pavyko peržengti „Derry City“ barjerą, o LFF taurės turnyre nukeliauti iki pusfinalio.

Tas pusfinalis gavosi nei šioks, nei toks, nes pagal to meto realijas „Riteriai“ į rungtynes su „Panevėžiu“ išvyko po dešimties dienų karantino. Tose rungtynėse panevėžiečiai triumfavo 4:0, o „Riterių“ strategas iš Suomijos Tommi Pikkarainenas pažymėjo, kad „priekaištų neturi tik autobuso vairuotojui“.

Po metų „Riteriai“ jau tarp dešimties komandų liko šešti, dar po metų – penkti.

2023 – 2024

Turbūt, keisčiausi metai klubo istorijoje, kai surinkus didžiausią biudžetą, komanda tarp dešimties komandų liko paskutinė dešimta. Nesvarbu, kad keitėsi treneriai, keitėsi žaidėjai, tačiau niekas nepadėjo. Tas sezonas buvo paskutinis dar vienai klubo legendai – Valdemarui Borovskiui.

Iškritusi į Pirmą lygą, „Riterių“ komanda stipriai atjaunėjo. Taip stipriai, kad daugelis jos net nematė kaip laiminčios lygos ir iškovojančios kelialapį atgal į A lygą. Vis tik, jaunimas sujudėjo smagiai ir likus trims turams užsitikrino pirmąją vietą.

Nepaisant puikių rezultatų aikštėje, už jos ribų reikalai vyko ne taip, kaip norėtųsi. Klubo biudžeto eilutė, kurią turėjo užpildyti T. Moffi transferų pinigai, tais metais iš FIFA taip ir neatkeliavo. Skolos buvo išaugusios beveik iki dviejų mėnesių.

Grąžinęs skolas, Janas nusprendė trauktis iš futbolo.

2025 – 2026

Kelialapis į A lygą teikė vilčių, kad klubo rytojus bus pakankamai šviesus. Viskas atrodė logiška – Singapūro kapitalas į mūsų šalį ateina su viltimi stiprinti patį Singapūro futbolą. Naujieji investuotojai į klubo sąskaitą perveda 150 tūkstančių eurų ir.. nusprendžia pasitraukti. Kas nutiko? Kodėl nutiko? Niekas nepaaiškino. Tiesiog dingo.

A lygoje klubas iškovojo devintą vietą, pereinamosiose rungtynėse nugalėjo Klaipėdos „Neptūną“ ir išsaugojo vietą stipriausiame šalies divizione. Tuo metu Clancy Konadu jau buvo Lietuvoje – jis rūpinosi komanda, suteikė maitinimą, lemiamoms sezono rungtynėms išvežė į Klaipėdą ją iš vakaro ir darė viską, kad būtų kuo geriau.

Sukurtas geras įvaizdis įtikino Janą parduoti klubą žmogui, kurį visi atsiminsime kaip melagį. Žmogų, kuris taip ir nesugebėjo grąžinti treneriui Gintautui Vaičiūnui 220 eurų už Artiomo Baftalovskio tyrimą; žmogų, kuris prieš išvyką į Telšius žadėjo į klubo sąskaitą pervesti 150 eurų, kad žaidėjai po rungtynių su „Džiugu“ galėtų bent picos pavalgyti; žmogų, kuris pažadėjo Arvydui Novikovui pervesti 100 eurų už tyrimą.

Tokių istorijų dar yra dešimtys, todėl, natūralu, kad toks klubas dalyvauti TOPLYGOJE negali. Liūdna ir apmaudu, kad būrį Lietuvos rinktinei žaidėjų padėjęs užauginti klubas miršta būdamas pajuokos objektu.