Kai judėjimo laisvė neturi ribų, net jei kūnas sako ką kita

 Ar kada susimąstėte, kad judėjimas yra privilegija? O ne prievolė? Neretai sportas pateikiamas kaip „bausmė“ už suvalgytą picą arba prievolė siekiant vasaros kūno formų. Daugeliui paraatletų galimybė judėti buvo iškovota po traumų ar sunkių diagnozių. Jiems judėjimas yra laisvės simbolis.

Lietuvos paralimpinio komiteto, „Parateam“ atletai jau ne vienerius metus prisijungia prie „Toyota Ėjimo“ veiklų ir griauna mitus, kokie yra žmonės su negalia. Kaip kasdienį judėjimą mato „Parateam“ atletai ir kokių įkvėpimų jie įžvelgia paprasčiausiame ėjime?

Judi – reiškia gyveni

„Žmonės, kurie įkvepia nesustoti“ – taip save pristato Lietuvos paralimpinės komandos sportininkai. Jų dalyvavimas ėjimo renginyje – gyvas įrodymas, kad judėjimas yra vidinė būsena.

Rapolui Micevičiui, neseniai grįžusiam iš žiemos paralimpinių žaidynių Kortinoje, judėjimas įgavo naują prasmę po patirtos traumos ir kojos amputacijos. Jei anksčiau ėjimas buvo kasdienybė, šiandien tai – sąmoningas pasirinkimas ir disciplina.

„Anksčiau judėjimas galbūt buvo nuobodus, o dabar tai – iššūkis. Kai negali judėti, supranti, kad tai būtinybė ne tik kūnui, bet ir galvai. Kai judi, gimsta naujos idėjos, dingsta noras tiesiog „vegetuoti“ prie kompiuterio,“ – sako Rapolas.

Nuoseklūs „vėžliai“ aplenks nekryptingus „zuikius“

Daną Sodaitį, daugkartinį Lietuvos neįgaliųjų čempionato nugalėtoją ir rekordininką 100 m bėgimo rungtyje, jau ne vienerius metus galima išvysti tradiciniame ėjimo renginyje. Paklaustas ar jam patinka tiesiog vaikščioti sako, kad jam patinka bėgti, bet tam, kad galėtum bėgti greitai ar toli, pirmiausia reikia išmokti bėgti lėtai.

„Labai dažnai puolame per dideliu tempu ir nuvertiname ėjimą, nors būtent jis gali be žalos ar traumų pagerinti fizinę būklę. Pasivaikščiojimas gali suteikti labai daug – nuo geresnės nuotaikos iki aiškesnio mąstymo. Kartais būtent eidamas randu atsakymus į klausimus, kurių nepavyksta išspręsti skubant“, – dalinasi paraatletas Danas Sodaitis.

Danas Sodaitis | Vytauto Pilkausko nuotr.

Pasak Dano, dažniausiai sunkiausia yra pradėti. Judėjimas nebūtinai turi būti sunkus – svarbiausia, kad jis taptų įpročiu. „Įkvėpti gali net mažas pokytis – geras oras, mėgstama muzika ar mintis, kad darai kažką gero dėl savęs. Net ir lėčiausi, bet nuoseklūs „vėžliai“ aplenks nekryptingus, sparčiuosius „zuikius“. Svarbiausia turėti kryptį ir judėti pirmyn, kad ir mažais žingsniais“, – dalinasi D.Sodaitis.

Judėjimas padeda nugalėti savo demonus

Paralimpietė Aušra Garunkšnytė, turinti regos negalią, į judėjimą žvelgia per pojūčių prizmę. Nors bėgimas maratonuose reikalauja milžiniškos ištvermės, Aušra prisipažįsta, kad mėgsta ir niekur neskubėdama pasivaikščioti gamtoje.

Paklausta apie motyvaciją bėgti varginančias maratono distancijas, Aušra neslepia – tai kova su savimi: „Maratoną bėgu, nes man patinka pasiruošimo procesas. Patinka finišavus jausti pasididžiavimą, kad tai padariau. Labai motyvuoja noras pajusti ką reiškia trasoje nugalėti visus savo demonus“.

Ėjimas atviras visiems

Įvairių socialinių grupių integracija į masinius renginius yra esminis žingsnis kuriant atvirą visuomenę.

„Mūsų tikslas – kad ėjimo trasa taptų vieta, kurioje išnyksta socialiniai barjerai. Judėjimas neturėtų būti skirstomas į „lengvą“ ar „neįmanomą“. Norime parodyti, kad nesvarbu, kaip judi – eini su lazdomis, stumi vežimėlį ar pasitiki vedliu – esi ėjimo bendruomenės dalis“, – dalinasi „Toyota Ėjimo“ organizatoriai.

Jubiliejinį, 10-ąjį kartą, „Toyota Ėjimo“ entuziastai susitinka gegužės 17-ąją Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje. Ėjimo entuziastų laukia ne tik skirtingos trasos: 5km, 10km, 25km, bet ir įvairios veiklos. 5km trasa pritaikyta neįgaliesiems bei mažųjų ėjikų transporto priemonėms. Sporto projektas bendrai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.