Ilgamečiai Vanago navigatoriai: Jei lenktynės būtų filmas – kam tektų pagrindinis vaidmuo?

 Ralio maratonuose galutinį rezultatą lemia ne tik variklio galingumas ar mechanikų greitis, bet ir nematoma fronto linija – ekipažo žmogiški pasirinkimai. Jei lenktynės būtų kino filmas, kas diktuotų jo scenarijų? „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics“ piloto Benedikto Vanago ilgamečiai navigatoriai – estas Kuldaras Sikkas ir lenkas Sebastianas Rozwadowskis – dalinasi, kas iš tiesų režisuoja sėkmę trasoje.

Ekipažo atmosfera – kas lieka už kadro?

S. Rozwadowskis, su B. Vanagu navigatoriaus kėdėje įveikęs net keturis Dakaro ralius, neslepia, kad darbas ekipaže jam sugriovė tam tikrus autosporto stereotipus apie chaosą.

„Pirmas ir svarbiausias dalykas: atsidūręs su Benediktu viename automobilyje, pakyli į aukštesnį kultūros lygį. O ralyje tai pasitaiko nedažnai, – atvirauja S. Rozwadowskis. – Žinau, ką sakau, nes per 22-ejus šturmano karjeros metus sutikau daugybę vairuotojų. Man buvo didžiulis malonumas ir privilegija dirbti drauge – daug išmokau apie tai, kaip turi funkcionuoti profesionali komanda“.

Visgi ši profesionali atmosfera reiškia ir maksimalų reikalavimų paketą pačiam navigatoriui. Būti B. Vanago navigatoriumi – didžiulė atsakomybė.

Pasak Sebastiano, privalai būti ekstremaliai susikoncentravęs, žvelgti keliais žingsniai į priekį ir visuomet būti pasiruošęs vairuotoją laiku pristabdyti.

Su tuo sutinka ir estas K. Sikkas, pabrėždamas, kad geriausias „kadras“ ekipaže tvyro tada, kai abu nariai atlieka savo namų darbus.

„Kai mums sekasi gerai – o automobilyje tai pajunti akimirksniu – atmosfera būna labai konstruktyvi. Supranti, kas vyksta, situacija yra visiškai kontroliuojama. Sunkiausia tada, kai pradedi jausti kontrolės trūkumą: arba šturmanas šiek tiek pasiklysta, arba vairuotojas pradeda spausti per stipriai. Bet net ir tada sugebame rasti sprendimą be emocijų“.

Adrenalino ir disciplinos svarstyklės

Greičio ruožai ralio reiduose trunka valandas, todėl išlaikyti šaltą protą – milžiniškas iššūkis. K. Sikkas mato lenktynių etapus kaip kino filmus, kuriuose pagrindinio herojaus statusą nuolat bando pasidalinti ne ekipažo nariai, o jų pasirinkimai – adrenalinas ir disciplina.

„Kiekvienas etapas Dakare yra toks ilgas, kad apie jį galima būtų susukti atskirą filmą. Pradžioje viskas primena savotišką preliudiją, kurioje dominuoja adrenalinas – tu tiesiog labai nori pasirodyti gerai. Tačiau praėjus maždaug pusvalandžiui, į jėgų žaidimą įsijungia disciplina. Pradedi suprasti, kad šios lenktynės taip greitai nesibaigs, laukia dar labai ilgas kelias. Žinoma, turėjome etapų, kur adrenalino turėjome daugiau nei disciplinos, ir atvirkščiai – viskas priklauso nuo konkrečios dienos“.

Andriaus Lauciaus nuotr. | Organizatorių nuotr.

Dakaro legenda B. Vanagas pripažįsta, kad žodžiais apibrėžti tai, kas vyksta ekipažo viduje, yra itin sunku – tai ilgas, milžiniškos atsakomybės ir išskirtinės koncentracijos laikas. Sportininko teigimu, tinkamą šio patyrimo jausmą žiūrovams ekrane galbūt sugebėtų perteikti nebent talentingas kino režisierius.

„Kalbant rimtai, manyčiau, pervertinama vairuotojo rolė ralio maratonuose. Jei reikėtų skaičiuoti ekipažo svarbą, duočiau daugiau nei pusę nuošimčių į navigatoriaus krepšelį. Navigatorius – išskirtinė asmenybė, tai ne tik žmogus randantis kelią. Tai ir ekipažo psichologas ir dirigentas, keliaujantis per psichologinį nusiteikimą, ir komandos autoritetas“, - pagyrų savo navigatoriams negaili aukščiausią vietą Dakaro automobilių klasėje užėmęs lietuvis.

Jokios dramos – tik pragmatiški sprendimai

Važiavimas ties galimybių riba ir situacijos, primenančios pavojingiausius kaskadininkų triukus, tampa ekipažo kasdienybe. S. Rozwadowskis pastebi, kad B. Vanagas pasižymi unikalia savybe – gebėjimu suvaldyti riziką ir perrašyti scenarijų ten, kur kiti vairuotojai tiesiog pasiduotų panikai.

„Kai situacija greitai įkaista – pavyzdžiui, dėl didelio greičio ir maksimalaus atsidavimo dažnai atrodo, kad viskas tuoj baigsis avarija. Galiausiai nieko nenutinka dėl puikios Benedikto automobilio kontrolės, refleksų ir patirties. Pavadinkime taip: jis normalizuoja situacijas, kurias daugelis kitų jau laikytų kritinėmis“.

Šaltakraujiškumą kritinėse situacijose patvirtina ir K. Sikko prisiminimai iš pavojingiausių momentų trasoje: „Jei situacija tampa tikrai pavojinga, mes abu automobilyje pajaučiame tą baimę. Tačiau Benediktas po visko dažniausiai tiesiog ramiai, lengvai pakomentuoja: „Na, nebuvo jau taip blogai“.