Čempionų lygos finalas: ar atgimęs „Arsenal“ sugebės sustabdyti titulą ginančią PSG?

Šį šeštadienį, gegužės 30-ąją, Budapešto „Puskas“ arenoje įvyks laukiamiausias Europos futbolo metų renginys – UEFA Čempionų lygos finalas, kuriame susigrums titulą ginantis Paryžiaus „Saint-Germain“ klubas ir pirmą kartą per du dešimtmečius Anglijos „Premier“ lygą laimėję Londono „Arsenal“ futbolininkai. Pirmąjį savo istorijoje Čempionų lygos trofėjų siekiantys iškovoti „kanonieriai“ bandys atsirevanšuoti praėjusio sezono pusfinalyje juos eliminavusiems prancūzams, kurie taikosi tapti vos antrąja komanda moderniosios eros istorijoje, sėkmingai apgynusia stipriausio žemyno klubo vardą.

Praėjus vos trylikai mėnesių po dramatiško praėjusio sezono pusfinalio, kuriame PSG triumfavo abiejuose mačuose (1:0 Londone ir 2:1 Paryžiuje), šios dvi jėgos vėl stoja į kovą. Nors tuometis pralaimėjimas skaudžiai smogė perfekcionizmu garsėjančiam „Arsenal“ strategui Mikeliui Artetai, šįkart jo vadovaujama ekipa į aikštę žengs neatpažįstamai pasikeitusi. Praėjusią vasarą daugiau nei 300 mln. JAV dolerių naujiems žaidėjams išleidęs Londono klubas atsisakė ankstesnio, akiai patrauklaus, bet trapaus žaidimo stiliaus ir tapo kur kas fiziškesne, gynyboje solidesne bei taktiškai lankstesne komanda.

Iš praėjusio sezono gynybos ketverto startinėje sudėtyje greičiausiai išvysime tik Williamą Salibą. Traumą patyrusį Jurrieną Timberį pakeis į rikiuotę grįžtantis Gabrielis Magalhaesas, o kairiajame krašte gynybinę sieną sustiprins Piero Hincapie arba Riccardo Calafiori. Saugų linijoje giluminiu žaidimo kūrėju taps Martinas Zubimendi, o kūrybinę laisvę šalia Martino Odegaardo užtikrins Eberechi Eze. Tuo tarpu puolimo smaigalyje varžovų gynėjus terorizuos praėjusį sezoną traumą gydęsis Kai Havertzas ir 27-erių švedų puolėjas Viktoras Gyokeresas.

Titulą ginantis PSG, vadovaujamas Luiso Enrique, išlaikė tą pačią sudėtį ir žaidimo braižą, tačiau susiduria su viena esmine permaina. Praėjusių metų triumfo herojų, stebuklus vartuose demonstravusį Gianluigi Donnarummą sezono viduryje pakeitė rusas Matvejus Safonovas. Nors šis vartininkas demonstruoja solidų žaidimą, jam vis dar trūksta italų milžino patirties tokiose svarbiose kovose, o tai gali tapti pažeidžiama Paryžiaus ekipos vieta. Nepaisant to, L. Enrique auklėtiniai demonstruoja kosminį futbolą, o jų kelias iki finalo buvo pažymėtas įspūdingomis pergalėmis: aštuntfinalyje bendru rezultatu 8:2 nušluotas Londono „Chelsea“, ketvirtfinalyje 4:0 sutriuškintas „Liverpool“, o pusfinalyje po dramatiškos kovos 6:5 palaužta Miuncheno „Bayern“ ekipa.

„Mums pasisekė, kad vėl patekome į Čempionų lygos finalą“, – prieš artėjantį mūšį santūriai kalbėjo L. Enrique.

Vienu iš svarbiausių „Arsenal“ ginklų aikštėje turėtų tapti krašto puolėjas Noni Madueke, kuris pabrėžė, kad komandos pasiekimai vietiniame fronte dabar neturi jokios reikšmės.

„Premier“ lygos titulas neturi jokios reikšmės Čempionų lygos finale“, – nukirto N. Madueke.

Paryžiaus klubo pusėje ryškiausiai šviečia Chvičos Kvaracchelijos žvaigždė. Šį sezoną Čempionų lygoje per 15 rungtynių 10 įvarčių pelnęs ir 6 rezultatyvius perdavimus atlikęs kartvelas yra laikomas pagrindiniu pretendentu į naudingiausio turnyro žaidėjo titulą. Kadangi „Arsenal“ dešiniajame gynybos krašte dėl traumų tikriausiai bus priverstas leisti atsarginį gynėją Cristianą Mosquerą, Ch. Kvaracchelijos ir kairiojo gynėjo Nuno Mendeso tandemas gali tapti pragarišku išbandymu Londono ekipai.

Šis finalas taps dviejų visiškai skirtingų futbolo filosofijų susidūrimu. „Arsenal“ šį sezoną demonstruoja klasikinį, itin fizišką ir gynyboje drausmingą anglišką futbolą – jie praleido vos 6 įvarčius per visą turnyrą. Tuo tarpu PSG propaguoja futuristinį, itin dinamišką futbolą, kuriame kiekvienas žaidėjas privalo idealiai valdyti kamuolį bet kurioje aikštės vietoje. L. Enrique siekia sukurti komandą, kurioje visi dešimt aikštės žaidėjų gali keistis pozicijomis, o tai primena geriausius Pepo Guardiolos „Barcelona“ laikus.

Pergalė šiame finale abiem klubams turėtų istorinę reikšmę. „Arsenal“ ekipai tai būtų pirmasis toks trofėjus klubo istorijoje, pranoksiantis net legendinį 2003–2004 m. „nenugalimųjų“ sezoną. Be to, tai galutinai nutildytų kritikus, peikiančius M. Artetos propaguojamą pragmatišką žaidimo stilių. Tuo tarpu PSG taikosi įsirašyti į elitinį klubų sąrašą, kuriame yra tik tokios legendinės komandos kaip Madrido „Real“, Lisabonos „Benfica“, Milano „Inter“, Amsterdamo „Ajax“, Miuncheno „Bayern“, „Liverpool“, „Nottingham Forest“ ir „AC Milan“ – ekipos, sugebėjusios apginti Europos čempionų titulą dvejus metus iš eilės. L. Enrique tai būtų jau trečiasis Čempionų lygos trofėjus jo trenerio karjeroje, leisiantis atsistoti į vieną gretą su P. Guardiola, Zinedine'u Zidane'u, Bobu Paisley ir Carlo Ancelotti.

Londono „Arsenal“ į finalą žengia nepatyręs nė vieno pralaimėjimo – iškovojo 11 pergalių ir 3 kartus sužaidė lygiosiomis. Grupių etape surinkę maksimalų 24 taškų skaičių (8 pergalės iš 8), aštuntfinalyje jie bendru rezultatu 3:1 įveikė Lėverkuzeno „Bayer“, ketvirtfinalyje 1:0 palaužė Lisabonos „Sporting“, o pusfinalyje 2:1 nugalėjo Madrido „Atletico“.

PSG kelias buvo kur kas labiau banguotas. Grupių etape prancūzai iškovojo 4 pergales, dukart sužaidė lygiosiomis, patyrė 2 pralaimėjimus ir užėmė tik 11-ąją vietą. Papildomame atkrintamųjų etape jie vos 5:4 palaužė „Monaco“, tačiau vėliau įjungė aukščiausią pavarą.